Origeno pradėtas sisteminimo darbas vyko ir toliau, tačiau jau nuo IV amžiaus pakitusiomis sąlygomis. Dogmos iš esmės jau buvo nustatytos (pirmiausia - Trejybės dogma 350 m.), ir nuo dabar egzistavo tikėjimą atitinkantis mokslas, kurio ne­ bereikėjo ieškoti, o tik jį aiškinti ir ginti. Šitaip prasidėjo naujas patristikos laikotarpis. Šio antrojo laikotarpio svarbiausi sistemintojai Rytuose buvo Kapadokijos Tėvai, tarp kurių kaip filosofas išsiskyrė Grigalius Nisietis.

PIRMTAKAI. Svarbiausias pirmtakas buvo Origenas; Grigalius išlaikė pamatinėje sistemos struktūrą, tačiau detalėmis nuo jo nutolo, nes jo mokslas nebuvo ortodoksinis. Iš Origeno jis perėmė Platono studijavimo tradiciją, Platoną ir neoplatonikus laikydamas pavyzdžiu. Grigalius Platoną vertino labiau negu Plotiną; jis atsisakė emanatizmo, tačiau išlaikė idealizmą. Origeno ir Grigaliaus dėka pamatiniai krikščioniškosios dogmatikos principai buvo suformuluoti Platono sąvokomis.

GYVENIMAS IR RAŠTAI. Grigalius (325-394) gimė Kapadokijoje, Cezarėjos mieste. Iš pradžių jis buvo retorikos mokytojas, savo brolio Bazilijaus, vadinamo Didžiuoju, veikiamas atsidėjo religinei veiklai. Vėliau tapo Nišos vyskupu ir eidamas šias pareigas gynė (kaip tuo metu darė ir du kiti Kapadokijos Tėvai - Bazilijus ir Grigalius Nazianzietis) ortodoksinį Bažnyčios mokslą nuo erezijų, ypač nuo arianizmo.

Svarbiausias Grigaliaus veikalas buvo „Oratio catechetica magna", kuriame pateikiama pirmoji ortodoksinės teologijos sistema. Pagrindinis mistinis jo kūrinys vadinosi „Mozės gyvenimas".

PAŽIŪROS.
1. RACIONALIZMAS. Nustatydamas dogmas, Grigalius pakeitė tikėjimo ir proto santykį ir tuo iškėlė naujus uždavinius pažinimui. Krikščionių filosofas dabar nebebuvo laisvas, nes privalėjo laikytis dogmų. Tikrasis uždavinys dabar buvo ne rasti abejonių keliančią tiesą ir ją įrodyti, o aiškinti jau nustatytąją; tiesa nereikalauja įrodymo, kai ji yra tikra, nes apreikšta.

Tačiau Grigalius perėmė Origeno įsitikinimą, jog tikėjimas ir laisvas pažinimas visiškai sutampa. Jis manė, jog tikslus samprotavimas turi duoti tokį pat rezulta­tą, kaip ir apreiškimas, todėl tikėjimo tiesos yra įrodomos. Tad jo bei jo pėdomis sekusių krikščionių mąstytojų samprotavimai buvo ypatingos rūšies; tai buvo aiškinimas (nes tikėjimo tiesos nereikalauja įrodymų, o tik aiškinimo) ir drauge įrodinėjimas (nes tikėjimo tiesos vis dėlto yra įrodomos).

Taigi Grigalius ėmėsi įvairių teologijos teiginių įrodymo. Pirmiausia jis įrodinėjo Dievo egzistavimą: išmintinga pasaulio sandara verčia pripažinti Dievo buvimą, nes be Dievo to nepaaiškinsi. Įrodinėjo Jo vienumą: Dievas nustotų buvęs tobulas, jeigu Jo savybės būtų padalytos daugeliui dievų. Įrodinėjo sielos nemirtingumą: Dievas sukūrė pasaulį iš meilės, vadinasi, turėjo jį padaryti pilną gėrio ir sukurti esybes, gebančias tuo gėriu naudotis; esybė, galinti naudotis dieviško­ mis gėrybėmis, turi būti kažkuo panaši į Dievą, vadinasi, ji turi dalyvauti amžiname Dievo buvime. Maža to, be šių teiginių, kuriuos kėlė filosofai, ir nepriklausomai nuo krikščionybės Grigalius stengėsi įrodyti ir tokius, kuriuos krikščionybė skelbė, nors jų nekėlė jokia laisva filosofija, pavyzdžiui, Trejybės dogmą.

Taigi Grigalius ne tik visas tiesas aiškino, bet ir jas įrodinėjo, kiekvienai ieškodamas ir rasdamas argumentų: jo nuostata buvo racionalistinė. Tačiau tai buvo ypatingo heteronominio pobūdžio racionalizmas; protas turėjo tenkinti visus pa­ žinimo uždavinius, tačiau ne savarankiškai, o prisilaikydamas tikėjimo dogmų. Toks racionalizmas išliko ir scholastinėje filosofijoje.

Pagaliau Grigaliaus racionalizmas greta racionalaus pažinimo pripažino ir mistinį. Tai dar prieš Grigalių buvo būdinga Platonui, Pilonui ir Plotinui, o vėliau ir daugumai Tėvų. Grigaliaus mistikos pamatas buvo įsitikinimas, jog siela - tai "Dievo paveikslas ir panašumas", Dievas joje atsispindi tarsi veidrodyje; tad jeigu siela nėra praradusi tyrumo, joje galima tiesiogiai įžvelgti Dievą ir amžinąsias tiesas.

2. PLATONIZMAS. Grigalius savo samprotavimus grindė senaisiais filosofiniais platonizmo principais. Jis, kaip ir Platonas, teigė, jog bendrosios idėjos egzistuoja nepriklausomai nuo atskirų daiktų. Šį principą jis pirmiausia taikė Švenčiausios Trejybės dogmos interpretacijai. Ar įmanoma, kad dieviškieji asmenys gali būti vienos substancijos? Tai jmanoma, nes iš tikrųjų kiekvienas dieviškasis asmuo yra atskiras, tačiau jų dieviškumas yra vienas ir tas pats (). Pavadinimas „dievas" žymi ne asmenis (tokiu atveju būtų trys dievai), o esmę, kuri yra viena. Priėmęs platoniškąjį požiūrį, Grigalius nematė Trejybės dogmoje nieko ypatinga ir paslaptinga; jeigu, pasak jo, pavadinimą „žmogus" taikytume ne atskiriems žmonėms, o tam, kas yra jų esmė, tai Petras, Paulius ir Barnabas būtų ne trys, o vienas žmogus.

Sekdamas Platonu, Grigalius aiškino ir žmogaus sukūrimą. Rūšis, pasak jo, yra pirmesnė negu atskirybės, todėl teigė, jog pirminis Dievo kūrinys esąs žmogus kaip rūšis (), amžinas, neturįs atskirybėms būdingų savybių; kaip rūšis jis egzistuoja ne realiai, o tik Dievo prote.

Platonizmas būdingas ir Grigaliaus psichologijai. Jis atmetė aristoteliškąją sielos sampratą; sielą suprato esant „paprastą ir nesudėtą", jos egzistavimui kūnas nesąs reikalingas.

Grigaliaus eschatologija - neoplatonistinė. Jis skelbė visa ko sugrįžimą į pirminį būvį arba galutinį susiliejimą su Dievu. Nors krikščioniškai tai vadinosi visų sielų išganymu, bet mintis visiškai atitiko Origeno bei kitų Aleksandrijos filosofų skelbtą apokatastazę. Grigalius šią koncepciją rėmė įsitikinimu, jog blogio prigimtis yra negatyvi, o blogis, būdamas negatyvus, negalįs būti amžina būties forma.

3. IMATERIALIZMAS. Su platoniškai traktuojama dvasia siejosi ir Grigaliaus kosmologija. Tačiau kosmologija buvo originalus jo kūrinys, ir kaip tik ši teorija lėmė išskirtinę jo vietą tarp filosofų, ypač tarp krikščionių filosofų. Tai buvo imaterialistinė, arba, kaip dažnai sakoma, idealistinė, kosmologija: čia pripažįstama tezė, jog materija nėra reali, jog būtis yra išimtinai idealios prigimties. Grigaliaus argumentacija buvo ne mažiau originali negu pati tezė: kokybės yra nematerialios, o daiktai susideda iš kokybių, vadinasi, daiktai yra nematerialūs. Tolesnė argumentacija buvo religinio pobūdžio: nemateriali esybė gali sukurti tik nematerialius objektus, o Dievas yra nematerialus, todėl pasaulis, būdamas Jo kūrinys, taip pat turi būti nematerialus. Prielaida, jog pasaulis yra materialus, duotų pamatą teiginiui, jog jis nėra Dievo sukurtas, o tai - ateizmas; todėl tokią prielaidą reikia atmesti. Štai taip ankstyvuoju krikščioniškosios minties laikotarpiu buvo rodomos pastangos įveikti idealiojo ir realiojo pasaulių dualizmą dėl grynojo, tik idealųjį pasaulį pripažįstančio idealizmo.

GRIGALIAUS REIKŠMĖ. Nors Grigalius buvo Origeno sekėjas, tačiau savąja filosofijos samprata nuo jo skyrėsi iš esmės: atmetęs jos autonomiškumą, skelbė jos heteronomiškumą; Origenui filosofija - laisva, o Grigaliui - ribojama tikejmo dogmų. Tačiau tokia filosofijos samprata Grigaliaus neišskiria iš krikščionių rašytojų, kurie ją būtent taip ir suprato. Jį išskiria kitas požiūris: imaterializmas. Krikščioniškoji mintis vėliau pasuko realizmo keliu, ir Grigalius savo pastango­ mis sujungti krikščioniškąjį tikėjimą su imaterialistine pasaulio samprata liko vienišas.

PRIEŠININKAI. Grigaliaus ir kitų Kapadokijos Tėvų veikla turėjo tikslą kovoti su jų laikais plitusiomis erezijomis. Pirmajam krikščioniškųjų laikų etapui būdinga erezija buvo gnosticizmas, o IV amžiui - arijonizmas. Arijonai buvo prieš krikščionybei labai svarbią Trejybės dogmą; kaip ir kitos to meto erezijos, jie laikėsi natūralizmo pozicijos: krikščioniškoji tiesa, pasak jų, esanti prieinama prigimtiniam protui ir nesiskirianti nuo pagonių ar žydų tiesos. Šis požiūris leidžia suprasti, kad arijonizmas bei jam giminiškos erezijos nesukūrė naujų filosofinių idėjų, o laikėsi ikikrikščioniškųjų pažiūrų.

Nors Grigalius ir stojo ginti ortodoksinį mokslą, jo pažiūros pasirodė nesančios visiškai ortodoksiškos ir tarp Bažnyčios atstovų susilaukė priešininkų. Principines jo nuostatas patikslino Augustinas, prieš kurį neatsilaikė nei idealistinė Trejybės interpretacija, nei apokatastazę.