Talio pradėtą filosofiją išplėtojo jo tėvynainiai graikų kolonijose Jonijoje. Jie ne tik perėmėjo problemą, bet ir ją pagilino, ne tik išlaikė jo hilozoizmą, bet ir suteikė jam kitą pavidalą: spekuliatyvesnį - Anaksimandras, empiriškesnj - Anaksimenas.

ANAKSIMANDRO IR ANAKSIMENO GYVENIMAS. Anaksimandras, kaip ir jo mokytojas Talis, kilo iš Mileto. Gimė jis tikriausiai 609 arba 610 m., o mirti galėjo tuojau po 547 arba 546 m., daugmaž vienu metu su Taliu. Jis parašė pirmąjį Graikijoje filosofijos veikalą - „Apie gamtą", ir tokiu pavadinimu jis buvo žinomas vėlesniems filosofams. Visa apie jį turima informacija rodo jį buvus šviesiausiu protu tarp ankstyvųjų graikų filosofų.
Anaksimenas buvo trečias Mileto filosofų eilėje. Jo gyvenimo linija nėra žinoma. Gyveno tikriausiai tarp 585 ir 525 metų. Jo veikalas, taip pat pavadintas „Apie gamtą", buvo parašytas paprasta, neįmantria proza. Savo mąstysena jis skyrėsi nuo Anaksimandro kaip fizikas nuo metafiziko.

PAŽIŪROS.
1. „PRADAS" ir „GAMTA". Talis mąstė apie pasaulio pradžią, bet tik Anaksimandras pradėjo vartoti terminą „pradžia" (archė). Tai buvo šnekamosios kalbos žodis, bet pavartotas filosofo jis pakeitė savo kasdienišką pras me. Pradžia Anaksimandrui jau buvo kažkas daugiau nei pirmasis daikto raidos momentas; Anaksimandras buvo įsitikinęs, jog tai, kas buvo pradžioje, niekada nesiliauja buvę, tik įgyja kitas formas. Talis ieškojo medžiagos, kuri buvo pradžioje, bet liovėsi buvusi, nes virto kitų rūšių medžiagomis; Anaksimandras taip pat ieškojo pirminės medžiagos, bet buvo įsitikinęs, kad jei ji buvo, tai yra ir bus. Pirmines daiktų savybes jis laikė pastoviomis, esminėmis, pagrindinėmis: „archė" jam jau buvo ne tik daikto pradžia, bet ir „pradas", ne tik pirminė, bet ir esminė jo prigimtis. Kartu pakito ir svarbiausia filosofijos problema - jau buvo mąstoma apie kažką daugiau nei pradžia. Žodis „archė", reiškęs tik pradžią, pavartotas filosofijoje ėmė reikšti pradą (panašiai vėliau pasikeitė lotyniškas žodis „principium", pirmiausia reiškęs „pradžia", o vėliau — „pradas"). „Prado" prasme šis žodis tapo pagrindiniu graikų filosofijos žodyno terminu.
Tuo pat metu ir galbūt taip pat Anaksimandro dėka panašiai pasikeitė ir kito fundamentalaus filosofinio termino „gamta" arba „natūra" (fiuzis) prasmė. Etimologiškai šis graikiškas terminas reiškė visa, kas tampa, auga ir dauginasi. Talis ieškojo gamtos pradžios, o jo sekėjus labiau domino ne pradžia, bet kas joje yra nuo pradžios; tai, kas nuo pradžios buvo, yra ir bus, imta vadinti „prigimtimi". Kokia prasme šiandien kalbama apie daiktų „prigimtį", tokia prasme graikų filosofai šį terminą vartojo nuo senų laikų. Terminas, kuriuo šnekamojoje kalboje būdavo vadinama tai, kas kinta, filosofijoje pradėjo reikšti būtent tai, kas daiktuose yra nekintama.
Terminologijos pokyčiai rodė, kad filosofijoje atsiranda naujų minčių. Ir jokia iš ankstesnių minčių nekėlė tiek nuostabos, kaip ta, kad kintantys reiškiniai turi pastovią prigimtį. Kad ta mintis priklauso Anaksimandrui, tėra tik spėliojimai; o jei ne jam, tai kam nors kitam, gyvenusiam maždaug tuo pačiu metu, nes neabejotina, kad pirmosioms filosofų kartoms ši mintis jau buvo žinoma. Terminas „gamta" graikams reiškė ne reiškinių visumą (ką jis dažniausiai reiškia naujaisiais laikais), o tik juos tvarkantį dėsnį, bendrąjį pradą, kosminę darną, tai, kas naujaisiais laikais vadinama „daiktų prigimtimi". Reiškiniai yra prieinami juslėms, o prigimtis yra paslėpta, jos reikia ieškoti; reiškiniai yra įvairūs, o prigimtis - vienoda; reiškiniai yra atsitiktiniai, o prigimtis - būtina. Siauresne prasme prigimtis buvo priešingybė tam, kas žmogaus sukurta ir nustatyta, kas nėra būtina, kas galėtų būti kitaip. Priešingai šitiems dalykams, apie tai, kas būtina, visuotina, nepriklausoma nuo žmogaus, būdavo sakoma, kad yra „iš prigimties". Gamta ir jos būtinumas jiems buvo aukščiausioji tobulybė. Joje slypėjo ir aukščiausiasis grožis, su kuriuo, kaip graikai buvo įsitikinę, meno grožis net negali lygintis.
2. NEAPIBRĖŽTIS. Pakitus klausimui, pakito ir atsakymas. Aristotelis rašo, kad Anaksimandras „pradu laikė ne vandenį ir ne kurią kitą iš vadinamųjų stichijų, o kažkokią kitą neapibrėžtą prigimtį, iš kurios atsiranda dangūs su juose esančiais pasauliais". Iš to galima spręsti, kad Anaksimandras kitaip suprato patį klausimą: ieškodamas prado, jis žvelgė anapus to, kas prieinama stebėjimui. „Matydamas,
kaip viena stichija virsta kita, nemanė esant teisinga kurią nors vieną iš jų laikyti pradu, todėl pradu ėmė laikyti kažką esantį anapus jų". Jis darė prielaidą, kad visų medžiagos rūšių pradas negali būti kuri nors viena rūšis; jis buvo drąsesnis už Talį ir daugelį jonėnų fiziologų, kurie pirminę medžiagą galėjo išsirinkti tik iš žinomų medžiagų rūšių.
Kas gi buvo tas kitas Anaksimandro pradas? Tai buvo „neapibrėžtis" (apeironas). Šis atsakymas pirminę medžiagą apibūdina tik kiekybiškai: ji yra beribė. Jis neapibūdina kokybės, nes beribiškumas čia siejamas su kokybiniu neapibrėžtumu, o neapibrėžtyje viskas yra susimaišę. Iš neapibrėžties, lyg iš medžiagos rezervuaro, gamta nuolat randasi, neapibrėžtis buvo pradžioje ir yra toliau, ji tik praranda savo neapibrėžtumą, kai išjos formuojasi gamta.
Kas paskatino daryti prielaidą, kad pradas yra beribis? Anaksimandras aiškino: jis turi būti beribis, nes antraip išsieikvotų. Neribota gamtos raida jam diktavo mintį, kad ir gamtos pradas turi būti neribotas. Tad apie prado savybes jis sprendė ne remdamasis stebėjimu, kaip Talis, o samprotaudamas deduktyviai jis priėjo išvadą, koks turi būti pradas, kad iš jo galėtų atsirasti gamta. Samprotavimo išvados būta drąsios, neapibrėžties idėja tokioje ankstyvoje filosofinės minties fazėje kėlė nuostabą. Tačiau tais laikais ji nebuvo išimtis; net mitologinė kosmogonija pasaulį kildino iš neapibrėžties, iš begalinio chaoso. Ankstyvoji graikų mintis, galbūt dėl Rytų įtakos, jau vartojo neapibrėžties ir begalybės sąvokas. Vėliau, kai ji tapo savarankiška, buvo labiau linkusi pripažinti, kad būties pradas yra baigtinis ir apibrėžtas.
3. GAMTOS ATSIRADIMAS. Gamta atsiranda iš neapibrėžties, tačiau kokiu būdu? Kaip vyksta medžiagos pokyčiai? Tai buvo antra didžioji Anaksimandro ir kitų Mileto filosofų problema. Talis, nors aiškių įrodymų nėra, visa tai įsivaizdavo labai paprastai, kaip vieno daikto virtimą kitu, kaip transformaciją; vanduo, kuris buvo pradžioje, pavirto žeme, oru ir visu kitkuo. Anaksimandras tai suprato labai moksliškai; senovės laikų filosofijos istorikas pasakoja, jog Anaksimandras „manęs, kad pasaulio tapsmas yra ne stichijų virsmas iš vienos į kitą, o priešybių išsiskyrimas". Šitai reikia taip suprasti: esant pirminei neapibrėžčiai visos priešybės yra susimaišiusios, o gamtoje jos jau yra viena nuo kitos atsiskyrusios; vadinasi, jos išsiskyrė gamtos tapsmo procese; taigi gamtos tapsmas ir yra priešybių išsiskyrimas.
Kas sukelia šį procesą? Jį sukelia amžinas judėjimas. Judėjimas neatskiriamas nuo medžiagos (tai buvo hilozoistams būdingas požiūris). Judėjimas turi savąjį dėsnį. Apie tai Aristotelis rašo: „Iš ko atsirado visa, kas yra, tuo ir pavirs - bus sunaikinta būtinojo dėsnio; Anaksimandras, išsakydamas šią mintį poetine kalba, teigė, kad atėjus laikui vienas kitam už neteisingumą atsilygina bausme ir atgaila".
Anaksimandras ne tik suformulavo bendrąjį pirminės medžiagos keitimosi dėsnį, bet ir smulkiai aprašė, kokia tvarka visa tai vyko. Vadovaudamasis pasirinktu bendruoju pradu, jis stengėsi paaiškinti, kodėl gamta yra tokia, o ne kitokia, kodėl, pavyzdžiui, Žemė yra viduryje, o aplink ją - dangūs. Anaksimandro aprašy mas yra pirmoji mūsų turima nemitologinė kosmogonija: joje nesiremiama dievais, pasaulio raidos etapų eiliškumas nustatomas vadovaujantis pasirinktuoju pradu. Pirmiausia esą išsiskyrė priešybės, šaltis ir šiluma, o dėl šalčio ir šilumos susidarė įvairaus tankio būviai, pradedant žeme, kurios tankis didžiausias, paskui - vanduo ir oras ir pagaliau - lakioji ugnis. Žemė, kaip sunkiausia, atsirado viduryje, o ją apsupo kitos stichijos, sudarydamos vis lengvesnes ir karštesnes koncentrines sferas. Dalis vandens sferos išgaravo, ir dėl to tik kai kur jos esama tarp žemės ir oro. Išorinė ugnies sfera, gaubianti pasaulį „kaip žievė gaubia medį", sutrūkinėjo, o išcentrinės jėgos nusviestos jos dalys sudarė dangaus kūnus. Šis aprašymas savo tendencija mechanistiškai paaiškinti pasaulį yra panašus į planetų sistemos susiformavimo teorijas, kurios buvo skelbiamos daugiau kaip po dvidešimties amžių.
Kaip visi ankstesnieji graikų filosofai, Anaksimandras užsiiminėjo ir specialiais gamtos tyrinėjimais. Atrodo, jis buvo pirmasis graikas, sudaręs žemėlapį, apskaičiavo žvaigždžių nuotolį ir dydį, buvo gana pažangių kosmografinių pažiūrų. Jis tyrinėjo ir organines būtybes; įrodinėdamas, kad kontinentiniai gyvūnai yra atsiradę iš jūrinių, o žmonės — iš kitų gyvūnų rūšių, sukūrė kažką panašaus į pirmąją evoliucijos teoriją. Tačiau jo filosofijos idėjas specialioms gamtotyros problemoms spręsti plačiau pritaikė tik jo mokinys Anaksimenas.
4. ANAKSIMENAS KEIČIA PRADĄ. Anaksimenas laikėsi savo pirmtako svarbiausio požiūrio, kad pasaulis yra beribis, o judėjimas - amžinas. Tačiau Anaksimandras beribiškumo prado sąmoningai nebuvo tiksliau apibrėžęs (tikriausiai buvo įsitikinęs, kad jei medžiaga yra beribė, tai ji ir neapibrėžiama), o Anaksimenas pirminę medžiagą sutapatino su apibrėžta ir žinoma iš patirties medžiaga - su oru. Oras jo pažiūrose vaidino tokį patį vaidmenį, kokį Talio pažiūrose turėjo vanduo.
Kodėl būtent oras? Nes jis vienintelis iš visų medžiagos rūšių atrodė esąs begalinis kiekybiškai. Atrodė, kad jis ir kuria neapibrėžtį. Antra vertus, šį jo pasirinkimą galėjo lemti ir graikų įsitikinimas, kad siela (kuri reiškiasi kvėpavimu) savo prigimtimi nesiskiria nuo oro; jei siela palaiko kūno gyvybę, vadinasi, jos gyvybę palaiko oras. O hilozoistinė mąstysena reikalavo, kad pradas būtų ne tik visatos masė, bet ir jėga, daranti šią masę gyvybingą. Pagaliau trečias ir tikriausiai svarbiausias argumentas už Anaksimandro tezę turėjo būti tas, kad oras labai lengvai kinta, o tai leidžia palyginti lengvai įsivaizduoti, kad iš jo atsirado visi daiktai.
5. PRADO TAIKYMAS. Anaksimeno požiūryje į pasaulio pradą nėra nieko ypatinga; tačiau ne jis sudarė Anaksimeno filosofijos esme. Anaksimenas turėjo greičiau fiziko nei filosofo temperamentą, labiau nei bendroji teorija jam rūpėjo jos specialus taikymas. Ir šioje srityje jis atliko atminimo vertus darbus.
Anaksimenas suprato, kad oras gali būti įvairaus tankio. Kai jis yra tolygiai pasiskirstęs, jis būna nematomas, o matomas pasidaro tada, kai išretėja arba sutan-kėja; tada jis įgyja kitą išvaizdą ir pereina į kitą koncentracijos būvį. Praskysdamas jis tampa ugnimi, o sutankėdamas -vėju, debesimi, paskui vandeniu, žeme, net akmeniu.
Šie fizikiniai samprotavimai dar labiau sustiprino įsitikinimą, kad gamta yra vieninga; visi daiktai sudaro vienovę, nes yra sudaryti iš tos pačios orinės medžiagos ir gali pereiti į kitą koncentracijos būvį, tapti gana skirtingomis medžiagomis.
Anaksimenas samprotavo ir apie gamtoje vykstančių pokyčių priežastis. Visų pirma judėjimas, kuris yra neatskiriamas nuo medžiagos, sutankina arba išretina orą, suartindamas arba nutolindamas jo daleles. O šiluma ir šaltis sukelia oro būvio pokyčius; Anaksimenas pastebėjo ryšį tarp temperatūros ir medžiagos koncentracijos būvio; jis manė, kad ugnis yra karščiausias ir labiausiai išretėjęs kūnas, o akmuo - tankiausias ir šalčiausias. Šitaip samprotaudamas graikų mąstytojas atsistojo ant to kelio, kuriuo nuėjo naujųjų laikų fizika.
Anaksimenas įvairiapusiškai taikė savo teoriją reiškiniams, pirmiausia meteorologiniams, aiškinti. Jie daug labiau nei grynai fizikiniai reiškiniai domino graikus, ir to meto mokslininkas privalėjo pirmiausia juos aiškinti. Tai nebuvo atskiras mokslas, o tik filosofijos pritaikymas ir tarsi jos postuluojamų pradų išbandymas. Anaksimenas aiškino, kad vėjas atsiranda išjudinant sutankėjusį orą, kuriam toliau kondensuojantis atsiranda debesys ir vanduo; kruša susidaro tada, kai iš debesų krintantis vanduo sušąla, o sniegas - kai sušąla drėgmės pritvinkę debesys; žaibas atsiranda, kai vėjas su didele jėga perplėšia debesis; o vaivorykštė - kai saulės spinduliai krinta į sutankėjusį orą, žemės drebėjimas - kai šiluma ir šaltis sukelia pokyčius žemėje.
Kita sritis, kurią tuometinis filosofas taip pat turėjo aiškinti, buvo astronominiai reiškiniai: jie intrigavo savo pastovumu, tuo tarpu anieji kėlė nerimą dėl to, kad yra kintantys. Šioje srityje Anaksimandro pradas suklaidino: čia žinojimą jis trūktelėjo atgal daugiau nei stumtelėjo į priekį. Jis teigė, jog Žemė yra plokščia kaip stalas, žvaigždės yra ugniniai kūnai, o greta jų yra kietų kūnų, kurių buvimą pastebime per užtemimus.

JONIJOS FILOSOFŲ ĮTAKA. Vėlesnių graikų kartų filosofija išaugo Jonijos fiziologų sąvokų ir problemų parengtoje dirvoje. Svarbiausias filosofijos uždavinys tebebuvo surasti „archė", t. y. pasaulio pradžią arba pradą.
Ne tik problemos, bet ir jonėnų sugalvoti primityvūs jų sprendimai turėdavo šalininkų ir vėlesniais laikais. Net Periklio laikais Hiponas iš Šamo pradu, kaip ir Talis, laikė vandenį, o Diogenas iš Apolonijos, kaip ir Anaksimenas, pradu manė esant orą; artimas Anaksimandro pažiūroms buvo kosmogoninis poetas Ferekidas iš Siro. Dar vėliau hilozoistinę pažiūrą atnaujino stoikai.