I-V AMŽIŲ FILOSOFIJOS PROBLEMATIKA
Šio laikotarpio filosofijoje susidūrė skirtingos tradicijos ir kultūros, Rytai ir Vakarai, pagonybė ir krikščionybė. Tačiau apskritai filosofijos problematika visur bu vo ta pati, nes ji kilo iš to meto intelektualiniam gyvenimui bendro religinio pa mato. Koks yra Dievo santykis su žmogumi ir žmogaus - su Dievu, kaip iš Dievo atsirado pasaulis ir kaip jis gali į Jį sugrįžti? - keldamos ir aiškindamos šias problemas, graikų ir Rytų tradicijos susijungė. O greta jų pasiūlyto gradualistinio ir emanacinio aiškinimo, krikščionybė pateikė savąjį, paremtą dviem nuostatomis: dualizmu vietoje gradacijos ir sukūrimu vietoje emanacijos. Dievas ir žmogus - štai du svarbiausi šio laikotarpio filosofijos objektai.

1. DIEVO PROBLEMATIKA.
1) Dievo esmė. Visi šio laikotarpio mąstytojai bu vo linkę pripažinti, jog prigimtiniu būdu Dievas nepažinus. Helenistinės sistemos laikėsi įsitikinimo, jog Dievas esąs aukščiau proto ir dėl to nepažinus; tarp krikš čionių įsitvirtino požiūris, kad Dievą galima pažinti, tačiau tik per apreiškimą. Vi siems buvo būdingas įsitikinimas, jog Dievas yra transcendentiškas ne tik episte- mologiniu, bet ir kosminiu požiūriu: jis esąs ne tik anapus proto, bet ir anapus pasaulio. Helenizmo filosofai jį traktavo kaip absoliučiąją būtį; krikščionių filosofijoje Dievas, traktuojamas kaip būtis, siejosi su jo, kaip teisėjo, samprata.

2) Dievo santykis su pasauliu. Graikų filosofijoje konkuravo dua­ listinė ir monistinė sampratos: monistinė emanacija buvo paskutinė helenizmo koncepcija, o krikščionybėje įsigalėjo dualistinė sukūrimo teorija. Graikai buvo linkę manyti, jog pasaulis yra susiformavęs iš amžinos materijos; Bažnyčios Tėvai laikėsi teiginio, kad pasaulis buvo sukurtas iš nieko, turi pradžią ir turės pabaigą.

3)  Dievą ir pasaulį jungiančios grandys. Jas esant pripažino visi; tačiau graikams tai buvo abstrakčios hipostazės, o krikščionims tokia grandis
buvo Kristus-Logosas, Dievas-žmogus; pirmieji grandimi laikė gamtinę būtį, antrieji - antgamtinę dieviškąją esybę, pirmieji tai nustatė dedukcijos būdu, antriesiems tai - apreiškimo dalykas.

4)  Blogio kilmė. Doktrinoms, kurios viską kildino iš Dievo, ypač svarbu, bet ir sunku buvo paaiškinti blogį. Helenizmo filosofai jį kildino apskritai iš materijos, krikščionys - dažniausiai iš laisvės. Krikščionys gynė pasaulio tobulumo idėją, pabrėždami blogio negatyvumą bei jo kaip apsivalymo priemonės tikslingumą, mat blogis turįs moralinę reikšmę, nes tai esąs atlygis už žmogaus
laisvę.

2. ŽMOGAUS PROBLEMATIKA.
1)Žmogaus prigimtis. Apskritai žmogaus samprata buvo bendra visai epochai: jo esmė - siela, lemtis - nuopuolis, tiks­las - susilieti su Dievu. Tačiau dėl detalių nuomonės skyrėsi. Nuomonių skirtumų būta ne tik tarp graikų ir krikščionių, bet ir tarp pačių graikų bei pačių krikščionių. Krikščionys ginčijosi net ir dėl to, kurios žmogaus ypatybės yra prigimtinės, o kurios - suteiktos kaip malonė.

2)  Žmogaus sandara. Šiuo klausimu diskutavo visos srovės. Dichotominė koncepcija konkuravo su trichotomine, pasak kurios, žmogus, be kūno ir sielos, dar turi aukščiausiąjį dėmenį - pneumą. Ginčytasi ir dėl kūno: graikai buvo linkę manyti, kad siela neturi natūralaus ryšio su kūnu, kad kūnas esąs sielos kalėjimas; šios doktrinos ilgai laikėsi ir kai kurie krikščionys, kol pagaliau ji buvo atmesta.

3)  Sielos prigimtis. Kad siela yra nemateriali ir nemirtinga, sutarė kone visi; materialistinių doktrinų būta ir tarp krikščionių, tačiau jos niekada neprigijo. Filosofus išskyrė klausimas, ar siela, būdama nemirtinga, yra ir amžina. Graikai laikėsi preegzistencijos nuostatos, šį požiūrį parėmė Origenas bei daugelis IV ir V a. krikščionių teologų; tačiau 553 m. Bažnyčia jį galutinai pasmerkė. Vėliau graikų emanacinės sistemos buvo linkusios pripažinti sielos dieviškumą, krikščioniškoji teorija skelbė, kad siela esanti Dievo paveikslas, tačiau jos prigimtis iš esmės kitokia nei Dievo.

4)  Sielos sugrįžimas į Dievą. Visų šios epochos mąstytojų požiūriu, toks yra tikrasis žmogiškojo aktyvumo, jo pažinimo, veiklos, kūrybos tikslas. Šitaip teocentrinės sistemos natūraliai užsidarė: esą viskas prasidėjo nuo Dievo ir viskas turi į Jį sugrįžti.

Toks metafizinis pamatas padėjo toliau plėtoti filosofinius, epistemologinius, psichologinius, etinius klausimus. Mistinių būsenų analizė atskleidė naujų psichologijos problemų; pripažinus apreiškimą, dieviškąjį apšvietimą, tikėjimą kaip pažinimo sąlygą, iškilo naujų epistemologijos klausimų; Dievui paaukotas gyvenimas laukiant malonės išryškino naujus etikos aspektus; istorijos įvykiuose įžvelgus dieviškųjų ir žemiškųjų jėgų susidūrimą, dėmesį patraukė istorijos filosofijos klausimai.

SĄVOKOS IR TERMINAI
Epochoje, kurios filosofinių apmąstymų objektas buvo nepažinus ir neišsakomas absoliutas, filosofinė terminologija turėjo būti ypatingaji privalėjo nusakyti tai, kas nenusakoma. Tai buvo daroma dažniausiai pasitelkiant negatyvius terminus (tokiems, beje, priklauso ir terminas „absoliutas") bei superliatyvus. Šioje epochoje buvo sugalvoti visi transcendencijos išraiškos būdai, radosi visos sąvokų, reiškiančių tai, kas yra virš būties ir virš proto, atmainos ir niuansai; ateinančioms epochoms ji tapo antžemišką būtį ir antgamtinį pažinimą nusakančių pavadinimų lobynu.

Filosofiniai krikščionių terminai nedaug kuo skyrėsi nuo kitų vartojamų terminų; tačiau jų turinys visada turėjo savitą atspalvį. Tipiškiausias būtų Logoso pavyzdys.

CHRONOLOGIJA
Romos imperijos teritorijoje susitiko įvairiausių krypčių graikų, Rytų, krikščionių filosofai. I m. e. a. pirmojoje pusėje vienu metu savo teorijas skelbė stoikai, tarp jų Seneka, neopi- tagorininkai, kaip antai Apolonijas iš Tiono, skeptikai, be to, Graikijos žydų mąstytojai, pavyzdžiui, Pilonas. II a. filosofiniu srovių dar padaugėjo: apie pusę šimtmečio kartu su stoiku Marku Aurelijumi ir neopitagorininku Numeniju aktyviausiai reiškėsi gnostikai, Basilidas ir Valentinas, jiems artimas Markionas, be to, jau kilo ir ankstyvieji krikščioniu apologetai, pirmiausia Justinas. Amžiaus pabaigoje kūrė vėlyvieji gnostikai (Bardesanas) ir ypač pagausėjo Rytų apologetų - kaip antai Irenėjas, Atenagoras, Teofilas, Tatianas; Aleksandrijoje tuo metu jau buvo kuriamos didžiosios graikų ir krikščionių sistemos: čia mokė Klemensas Aleksandrietis bei Amonijas Sakas.

III amžius gana greitai, jau pirmoje pusėje, nurinko II a. aktyvios filosofinės mąsty­senos subrandintus vaisius. Kaip tik šiuo laikotarpiu pirmąją krikščionių sistemą sukūrė Origenas, o iškiliąją neoplatoniku sistemą - Plotinas. Tada jau ir krikščioniškieji Vakarai pateikė savitą Tertuliano doktriną. Beje, ir senosios graikų mokyklos dar turėjo savo atstovų (tarp kitko, tebegyveno Sekstas Empirikas), būta ir Rytų filosofijos sekėjų (pavyzdžiui, manicheizmo kūrėjas persas Manis).

Vėliau III amžius tik plėtojo pradžioje gimusias idėjas. Graiku filosofijai toną tuomet davė neoplatonizmas. IV a. buvo prieita prie dviejų epochos filosofinių jėgų - neoplato­nizmo ir krikščionybės - susidūrimo. Jos užgožė visas kitas sroves. Neoplatonizmas dabar buvo plėtojamas pirmiausia Jamblicho Įkurtoje Sirijos mokykloje. Krikščionybė šiame amžiuje perėjo j naują fazę: 313 m. Milano ediktu buvo atšauktas jos persekiojimas, o 380 m. ji tapo pripažinta valstybės religija. Po Nikėjos susirinkimo ji sutvirtino savo mokslą ir šiame amžiuje išugdė didžiuosius savo mąstytojus: Rytuose - Kapadokijos Tėvus, tarp kurių iškiliausias buvo Grigalius Nisietis, o Vakaruose - Ambraziejų bei amžiaus pabaigoje - Augustiną.

Iki tol filosofijos teritorija buvo klestinti Romos imperija. Tačiau dar Augustino laikais sąlygos iš esmės pasikeitė. V a. Roma tapo vandalų valstybe. 476 m. Vakarų imperija žlugo. Tuo metu, kai Vakaruose valdžią perėmė barbaru tautos, Rytai tebebuvo kultūros centras; V a. čia iškilo Proklas ir Atėnų neoplatonizmo mokykla, mistikas Pseudodionisijas ir aristotelizmo šalininkų grupė.

Tačiau VI a. ir Rytuose kultūros lygis smuko. 529 m. Justinianas uždarė devynis am­žius gyvavusią Atėnų Akademiją. Tuo metu Vakaruose kūrė Boetijus ir Kasiodoras - čia susidariusių sąlygų išugdytas enciklopedininkas kompiliatorius; Rytuose kiek vėliau iškilo mistikas Maksimas Išpažinėjas. Po to Vakaruose ir Rytuose prasidėjo visiškas sąstingis.

TO METO ĮVYKIAI
Permaina, kuri šiuo metu įvyko filosofijoje, daugiausia buvo milžiniškų etninės, politinės ir religinės prigimties pokyčių rezultatas. Atėjo naujų žmonių, kurie įveikė Romos imperiją ir sunaikino senovės civilizaciją. Pažymėtini du faktai, turėję nenusakomų padariniu Europos istorijoje: 375 m. prasidėjo tautų kraustymasis, o 395 m. imperija suskilo į Vakarų ir Rytų sritis.

Visa to laikotarpio kultūra skleidėsi dviem keliais, kurių vienas jau baigėsi, o kitas tik atsivėrė. Tiksliau sakant, vyko trejopas procesas: 1) vidinis išsekimas, senovės civilizaci­jos dekadansas; 2) naujų žmonių, įveikusių Romą ir naikinusių jos civilizaciją, antplūdis; 3) krikščionybės, kuri sunykusios civilizacijos vietoje sukūrė naują, plėtra.

Kurį laiką senosios ir krikščioniškosios civilizacijos kūriniai gyvavo greta. I a. filosofiniai Senekos raštai ir literatūriniai Petronijaus kūriniai pasirodė tuo pačiu metu, kaip ir šv. Pauliaus laiškai (apie 60 m.); II a. Lukiano satyros - tuo pačiu metu, kaip ir krikščionių apologetų bei gnostikų raštai (apie 170 m.). III a. Aleksandrijos Katechetų mokykloje, Klemenso ir Origeno laikais, krikščionys nuodugniai studijavo senovės intelektinę kultūrą. Pirmoji minima krikščionių bažnyčia (Edesoje, 201 m.), kaip ir Karakalos termos (215 m.), buvo pastatyta tos pačios kartos.

Iki III a. senovės graiku civilizacija dar klestėjo ir pirmavo. I amžius paliko tą materialinę kultūrą, kurią pažįstame iš Pompėjų ir Herkulanumo (užpilti 79 m.), o intelektinės kultūros sferoje - Kvintiliano retorikos veikalą (apie 75 m.), Plinijaus „Gamtos isto­ riją", Marcialio poeziją. II amžius davė istorinius Tacito (apie 98-118 m.) ir Plutarcho (apie 100 m.) veikalus, Lukiano ir Juvenalio satyras (apie 105 m.), geografinius ir astronominius Ptolemajo kūrinius (apie 160 m.), Gajaus „Institutiones iuris" (apie 160 m.). III amžius dar subrandino didžiuosius romėnų teisininkus Papinianą ir Ulpianą. Pertuos tris šimtmečius šia civilizacija naudojęsi žmonės gyveno ramūs, pasiturintys, patenkinti.

Tačiau visai šiai materialinei ir dvasinei civilizacijai iškilo grėsmė - barbaru antpuoliai, kurie ją ir sunaikino. 268 m. gotai nusiaubė Atėnus, Spartą ir Korintą, Romą 410 m. suniokojo vestgotai, o 455 m. - vandalai. Porą šimtmečių trukusios Romos kovos su at- plūstančiomis naujomis tautomis baigėsi šių pergale ir Romos bei visos senovės civilizacijos žlugimu. Jau V a. Italijoje atsirado ostgotų valstybė, Pietų Prancūzijoje ir Ispanijoje - vestgotų, Šiaurės Afrikoje - vandalų, o VI a. Italijoje - langobardų valstybė. Beje, ypač iškalbinga viena data: paskutinės Olimpinės žaidynės Įvyko 395 metais. Iš senovės kultūros išliko tiek, kiek jos išsaugojo Bažnyčia ir Bizantija.

Tuo metu krikščionybės religija plito visoje Europoje. Nuo 260 metų ją priėmė Alpių ir Padunojės kraštai, po 300 m. sparčiai sukrikščionėjo Britanija, 380 m. krikščionybė tapo pripažinta valstybine Romos religija, 496 m. apsikrikštijo frankai, 589 m. -vestgotai ir langobardai. Krikščionybė ne tik plito, ji ir vidujai vystėsi, brandindama naują požiūrį į pa­saulį. Beje, laikotarpio pradžioje aukščiausios intelektualinės kultūros atstovai buvo Plutarchas ir Plinijus, o pabaigoje - jau Ambraziejus ir Augustinas. Platono Akademija buvo uždaryta tais pačiais 529 m., kai pasirodė intelektualinei veiklai skirti benediktinų nuostatai.