RYTAI.
1. Tarp Rytų krikščioniškųjų filosofų įsitvirtino helenizmo kryptis, kurios pradininkai buvo Origenas bei Grigalius Nisietis ir kuri siekė krikščioniškąjį tikėjimą suderinti su graikų mokslu.

V a. neoplatonizmo idėjų dargi padaugėjo. Vyskupo Sinesijo nuomone, visa, kas Šventajame Rašte nesiderina su neoplatonizmo pažiūromis, esą alegorija. Kitas vyskupas, Nemesijas Emesietis, gynė sielos preegzistencijos bei pasaulio praamžiškumo idėjas. Tačiau žymiausias mistinio neoplatonizmo atstovas buvo anonimi­ nis autorius, parašęs veikalus: „Apie Dievo vardus", „Apie mistinę teologiją", „Apie dangiškąją hierarchiją" ir „Apie bažnytinę hierarchiją". Šis autorius žinomas Pseudodionisijo arba Pseudoareopagito vardu, nes savo raštus paskelbė kaip Dionisijo Areopagito, tiesioginio apaštalų mokinio ir pirmojo Atėnų vyskupo, vei­ kalus (ši fikcija išliko per visus viduramžius, kol ją demaskavo Renesanso humanistas Valia). Sprendžiant iš raštų, kuriuose akivaizdi vėlyvųjų neoplatonikų Jamblicho ir Proklo įtaka, jis gyveno ne anksčiau kaip V a. pabaigoje. Palyginti su ki­ tais krikščionių filosofais, jis kur kas labiau pabrėžė a) Dievo transcendentiškumą: Dievas esąs už būties ir proto ir galįs būti suvokiamas tik per mistinį supanašėjimą su Juo; b) hierarchinę būties sanklodą. Neoplatoniškosios absoliutinės filosofijos poveikis krikščioniškajam mokslui Pseudodionisijo teorijoje pasiekė kulminaciją. Jo pažiūros ypač paplito VII a., kai jas ėmėsi propaguoti ir komentuoti kitas neoplatonizmui artimas krikščionių filosofas Maksimas Išpažinėjas (580-662). Pseudodio nisijasilgiems amžiams išliko didžiausiu krikščioniškosios mistinės filosofijos autoritetu.

2.  VI amžiuje būta laikino aristotelizmo atgimimo. Nors viešpatavo neoplatoniškoji doktrina, kai kurie mąstytojai atsigręžė į realistinę Aristotelio filosofiją ir jo blaivią silogistiką. Aristotelio veikalų vertimas į sirų kalbą sulaukė panašaus atgarsio, kaip ir septyniais amžiais vėliau prasidėjęs jo kūrinių vertimas į lotynų kalbą; jau tada aristotelizmas atitrūko nuo spekuliacijų, kreipdamas mintį į „scholastinius" klausimų svarstymus.

3.  Nuo V a. savarankiška teologinė mintis nutrūko. Prie to prisidėjo Justinia no politika, vertusi uždarinėti mokyklas, ir ne tik Atėnų, bet ir senąsias bažnyti; nes mokyklas Aleksandrijoje bei Antiochijoje. Tai lėmė ir nesutarimai Bažnyčios viduje, ypač išryškėję 431 ir 451 metais, kai atskilo nestorianizmas ir monofizitizmas, be to, nuo Bažnyčios atsiskyrė Sirijos ir Egipto provincijos, kurios Graikijai nusilpus kaip tik subrandino žymiausius mąstytojus. Filosofines spekuliacijas išstūmė arba grynoji mistika (artima Pseudoareopagitui), arba tai, kas vėliau imta vadinti „scholastika", skelbusia, kad tiesa esanti nustatytas dalykas, reikia tik ją deramai sąvokomis išreikšti. Nuo tada krikščioniškųjų Rytų filosofiją, pradžioje taip gyvai plėtotą, apėmė ilgus amžius trukęs konservatizmas ir stagnacija.

Tačiau Rytų patristika VIII a. dar susilaukė puikaus baigiamojo akcento - Jono Damaskiečio, po Origeno bei Grigaliaus didžiausio Rytuose sistemintojo, darbų. Jo „Pažinimo šaltiniai" () sujungė į darnią dogmatinę sistemą visa, ką krikščioniškieji mąstytojai buvo sukūrę filosofijos, dogmatikos ir mistikos srityse.

4. Vėliau graikų Tėvų mokslas rado prieglobstį Bizantijoje, tačiau jis nebuvo toliau plėtojamas. Tuo pačiu metu, kai Vakaruose prasidėjo itin vaisingas filosofijos klestėjimo laikotarpis, Rytuose ji nusistovėjo tuo pavidalu, kokį jai buvo suteikę Tėvai. Bizantija tą pačią patristinę filosofiją perdavė Rusijai, kuriją išsau­ gojo iki pat naujųjų laikų.

VAKARAI.
1. Baigiantis IV a. (395) Romos valstybė galutinai suskilo j Rytų ir Va­ karų sritis, ir nuo tada Rytų ir Vakarų keliai dar labiau išsiskyrė. Patristikos pabaiga Vakaruose irgi buvo visai kitokio pobūdžio negu Rytuose.

Tai pirmiausia nulėmė Augustinas. Kadangi šiam Bažnyčios Tėvui buvo būdingas istorinis požiūris, tai ir jo sekėjai - kaip antai Tironas Prosperas, vėliau Kasiodoras, Izidorius, Beda - buvo dažniausiai ne sistemintojai, o istorikai. Kita savita Vakarų ypatybė buvo ta, kad svarbiausi jų interesai buvo ne teoriniai, kaip Rytuose, o praktiniai, moraliniai. Dar iki Augustino Ambraziejus suformulavo krikščio­ niškosios moralės principus, remdamasis stoikų sąvokomis. Etikos pamatus klojo ir Grigalius Didysis, vienintelis savo įtaka galėjęs lygintis su Augustinu.

2. Tačiau po Augustino netrukus Vakaruose prasidėjo intelektualinės kultūros nuosmukis, nepalyginti didesnis negu Rytuose. Roma dar IV a. nustojo buvusi intelektualiniu imperijos centru; V a. ją du kartus puolė priešai ir naikino vandalai. V a. Vakaruose jau viešpatavo barbarai. Tokiomis sąlygomis nebuvo ko ir svajoti apie intelektualinio gyvenimo raidą, nebent tik apie jo palaikymą. Reikėjo paprasčiausių mokyklinių knygų, o ne subtilių filosofijos traktatų. To meto mokslininkai sau kėlė vieną uždavinį: remiantis didžiojo Augustino raštais parengti katekizmą ar prieinamą enciklopediją. V a. pradžioje MarcianasKapela parengė mokyklinį laisvųjų mokslų vadovėlį; Romos senatorius Kasiodoras (477-562) sukompiliavo dieviškųjų ir žmogiškųjų dalykų enciklopediją („Institutiones divinarum ac saecularium lectionum"), o po jo analogiškus informacinius žinynus sudarė VII a. Sevilijos arkivyskupas Izidorius, VIII a. - anglosaksas Beda. Šie žinynai padėjo išsaugoti senovės mokslo likučius per tamsiausius nuosmukio amžius, kol viduramžiais vėl ėmė atsigauti intelektualinis gyvenimas.

3. Tačiau ir Vakaruose šiais nelemtais amžiais iškilo vienas nepaprastas, išsilavinęs ir subtilaus proto mąstytojas - Boetijus (480-525). Jo poveikis reiškėsi ne tiek savitomis idėjomis, kurios šiai epochai buvo per daug sudėtingos, o vertimais ir komentarais. Jis buvo užsimojęs išversti į lotynų kalbą visus Platono, Aristotelio ir neoplatonikų raštus; įvykdė tik dalį šios programos, išvertęs kai kuriuos Aristotelio ir neoplatoniko Porfirijo veikalus. Tačiau ir tai turėjo didžiu­ lę reikšmę: jo vertimai ilgus amžius buvo vienintelis šaltinis susipažinti su Aristotelio filosofija. Jo parengti komentarai, pridėti prie vertimų, bei teologijos traktatai (šie traktatai išsprendžia seną ginčą dėl to, ar Boetijus buvo krikščionis) buvo puikus scholastinio darbo pavyzdys. Veikale „De consolatione philosophiae" (rašė jį, būdamas Teodoriko kaliniu; Teodorikas, iš pradžių paskyręs jį aukštu pareigūnu, vėliau, įtaręs priešiška politine veikla, įsakė nubausti jį mirtimi) jis mokė filosofinio gyvenimo būdo, iš kurio kylanti dvasios ištvermė bei ramybė ir kuris teikia paguodą nelaimėje. Tai buvo senovės paveldas, kurį Bo­ etijus perteikė viduramžiams.