Gnosticizmas buvo vienas iš pirmųjų mėginimų krikščionių tikėjimą paversti pažinimu ir ant šio pamato kurti požiūrį į pasaulį. Tačiau tai buvo ne krikščionių, o svetimas kūrinys, mechaniškai pritaikytas krikščionybei. Tai sinkretinė doktrina, siekusi sujungti Rytų ir Vakarų idėjas. Ji rėmėsi veikiau vaizduote negu protu ir tikėjimą pavertė ne tiek pažinimu, kiek mitologija ir teosofija. Per du savo gyva vimo šimtmečius gnosticizmas reiškėsi įvairiais pavidalais bei atmainomis; iš pra džių jis plėtojosi Rytuose, daugiausia Sirijoje, o ypač suklestėjo įpusėjus II a. bei III a. pradžioje.

ŠALTINIAI. Gnosticizmas buvo senesnis už krikščionybę. Prieš susijungdamas su ja, jis buvo susijęs su žydų ir pagonių religijomis; dar prieš Kristaus gimimą jis turėjo šalininkų Sirijoje, kiek vėliau ir Egipte. Tačiau ikikrikščioniškasis gnos ticizmas apėmė tik smulkias ir nereikšmingas sektas; istorinį svorį jis įgavo tapdamas krikščionių doktrina, tik tada iškilo ryškiausi jo atstovai bei įvairios koncepcijos.

Kristaus mokslą gnosticizmas atitiko tik paviršutiniškai. Jame vyravo babiloniečių, egiptiečių, sirų, žydų mąstysenos - beje, ne mokslinės, o religinės -elementai. Iš pradžių jis reiškėsi kaip mitinio kulto atmaina, tik vėliau pabudo teoriniai gnostikų interesai. Tada į jo religinį turinį įsiterpė kai kurios filosofinės idėjos, perimtos daugiausia iš helenistinių, aleksandriškųjų sistemų, pirmiausia jau minėtoji Dievo laipsniškos evoliucijos iki materijos schema, būdinga gradualistinėms sistemoms.

ATSTOVAI. Gnostikai nesudarė vienos mokyklos, o būrėsi j atskiras bendruomenes, kurių doktrinos nesutapo. Žymiausi gnostikai buvo: Saturninas Antiochie- tis, gyvenęs Hadriano laikais ir atstovavęs judaistinei gnosticizmo atmainai; Ba- silidas Siras, mokęsis Aleksandrijoje tarp 120 ir 140 m. ir reiškęsis kaip krikščionių filosofas, nors jo kūryboje vyravo pagoniški motyvai; Valentinas Egiptietis, kūrės tarp 135 ir 165 m. Aleksdandrijoje ir Romoje, rėmęsis helenizmo filosofais ir palikęs labiausiai filosofišką ir išsamią gnostinę sistemą. Valentino mokykla turėjo bene daugiausia šalininkų. Vienas iš paskutinių gnostikų buvo Bar- desanas Siras (153-222).

Svarbiausi gnostikų kūriniai yra žuvę; išliko tik vėlesnieji, pavyzdžiui, anoniminis veikalas, žinomas „Pistis Sofia" pavadinimu. Pagrindinis šaltinis - poleminiai jų priešininkų, krikščionybės apologetų, tyrinėjimai.

PAŽIŪROS,
1. EONŲ SISTEMA. Įvairios gnosticizmo atmainos vis dėlto turėjo kai kurių bendrų idėjų, pirmiausia, jos pripažino dvasios ir materijos dualizmą. Tai esą du būties kraštutinumai, kurių ryšio gnosticizmas ieškojo įvesdamas tarpines grandis. Šiuo atžvilgiu jis nesiskyrė nuo daugumos to meto sistemų; tačiau nuo jų skyrėsi tuo, kad abstrakčią filosofų schemą supynė su mitologine teologija ir kosmologija, sistemos grandis traktuodamas ne tiek kaip būties atmainas, kiek kaip dieviškuosius asmenis. Antras jo savitumas: tą schemą suprato istoriškai, kaip įvykių schemą. Įvykius įsivaizdavo kaip paeiliui kylančių kosminių jėgų - suasmenintų dievybių ir dvasių - galynėjimąsi. Savo priklausymą krikščionybei pabrėžė, pripažindami, jog Kristaus atėjimas į pasaulį buvo įvykių istori jos lūžis.

Šias paeiliui kylančias kosmines galias, kurios atitiko aleksandriškąsias hipos-tazes, tik buvo mitologiškai suasmenintos, gnostikai vadino eonais (amžinybė). Buvo sudarinėjamos įvairios eonų sistemos; pasak vienos labiausiai paplitusios sistemos, egzistuoja septynios pusiau geros ir pusiau demoniškos dvasios, kuriančios pasaulį; gnostiškieji eonai kilę iš babiloniečių religijos, kur jie buvo septynių planetų dievai; pirmutinį iš jų gnostikai tapatino su Kūrėju, kaip jis suprantamas Senajame Testamente. Tačiau šios dvasios buvo žemesniosios eonų hierarchijos grandys; virš jų buvo „Motina", turėjusi Rytų dievybių, ypač Astartės, bruožų. O virš jos dar buvo visų „Tėvas", nepažinus ir neįvardijamas Dievas; šiam jau nebuvo būdingi kurios nors tautinės religijos bruožai, tai veikiau filosofinės minties kūrinys, perimtas iš Graikijos ir atliepęs poreikį virš vietinių religijų iškelti visuotinę dievybę. Be to, gnostikai dar pripažino eonų „pilnatvę" (); įvairios gnostikų mokyklos skyrė ir kitus eonus, dažnai juos vadindamos abstrakčiais vardais, kaip antai protas ir tiesa, logika ir gyvenimas; jie veikė paprastai poromis, o kartais, egiptiečių ir babiloniečių teogonijų pavyzdžiu, jungėsi į trejetus, ketvertus ar šešetus. Visa tai priklauso religinio sektantizmo, o ne filosofinės minties istorijai, tačiau nusipelno dėmesio kaip mitologinis abstrakčių filosofinių sistemų, iš kilusių iš tos pačios pamatinės schemos, atitikmuo.

2. DUALISTINIS POŽIŪRIS Į PASAULĮ. Gnostikų teologija, apimanti ištisą skalę įvairaus tobulumo dievybių, siejosi su jų dualistine nuostata, tapusia esminiu jų filosofijos šaltiniu. Pasaulyje, jų požiūriu, galynėjasi du principai: šviesa ir tamsa,
gėris ir blogis. Tai buvo gnosticizmo savitumas; graikų religijai toks dualizmas buvo svetimas; nei liaudies religija, nei spekuliatyvi filosofų religija nepripažino pozityvaus blogio kaip antro, gėriui lygiaverčio principo. Maža to, net dualistinės Rytų
religijos nematė pasaulyje tiek blogio, kiek gnostikai; nors jos ir skelbė, kad pasaulis - tai gerųjų ir piktųjų dvasių galynėjimosi vieta, tačiau patį pasaulį dažniausiai traktuodavo kaip Dievo, o ne piktos dvasios kūrinį.

Priešiškų jėgų galynėjimosi pasaulyje koncepciją gnostikai perėmė iš Rytų; tačiau šią koncepciją jie sujungė su iš Graikijos atėjusiu įsitikinimu, kad materialusis pasaulis palyginti su idealiuoju yra niekingas. Sujungus šias dvi mintis ir atsirado prielaida, jog materialusis pasaulis esąs piktos galios darinys. Iš čia kilo kraštutinis gnostikų pesimizmas, jų įsitikinimas, kad pasaulyje vyrauja blogis ir kad gėrio niekada nepavyks jame įgyvendinti. Toks pasaulis negali kilti iš Dievo, jis yra an tidieviškas dalykas, puolusio eono kūrinys. Šis požiūris vertė gnostikus pripažinti plačią dievų skalę ir pasaulio kūrėją atskirti nuo tobulojo Dievo.

Blogio veiksniu gnostikai laikė materiją. Būdama blogis, ji negali būti priklausoma nuo Dievo. Ir piktoji dievybė egzistuoja dėl to, kad ji susijungė su materija: vienas iš eonų, nugalėtas priešiškų jėgų, nupuolė į materiją ir tada, nepaisant prigimties, prasidėjo dviejų veiksnių - dieviškojo ir materialiojo - maišymasis, ir buvo sukurtas gėrį ir blogį jungiantis pasaulis. Tokio pobūdžio koncepcijomis, kuriose Rytų mitologija buvo sumišusi su graikų filosofija, gnostikai mėgino atsakyti į klausimą, kylantį iš jų pesimistinio požiūrio į pasaulį: iš kur atsiranda blogis ()?

3. IŠSIVADAVIMAS. Tokio pesimistinio požiūrio šalininkai turėjo ieškoti, kaip išsivaduoti nuo blogio. Išsivadavimo idėja neabejotinai buvo tai, kas siejo gnosticizmą ir krikščionybę. Kristų gnostikai traktavo kaip vieną iš eonų, kaip būtent tą, kuris įvykdo pačią svarbiausią užduotį, nes išvaduoja pasaulį nuo blogio, kurį sukėlė puolusysis eonas, pasaulio kūrėjas.

Išsivadavimą nuo blogio jie suprato kaip išsivadavimą iš materijos, o tai reiškia pasaulio sudvasinimą. Materiją jie laikė tokiu radikaliu blogiu, kad kai kurie iš jų nenorėjo pripažinti, jog Kristus iš tiesų galėjo turėti kūną, todėl linko į „doketizmą", t. y. kūniškąjį Kristų traktavo kaip reiškinį, o ne kaip realią būtybę. Dėl tos pačios priežasties būdami įsitikinę, jog susilietimas su kūnu žemina sielą, jie atmetė doktriną apie pomirtinį kūnų prisikėlimą.

Išsivadavimo mitai formavo antropologines gnostikų pažiūras, kurios sudarė bene gyvybingiausią jų doktrinos dalį. Žmonių giminę jie skaidė į dvi iš esmės skirtingas klases: į tuos, kurie priklauso išimtinai jusliniam materialiajam pasauliui, ir tuos, kuriuose rusena aukštesniojo pasaulio kibirkštis. Tokiam skirstymui, kuris būdingas misterijas praktikuojančioms religijoms, skirsčiusioms žmones į pašventintuosius ir nepašventintuosius, gnostiškasis dualizmas teikė metafizinį pagrindimą. Vėliau toks skirstymo būdas pakito, gnostikai ėmė skirstyti žmones į tris kategorijas: vieni turi tik kūną, kiti turi dar ir sielą, o tretieji, be to, dar turi ir dvasią, kitaip tariant - į kilikus, psichikas irpneumatikus ().

Save gnostikai priskyrė trečiajai, aukščiausiajai, kategorijai: jie juk sugeba pažinti. Nuo žodžio „pažinimas" (gnosis) jie vadinami gnostikais. Savąja programa jie siekė tikėjimą pakeisti pažinimu. Tikėjimas Šventojo Rašto žodžius priima paraidžiui, o jie, siekdami pažinimo, juos aiškino alegoriškai. Alegorinė interpretacija, tikėjimo tiesas traktuojanti kaip simbolius, yra esminis gnosticizmo bruožas. Tačiau jų „pažinimas" buvo ypatingos rūšies: jie atsisakė paprasto tikėjimo anaiptol ne tam, kad suderintų jį su blaivaus proto reikalavimais; priešingai, jų sukurta eonų genealogija bei nuopuolio ir išsivadavimo mitai buvo nepalyginti iracionalesni nei Evangelijoje skelbiamas moralės mokslas.

GNOSTICIZMO ESMĘ sudaro: 1) pasaulio sampratos kraštutinis dualizmas ir pesimizmas: blogis yra toks pat amžinas kaip ir gėris; blogis kyla iš materijos, gėris - iš Dievo; 2) istorinė pasaulio, kaip gėrio ir blogio jėgų galynėjimosi, koncepcija turėjusi paaiškinti, iš kur j pasaulį pakliuvo blogis; 3) šios koncepcijos kuriamos alegoriškai interpretuojant Šventąjį Raštą.

OPOZICIJA. Krikščionybės doktrina turėjo atmesti šią fantastinę teologiją. 1) Pirmiausia dėl to, kad čia simboliais paverčiama tai, ką Šventasis Raštas pateikė kaip faktus. Toks simbolizmas yra esmiškiausias erezijos bruožas, tad gnosticizmas yra tarsi visų erezijų prototipas. Su tuo siejosi kitos pasmerkimo priežastys. 2) Paprastą, religiškai dorovinę krikščionybės mąstyseną gnosticizmas pavertė teosofine paslaptimi. 3) Vieną Dievą jis pakeitė dievų gausybe: eonų hierarchija turėjo politeistinės mitologijos pobūdį. Be to, jau ir Bažnyčios Tėvai gnostikus smerkė už 4) kraštutinį dualizmą, kuris, laikydamas materiją nepriklausomą nuo Dievo, apribojo Jo visagalybę, taip pat jie 5) neleistinu įžūlumu laikė gnostikų mėginimus skverbtis į vidinius dieviškojo pasaulio santykius bei kritikuoti pasaulio, kuris, pasak Tėvų, buvo Dievo gerumo ir išminties apraiška, sandarą. Bažnyčia atmetė gnostikams būdingą doketizmą, prisikėlimo iš numirusių neigimą, požiūrį, kad žmogų sukūrė ne Dievas, o eonai, bei kitas jų doktrinas. Į kovą su gnosticizmu stojo dauguma II ir III a. apologetų, pirmiausia Irenėjas.

Gnostikai stengėsi nekonfliktuoti su Bažnyčia, ieškojo kompromisų, pavyzdžiui, skirdami ezoterinį (pašventintųjų) ir egzoterinį (nepašventintųjų) mokslus. Tačiau jų pastangos buvo tuščios: dualistinės jų doktrinos neįmanoma buvo suderinti su krikščionybe. Gnosticizmas netenkino nei religijos, nei mokslo reikmių: religijos - nes nutolo nuo tikėjimo ir, užuot gvildenęs moralės bei soteriologijos klausimus, ėmėsi kosmologinių konstrukcijų; mokslo - nes, nutoldamas nuo tikėjimo, negarantavo tikslumo ir tikrumo. Mėginimas racionalizuoti krikščioniškąjį tikėjimą Rytų tradicijos pamatu nepavyko. Gnosticizmo reikšmė krikščionybei

buvo veikiau negatyvi: jis skatino budrumą su tikėjimu nesiderinančių doktrinų atžvilgiu, parodė, kokia neturėtų būti krikščioniškoji doktrina, vertė tikslinti kanoną. Bet drauge jis pramynė kelią spiritualistinei krikščionybės filosofijai. Tačiau toji filosofija toliau plėtodamasi jau rėmėsi nebe Rytų, o Vakarų dvasia, kuriai būdingas racionalesnis ir optimistiškesnis graikiškasis pradas.

GNOSTICIZMUI ARTIMOS buvo beveik visos erezijos, plitusios per pirmuosius tris šimtmečius. Gnostikams buvo artimas Markionas (II a. vidurys), kuris skyrė du dievus - gerąjį ir teisingąjį, o pastarąjį laikė pasaulio kūrėju, taip pat Hermogenas (II a. pabaiga), aiškinęs, jog pasaulis nėra sukurtas Dievo. O manicheizmas, kurį apie III amžiaus vidurį skelbė persas Manis, dar labiau persiėmė Rytų mitologija ir dar tvirčiau pasuko į dualizmą: jis skelbė, kad kosmose veikia du - šviesos ir tamsos - dievai, o žmogus turi dvi sielas, kurių viena kilusi iš šviesos, o kita - iš tamsos.