(PRIEŠ PRASIDEDANT VIDURAMŽIAMS, IKI V A.)

TIKĖJIMAS IR KRIKŠČIONIŲ FILOSOFIJA. Tuo pačiu metu, kada iškilo paskutinės senovės epochos sistemos - neopitagorizmas ir neoplatonizmas, ėmė formuotis nauja filosofija - krikščionių filosofija. Ji siejosi su senovės tradicija ir buvo analogiško pobūdžio, kaip ir tuo pačiu metu susiformavusi graikų filosofija. Tačiau ji negali būti traktuojama kaip iš graikų filosofijos išaugęs reiškinys, nes ji turėjo naują, savąjį šaltinį - krikščionių tikėjimą.

Pirmykštė krikščionybė, tiesioginių Kristaus mokinių mokslas, nebuvo filoso­ fijos sistema, ji net neturėjo filosofinių prielaidų. Tai buvo iš esmės dorovės mokslas. „Štai yra trys Viešpaties priesakai, - rašė šv. Barnabas: - Gyvenimo viltis - tai mūsų tikėjimo pradžia ir pabaiga, Teisingumas - nuosprendžio pradžia ir pabaiga ir džiuginanti ir linksma Meilė, teisingų poelgių liudytoja".

Šį mokslą galima sutraukti į tris sąvokas: (),() ir (), arba pa­ žinimas, įstatymas ir apreiškimas, tai yra Dievo pažinimas, dorovės įstatymas ir pomirtinio gyvenimo apreiškimas. Tai nebuvo filosofijos sistema, tačiau tai buvo pamatas, ant kurio netrukus iškilo sistema, kurioje glūdėjo ištisa Dievo ir pasaulio, gyvenimo ir išganymo teorija. Šios epochos protus buvo užvaldžiusios metafizinės problemos, tad krikščionys negalėjo neieškoti jų tikėjimą atitinkančių aiškinimų, tuo labiau kad aplink juos pagonys skelbė su tuo tikėjimu nesuderinamas pažiūras.

KRIKŠČIONIŠKOJI FILOSOFIJA IR GRAIKŲ FILOSOFIJA. Krikščionybė siekė patraukti pasaulį savo idėjomis, tačiau drauge pati sėmėsi peno iš svetimų idėjų - Naujieji jos adeptai, pagonys, į krikščionių bendruomenes atsinešė pagoniškosios filosofijos suformuotus įsitikinimus. Kai kurių krikščioniškosios pasaulio sampratos komponentų pirmykščiame tikėjime apskritai nebuvo, tad jie galėjo būti ir vienaip, ir kitaip aiškinami - čia atsivėrė anga svetimoms įtakoms. Pagaliau ir tie komponentai, kuriuos tikėjimas išryškino, reikalavo aiškinimo ir sąvokinio formulavimo - tai buvo kita dirva svetimoms įtakoms pasireikšti. Sąvokos dažniausiai buvo perimamos iš graikų filosofijos, nes čia jos buvo labiausiai ištobulintos. Tačiau pradiniu krikščionybės radimosi laikotarpiu filosofinės graikų sąvokos buvo taip persiėmusios religine mąstysena, jog galėjo būti pritaikytos bet kuriam tikėjimui.

Tad krikščioniškoji filosofija formavosi įvairiais aspektais pasitelkdama Platono, Aristotelio, stoikų, kinikų, vėliau neoplatonikų idėjas. Iš platonizmo pasirodė priimtina idealistinė pažiūra į pasaulį bei įsitikinimas, jog dvasios pasaulis yra aukštesnis už materialųjį; iš aristotelizmo - Dievo, kaip pasaulio pirmosios priežasties bei tikslo, koncepcija; iš stoicizmo - mintis, kad materialusis pasaulis yra prisotintas dvasios; iš kinikų filosofijos - abejingumas laikiniems dalykams; net skepticizmas pasirodė galįs būti naudingas, nes, nepripažindamas juslinio bei protinio pažinimo vertės netiesiogiai teikė argumentų tiems, kas apreiškime ir įkvė­ pime matė tiesos pažinimo šaltinį.

Tačiau krikščionybės pamatas jau buvo sukurtas Kristaus mokslo dar prieš imant reikštis šioms svetimoms įtakoms. Pagaliau tos įtakos lietė ne mokslo branduolį, o tik jo sąvokinį įprasminimą bei sistemos plėtrą. Graikija teikė krikščioniškajai filosofijai formų, o kai tos formos su pirminiu tikėjimu nesiderino, Bažnyčia jas tvirta ranka atmesdavo. Ankstyvoji krikščionių filosofija turi panašumų su to meto pagonių filosofija; tačiau ji turi ir savitų bruožų, kurių neįmanoma su niekuo, ko iki tol būta filosofijoje, susieti; tai požiūris, kad Dievas yra ant žemės ir širdyse, tai nuostata, kad meilė ir malonė yra gyvenimo pamatas, pagaliau tai savita Dievo bei santykio su Dievu samprata.

Ankstyvieji krikščionių mąstytojai perėmė graikų filosofijos apibrėžimą, tačiau jam suteikė kitą prasmę. Pateikdamas, pavyzdžiui, apibrėžimą, kad filosofija yra „išminties meilė", Jonas Damaskietis aiškino, jog „tikroji išmintis yra Dievas, tad meilė Dievui yra tikroji filosofija"; minėdamas kitą apibrėžimą, kad filosofija yra „supanašėjimas su Dievu", jis pridūrė, jog tai pasiekiama ne tik pasitelkus išmintį, bet ir teisingumu bei dievobaimingumu.

KRIKŠČIONIŠKOSIOS FILOSOFIJOS LAIKOTARPIAI. Pirmaisiais amžiais į europietiškąją filosofiją patekusios krikščionybės idėjos įsitvirtino joje visiems lai­ kams. Tiesa, savąjį krikščioniškumą filosofija ne visada sąmoningai suvokė. Bet­ gi per pirmuosius keturiolika naujosios eros šimtmečių toji priklausomybė buvo ypač pabrėžiama, ir būtent šie šimtmečiai sukūrė krikščioniškąją filosofiją siaurąja prasme.

Per tuos keliolika šimtmečių išsiskyrė dar du laikotarpiai. Vienas iš jų truko daugmaž iki VI amžiaus: tai laikotarpis, pagal įprastą klasifikaciją tebepriklausantis senovei; šiuo laikotarpiu krikščioniškoji filosofija vystėsi lygiagrečiai su nekrikščioniškąja. Tai buvo jos formavimosi ir pamatinių doktrinų formulavimo metas. Vėlesnieji mąstytojai imsis krikščioniškąją doktriną ginti arba aiškinti, tuo tarpu pirmo sios epochos mąstytojai ją dar tik kūrė. Labiausiai šiame bare nusipelniusieji yra vadinami Bažnyčios Tėvais (Patres), o jų mokslas - Tėvų mokslu, arba patristika.

Antrasis - krikščioniškosios filosofijos suklestėjimo - laikotarpis prasidėjo po Poros sąstingio šimtmečių apie VIII a. ir truko beveik iki XIV a. Jis apima viduramžius. Viduramžių filosofijos laikotarpis priimtoje, nors nevisai tikslioje ter­minologijoje dažnai vadinamas scholastikos laikotarpiu. Tai buvo detalaus ir sistemiško krikščioniškosios filosofijos išplėtojimo metas.