Gnosticizmas buvo nekrikščioniškos kilmės ir tik taikėsi prie krikščionybės mokslo, o po jo atsiradusi filosofinė sistema jau buvo pačių krikščionių kūrinys. Pirmoji susisteminta filosofija susiformavo Aleksandrijos Katechetų mokykloje pirmoje III a. pusėje; ją sukūrė Origenas.

ŠALTINIAI. Gnosticizmui didžiausią įtaką turėjo azijietiški Rytų tikėjimai, o Origeno sistema pirmiausia siejosi su graikais: Origenas siekė krikščionybę nusakyti graikų filosofijos terminais. Apologetus stipriai veikė stoikai, o Origeno filosofijoje akivaizdi Platono idėjų persvara. Svarbiausiu tarpininku, siejančiu graikų mokslą ir krikščionybę, Origenas laikė Klemensą Aleksandrietj, puikų graikų filosofijos žinovą. Origeną taip pat veikė tais laikais Aleksandrijoje viešpatavusios sinkretinės doktrinos. Šių doktrinų etalonas buvo Pilonas. Beje, Origeno, kaip ir Plotino, mokytojas buvo Amonijas Sakas. Plotino ir Origeno sistemos radosi vienu metu ir rėmėsi tais pačiais šaltiniais. Suprantama, kitas Origeno filosofijos šaltinis buvo ankstesniųjų krikščionių autorių - apologetų - darbai.

PIRMTAKAS: KLEMENSAS ALEKSANDRIETIS (Titus Flavius Clemens, gimęs apie II a. vidurį, tikriausiai Atėnuose, miręs tarp 211-216), veikiausiai nuo 189 iki 202 m. mokytojavo krikščioniškoje Aleksandrijos mokykloje; iš čia jis išvyko prasidėjus krikščionių persekiojimui. Jo raštai susideda iš trijų dalių: 1) „Atsišaukimas į graikus" (Protreptikus), parašytas 195 m., aptaria pagonių klaidas, 2) „Pedagogas", parašytas kiek vėliau, aiškina krikščioniškąjį moralės mokslą ir 3) „Margieji kilimai" (Stromata) aforizmų forma išskleidžia krikščionybės mokslo esmę; jis pateikiamas ne kaip tikėjimas (), o kaip pažinimas (), visiškai sutampantis su senovės filosofija. Toks įsitikinimas lėmė, kad šia filosofija Klemensas labai dažnai rėmėsi. Nors kaip filosofas jis buvo nesavarankiškas ir eklektiškas, tačiau sukūrė krikščioniškojo mokslo programą ir prisidėjo prie to, kad besiformuojanti krikščioniškoji filosofija remtųsi graikų mąstymo ugdymo kultūra (). Jo programą įgyvendino Origenas: remdamasis tikėjimu, kuris pateikia faktus (quia sint, kaip buvo vėliau suformuluota), jis stengėsi pereiti prie tuos faktus aiškinančio pažinimo (quomodo aut unde sint).

ORIGENO GYVENIMAS. Origenas (185 arba 186-254), dėl nepaprasto darbštumo pramintas Adamantinu, buvo didžiausios šlovės susilaukęs bei įtakingiausias krikščionių teologas Rytuose. Jis gimė Aleksandrijoje, krikščionių šeimoje, buvo Klemenso mokinys, tačiau klausėsi ir Amonijo Sako paskaitų. Anksti jis susipažino ir su bibliniais, ir su filosofiniais graikų, pirmiausia Platono, neopitagorininkų bei stoikų, tekstais. Būdamas 18 metų pradėjo mokytis Katechetų mokykloje, o 203-231 m. pats jai vadovavo. Apkaltintas erezija ir Aleksandrijos sinodo pasmerktas, jis neteko vietos ir 232 m. iš Aleksandrijos buvo išsiųstas. Vėliau gyveno Cezarėjoje, čia įsteigė mokyklą, kuri greitai išgarsėjo.

RAŠTAI. Pagrindinis Origeno veikalas, rašytas tarp 220 ir 230 m., vadinasi „Apie pradus"(). Jame pirmą kartą mėginama sistemiškai išdėstyti visas tikėjimo tiesas. Iš filosofinių Origeno raštų ypač reikšmingas poleminis veikalas „Prieš Celsą" (246-248), kuriame atremiami šio platoniko priekaištai krikščionybei.

PAŽIŪROS
1. LOGOSAS. Origenas laikėsi nuostatos, jog apreiškimas, kuriuo remiasi tikėjimas, neprieštarauja protui, kuriuo remiasi pažinimas, o krikščioniškosios apreiškimo tiesos neprieštarauja graikų mąstysenai. Remdamasis šia nuostata, graikams būdingais samprotavimais rentė krikščioniškojo pažinimo statinį.

Krikščioniškieji principai lengvai derinosi su ta religijos nuspalvinta pasaulio samprata, kuri buvo paplitusi tarp Aleksandrijos graikų III a. Tačiau Šventąjį Raštą nuo filosofijos skyrė vienas dalykas - mokslas apie Dievo-žmogaus atėjimą į pa
saulį. Jeigu ne tai, krikščionių filosofija būtų galėjusi perimti Aleksandrijos pagonių ar žydų, neopitagorininkų ar Filono sistemas. Tačiau vien abstrakcijomis operavęs aleksandriškasis idealizmas turėjo būti priderintas prie šio konkretaus
Šventajame Rašte skelbiamo fakto. j

Kokia gi sąvoka filosofija, griežtai supriešinusi Dievą ir žmogų, galėjo aprėpti Dievą-žmogų? Tam tiko tik viena sąvoka - Lagosas, - kuri graikų ir žydų spekuliacijose reiškė tarpinę grandį tarp Dievo ir žmogaus.

Logoso koncepcija, atsiradusi krikščioniškajame moksle ryšium su Dievo-žmogaus idėja, buvo pasitelkiama ir aiškinant metafizines problemas, pirmiausia Dievo ir pasaulio santykį. Jau kai kuriems apologetams būdinga tauraus Dievo sąvoka vertė juos atmesti mintį, jog Dievas yra pasaulio kūrėjas, nes iš tobulos priežasties negali plaukti netobulos pasekmės. Kaip nekrikščioniškosiose Aleksandrijos sistemose, pasak kurių, pasaulis radosi iš Dievo Logoso dėka, taip ir krikščioniškojoje sistemoje Logosas tapo kūrimo tarpininku: ne Dievas Tėvas, o Sūnus-Lo- gosas yra tiesioginis pasaulio kūrėjas. Tad ir sistema nedaug kuo skyrėsi nuo Aleksandrijos pagoniškųjų sistemų bei gnosticizmo; Kristus įėjo įgradualistinę sistemą kaip viena iš hipostazių, kaip pasaulio radimosi iš Dievo etapas. Jis traktuojamas kaip Dievas, tačiau ne kaip pirminis; jis gali įsikūnyti ir ateiti į kintantį pasaulį, tuo tarpu Dievas Tėvas lieka nekintanti anapusinė būtis.

Dėl šių metafizinių spekuliacijų antroje vietoje liko tikrasis jų pamatas - Kristaus gyvenimas; soteriologinis Kristaus vaidmuo buvo pakeistas kosmologiniu, pasaulio Išganytojas tapo metafiziniu pasaulio veiksniu. Evangelijos faktą perkuriant į metafizinę spekuliaciją dalyvavo daug krikščionių filosofų, tačiau labiausiai pasižymėjo Origenas.

2. DIEVAS IR PASAULIS. Origeno sistema susidėjo iš trijų dalių: 1) Dievas ir jo reiškimasis kūrinyje, 2) kūrinio nuopuolis ir 3) sugrįžimas per Kristų į pradinį būvį. Taigi sistemos rėmai buvo perimti iš helenizmo, jie atitiko tipišką aleksandrišką- lą nuopuolio ir grįžimo atgal schemą; tačiau į tuos rėmus buvo įdėtas krikščioniškas turinys - atpirkimas per Kristų.

1. Dievas Origeno koncepcijoje buvo tolimas ir abstraktus, aukštesnis už visa, kas pažinta, todėl savo esme nesuvoktas ir tik negatyviai bei netiesiogiai pažinus; taigi visai kitaip nei laikinieji dalykai, kurie yra įvairiarūšiai, kintantys, baigtiniai ir materialūs. Jis yra vienas, nekintantis, begalinis, nematerialus. Greta šių visuotinai Aleksandrijos filosofų pripažintų Dievo ypatybių Origenas dar pridėjo visiškai kitokias, būtent krikščioniškas, ypatybes: Dievas - tai gerumas ir meilė.

2. Kristus-Logosas, pasak Origeno, - tai būties hipostazė, „kitas Dievas". Jis - pirmoji pakopa pereinant nuo Dievo prie pasaulio, nuo vienio prie daugio, nuo tobulumo prie netobulumo. Jis kilo iš Dievo, o iš jo savo ruožtu kilo pasaulis; jis yra pasaulio kūrėjas. Šioje spekuliatyvioje Logoso teorijoje glūdėjo silpniausia Origeno filosofijos vieta: savitas krikščionių tikėjimas čia buvo paverstas į visiems helenizmo filosofams bendrą koncepciją. Tačiau Origeno Logoso koncepcijai buvo būdingi ir tipiški krikščioniški bruožai: pasak jos, Logosas buvo ne tik pasaulio kūrėjas, bet ir jo Išganytojas.

3) Pasaulis yra kilęs tik iš Dievo. Ne tik dvasios, tobuliausia jo dalis, bet ir materija (kitaip nei manė gnostikai) yra Dievo kūrinys, taigi pasaulis sukurtas iš nieko. Tačiau jis buvo sukurtas, kaip manė ir graikų filosofai, amžinybėje, todėl jis neturi pradžios kaip ir Dievas; o Dievo egzistavimas suponuoja, kad egzistuoja ir Jo veiklos laukas - šitaip Origenas argumentavo pasaulio amžinumą. Pasaulis yra amžinas, tačiau jokia jo apraiška nėra amžina; šis pasaulis, kuriame dabar gyvename, kadaise atsirado ir kada nors išnyks, užleisdamas vietą naujam pasauliui. Tačiau šis pasaulis skiriasi nuo visų kitų, nes būtent jame Logosas tapo žmogumi.

3. DVASIŲ NUOPUOLIS IR IŠGANYMAS. Dvasios buvo sukurtos kartu su materialiuoju pasauliu amžinybėje. Taigi jos yra ne tik nemirtingos, bet ir egzistuojančios nuo amžių; joms būdinga, kaip manė ir Platonas, preegzistencija. Sukurtųjų dvasių ypatybė yra laisvė. Tačiau gėris nėra jų prigimties dalykas, savo laisvę jos gali panaudoti ir geram, ir piktam. Visų dvasių prigimtis yra panaši, o tai, kad vienos iš jų yra aukštesnės, kitos - žemesnės, kad tarp jų yra ir gerų, ir piktų, kyla iš jų laisvės: vienos ja pasinaudojo, kad sektų paskui Dievą, o kitos tuo nepasinaudojo; apskritai paėmus, angelai nusekė paskui Dievą, o žmonės nuėjo prieš Dievą. Jų nuopuolis tapo posūkiu pasaulio istorijoje, nes pažemino dvasią, o pažeminta ji susijungė su materija. Tačiau Dievo galia persveria materiją ir blogį, o per Logosą visos dvasios bus išganytos. Nusigręžus nuo Dievo prasideda antrasis pasaulio istorijos laikotarpis - grįžimas prie Dievo; juk blogis pagaliau tėra negatyvus, tai - nusigręžimas nuo Dievo, nuo tobulumo ir būties pilnatvės; kad blogis būtų įveiktas, reikia dvasias sugrąžinti atgal prie Dievo. Sugrįžimo kelias eina per pažinimą: šia mintimi reiškėsi iš graikų paveldėtas intelektualizmas. O pažinimas, jo įsitikinimu, glūdėjo krikščionybės moksle. Panašiai kaip ir aleksan- driškosios pagonių sistemos, Origenas teigė, kad pasaulio istorijos pabaiga bus apokatastazė (), arba visa ko sugrįžimas į pirmąjį šaltinį, į Dievą. Ši sugrįžimo į tobulumą ir laimę perspektyva teikė Origeno sistemai optimizmo.

ORIGENO FILOSOFIJOS ESMĖ. Origeno sistemoje krikščioniškoji tiesa įgavo aleksandriškojo neoplatonizmo bruožų. Sistemos idealas buvo monizmas: parodyti Dievo ir pasaulio vienumą. O priemonė - gradualizmas: nustatomos tarpinės pakopos, pirmiausia -Logoso. Origenizmas prilygo filonizmui ir neoplatonizmui; kuo žydams buvo Pilono, o graikams - Plotino sistema, tuo krikščionims - Origeno sistema. Origenizmas - tai krikščioniškoji, pagal aleksandriškąją schemą sukurta ir mažiausiai nuo jos nutolusi filosofija.

Origeno filosofiją detaliau apibūdina šios nuostatos: krikščionybė - tai pažinimas; Dievas - nekintanti ir nepažini būtis, Kristus - dieviškasis Logosas ir pasaulio kūrėjas; pasaulis yra nuo amžių; siela jungiasi su kūnu tik dėl sielos nuopuolio; blogis - tai nusigręžimas nuo Dievo; išganymas pasiekiamas pažinimu; istorijos pabaiga - apokatastazė. Nors ši sistema iš esmės orientavosi į neoplatonizmą, ji turėjo ir savitų krikščionybės bruožų: kitaip nei senovės universalizmui, jai būdingas individualesnis pasaulio traktavimas, kitaip nei determinizmui, - įsitikinimas, jog dvasios yra laisvos.

OPOZICIJA ORIGENUI IR JO ĮTAKA. Pasirodė, jog ir ši sistema nesiderino su krikščioniškojo mokslo reikalavimais. Apologetai rado atsakymus į paskirus krikščioniškosios filosofijos klausimus, tačiau tų klausimų sisteminimas, kurio ėmėsi Origenas, atitolino jį nuo ortodoksinio mokslo. Bažnyčios tradicijos atstovams teko pasipriešinti Origeno filosofijai. Pirmasis jį pasmerkė Egipto vyskupas Teofilas: šis faktas turėjo sunkių pasekmių krikščioniškosios teologijos ir filosofijos istorijoje. Ypač ryžtingas ir aktyvus origenizmo priešininkas buvo vyskupas Metodijus (miręs 311 m.). Jis atmetė Origeno teiginius, kad pasaulis yra amžinas, kad sieloms būdinga preeg- zistencija, kad visos dvasios iš prigimties lygios, taip pat spekuliatyvią žmogaus nuopuolio teoriją, požiūrį į kūną kaip į sielos kalėjimą. Romoje jo pažiūros buvo pasmerktos 399 m. Šį pasmerkimą patvirtino ir Bažnyčios V susirinkimas.

Tačiau Origeno įtaka buvo didžiulė. Visos vėlesnės graikų patristikos sistemos buvo kuriamos pagal bendrą Origeno schemą, nors kitatikiškų nuostatų jose ir atsisakyta. Tarp jo šalininkų pirmiausia minėtini Kapadokijos Tėvai. Jis buvo laikomas pavyzdžiu siekiant sistemiškumo bei derinant krikščioniškąsias tiesas su filosofijos išvadomis. Visa, kas vėlesnėje krikščioniškojoje filosofijoje priminė neoplatonizmą, buvo tik Origeno pažiūrų variantas.

Bažnyčios tradicija, atmetusi Origeno doktriną, turėjo sukurti jos pakaitalą. Tai pirmiausia pasakytina apie esminį krikščionybės mokslą apie Kristų, jo dieviškumą ir žmogiškumą. Kristologinių idėjų pirmaisiais amžiais netrūko: egzistavo adopcionistinis požiūris, pasak kurio, Kristus buvo ne Dievas, o tik Dievo įsūnytas žmogus; modalistinis požiūris, pasak kurio, Kristus buvo ne atskiras asmuo, o tik vienintelio Dievo apraiška; doketistinis požiūris, pripažinęs, jog Kristus realiai negyveno, o tik reiškėsi kaip žmogus. Šiems požiūriams buvo ieškoma filosofinio pagrindimo, pavyzdžiui, adopcijos idėjos šalininkai apeliavo į Aristotelį, o modalistai - į stoikus ir jų nominalistines teorijas.

Virš visų šių teorijų iškilo helenistinė platoniško pobūdžio teorija. Joje naudotasi Logoso sąvoka modifikuojant Origeno teoriją, tačiau išlaikant jam būdingas pamatines nuostatas; atsisakyta tik Origeno subordinacionizmo, t. y. minties, jog Kristus yra pavaldus, jog jis yra žemesnis už Dievą Tėvą. Tinkamiausią formulę surado Tertulianas: Dievas ir Kristus yra du atskiri asmenys (hipostazės), tačiau vienos substancijos. Pirmoji šios formulės dalis atitiko Origeno požiūrį, o antroji nuo jo nutolo. Bažnyčia priėmė Tertuliano aiškinimą, tik binarinę formulę pakeitė trinare: buvo sukurta Švenčiausiosios Trejybės dogma. Tai anaiptol nereiškė, kad kristologija ir apskritai Bažnyčios mokslas atsižadėjo Origeno siekių, veikiau priešingai - juos pripažino; buvo perimta helenistinės filosofijos pozicija, tačiau su viena principine išlyga: laikytasi homousijos, arba dieviškųjų asmenų bendro substancialumo, nuostatos. Homousija buvo filosofinių samprotavimų rezultatas, tačiau žmogaus protui ji sunkiai suvokiama.

Analogiškai buvo išaiškintas kitas tos pačios rūšies klausimas: reikėjo nustatyti Dievo-žmogaus santykį ne tik su dieviškąja, bet ir su žmogiškąja prigimtimi Jau Irenėjas buvo nurodęs kelią, o tinkamą formulę ir šiuo atveju pasiūlė teisiniu kazusų išmankštintas Tertulianas: jo dėka radosi mokslas apie „dvi Kristaus prigimtis". Tai, kad Kristus yra sykiu Dievas ir žmogus, kad viename asmenyje susijungia reali dievybė ir realus žmogus, tapo tikėjimo dalyku, privalomu krikščioniui greta kitų dogmų, tokių kaip dogmos apie vienatinį Dievą, Dievo ir kūrėjo vienumą, kūrimą iš nieko, iš laisvės kilusį blogį, išganymą per Kristų, žmogaus prisikėlimą iš numirusių.

Origeno sumanymai išsipildė, nors ir ne jo paties teiktu pavidalu. Virš Evangelijos tikėjimo iškilo spekuliatyvus antstatas. Soteriologinis aspektas čia atsidūrė antroje vietoje, o filosofiniai klausimai iškilo virš visų kitų, pirmiausia - pažinimo idėja virš išganymo idėjos, o filosofinės sąvokos virš konkrečių Šventojo Rašto pamokymų. Grėsė pavojus, jog Evangelijoj e pateikti faktai bus paversti simboliais, kad Dievas, traktuojamas kaip tikroji būtis ir pasaulio priežastis, užgoš Išganytoją. Tokiu atveju krikščioniškasis mokslas būtų tapęs tik viena iš senovės idealizmo atmainų. Tam prieštaravo savitas krikščioniškasis moralės mokslas bei homousijos teorijoje glūdėjusi Kristaus paslaptis; krikščionybė buvo apsaugota nuo IV a. jai kilusio pavojaus ištirpti nuo tikėjimo nepriklausomame idealizme. Šitaip paslaptis, nepasiduodama ligtolinės grynai racionalios filosofijos diktuojamam supratimui, siekė ir pagaliau pasiekė to, kad būtų sukurta savita krikščioniškoji filosofija.