Iškiliausias sinkretinės žydų bei graikų filosofijos atstovas buvo Filonas. Jo sistema, sukurta vartojant graikų sąvokas, tačiau ant žydų tikėjimų pamato, iškilo anksti, dar I a. pr. m. e. pradžioje. Ji tapo šios epochos sistemų prototipu ir daugiausia prisidėjo prie to, kad paskutiniu senovės epochos laikotarpiu Rytų motyvai persmelktų spekuliatyviąją graikų mąstysena

FILONO GYVENIMAS IR RAŠTAI. Filonas, Aleksandrijos žydas, gimė apie 25 m. pr. m. e., o mirė apie 50 m. e. m. Yra žinoma, jog 40-aisiais kaip Aleksandrijos žydų bendruomenės pasiuntinys jis vyko į Romą pas imperatorių Kaligulą. Iš gausių jo raštų, kurių sąrašą sudarė Eusebijas, daugelis yra išlikę. Palyginti su grynai filosofiniais, dar neoriginaliais, tikriausiai jaunystėje sukurtais, veikalais, kur kas reikšmingesni yra vėlyvieji raštai, redaguoti kaip Penkiaknygės komentarai. Štai kai kurie jų pavadinimai: „Legis allegoriae", „De sacrificiis Abeli et Caini", „De Cherubim", „Quod Deus šit immutabilis", „De con- fusione linguarum" ir kt.

PIRMTAKAI. Filonas buvo pirmiausia žydų teologinės tradicijos atstovas, bet kartu jį veikė graikų filosofija, kurios tolesnei plėtrai vėliau pats svariai pasitarnavo. Iš graikų doktrinų didžiausią įtaką jam turėjo Platono ir pitagorininkų, taip pat stoikų filosofija.

Mėgindamas derinti graikų ir žydų mąstysenos elementus, jis jau turėjo pirmtakų tarp žydų: pirmiausia taiAristobulas. Sis II a. pr. m. e. viduryje gyvenęs Graikijos žydas graikų filosofiją taikė Penkiaknygės egzegezei, taip pat ir aiškindamas nežinomo autoriaus, kuris rėmėsi Platono, stoikų ir Herakleito doktrinomis, tekstą „Saliamono išmintis".

PAŽIŪROS.
1. DUALIZMAS IR MONIZMAS. Filonas buvo vienas iš tų, kuriems tikrai rūpėjo vienintelis objektas - Dievas. Tai jis pirmasis aiškiai suformulavo filosofijos uždavinį - pažinti Dievą. Pasaulis jį domino tik kaip Dievo kūrinys ir apsireiškimas. Tačiau to meto protas tarp Dievo ir pasaulio regėjo prarają. Mąstysena buvo ištisai dualistinė. Dievas ir pasaulis - štai pamatinė priešprieša. Dvasia ir materija sudarė antrąją priešpriešą, o gėris ir blogis - trečiąją. Pasaulis atrodė tarsi draskomas priešiškų galių: dvasia jame galynėjosi su materija, gėris - su blogiu.

Tačiau dvejopos būties nuojautoje glūdėjo neįveikiamas vienovės poreikis. Įžvelgti pasaulio vienove, Dievo ir kūrinio, dvasios ir materijos, gėrio ir blogio vienovę - štai užduotis, tekusi būtent filosofijai. Filosofijos išeities taškasbuvo griežtai dualistinis, o jos tikslas-griežtai monistinis.

Ši filosofija negalėjo būti monistinė senąja prasme. Graikijos senosios sistemos, būdamos monistinės, sykiu buvo ir materialistinės; jų monizmas radosi iš to, kad aukštesnė būtis buvo aiškinama remiantis žemesniąja; dvasios pamatu laikyta materija; panašiai buvo suprantamas ir Dievas. Dabar atėjo metas priešingos krypties sistemai: šiuo religiniu, sudvasintu laikotarpiu dvasia atrodė realesnė už materiją, Dievas realesnis už kūrinį. Tad kūrinys buvo kildinamas iš Dievo, materi ja - iš dvasios ir apskritai mažiau tobula būtis - iš tobulesnės, o ne atvirkščiai. Naujasis monizmas galėjo būti tik spiritualistinis.

Jeigu ir tokio pobūdžio monizmas susidurdavo su keblumais - nes kaipgi materiją kildinti iš dvasios, juo labiau blogį iš Dievo? - būta dar kitos išeities. Užuot įvairioms būties rūšims ieškojus vieno pamato, galima buvo visas jas traktuoti kaip viena po kitos einančias pakopas. Jeigu būties rūšys išsirikiuoja į vieną eilę, jeigu jos tampa vienų kopėčių pakopomis, vedančiomis nuo viršaus iki apačios, vadinasi, būtis yra vientisa. Toks gradualizmas (šitaip tiktų pavadinti tokį požiūrį) drauge su spiritualistiniu monizmu sudarė to meto filosofinių sistemų pamatą. Plėtojant šį požiūrį Filonas prisidėjo svariau nei kiti.

2. ALEKSANDRIŠKOJI METAFIZIKOS SCHEMA. ŠIOS epochos filosofų požiūriu, Dievą ir materialųjį pasaulį skyrė per daug gili bedugnė, kad būtų galima juos traktuoti kaip vienos eilės pakopas; reikėjo rasti tarpinę pakopą. Šitai padarė Fi- lonas, sukurdamas schemą, kuri ilgam įsitvirtino Aleksandrijos filosofų - tiek žydų, tiek ir graikų bei krikščionių - mąstysenoje.

1) Dievas buvo sistemos išeities taškas. Tai naujas požiūris, nes iki tol filosofinių samprotavimų išeities taškas buvo pasaulis, nuo kurio tik logiškai prieinama prie Dievo. Filonas Dievo sąvoką kūrė anaiptol ne remdamasis pasaulio pažinimu, jo minties eiga buvo priešinga. Kaip jis suprato Dievą? Toji samprata buvo sinkretinė, sujungianti į vieną sąvoką graikų absoliučiosios būties ir žydų vienintelio Dievo savybes. Absoliučioji būtis - tai nepriklausoma, pati savaime egzistuojanti būtis; ji yra viena ir nedaloma, nekintanti ir amžina, virš laiko ir erdvės. Visus šiuos bruožus, perimtus iš Platono, Aristotelio, iš dalies ir elėjiečių, Filonas priskiria Dievui.

Tačiau drauge jo Dievas buvo asmuo - geraširdis, galingas, visažinis. Šie bruožai perimti iš Senojo Testamento, tačiau jie visiškai svetimi graikiškajai absoliuto sąvokai. Maža to, Filono Dievas- nepasiekiamas ir nesuprantamas; jis transcendentinis dvejopai - ir kosminiu, ir epistemologiniu atžvilgiu. Jis yra anapus pasaulio; jis nesusijęs su jokiu daiktu ir jokia baigtine esybe netgi kūrimo metu bei po sukūrimo. Be to, jis yra anapus pažinimo; jis pranašesnis ir tobulesnis už viską, ką galima pažinti, jis pranoksta visas žmogiškas sąvokas, net pačias iškiliausias, tokias kaip gėris, dora, išmintis; jo negalima tiksliai įvardyti, net vardas „Dievas" tik iš dalies apima jo prigimtį. Ši Dievo transcendencijos teorija kilo iš to paties pamatinio šaltinio - žydų tikėjimo. Tad visa Filono Dievo teorija, tapatinanti nekintamą būtį su nesuvokiamu dievišku asmeniu, buvo klasikinis sinkretinės mąstysenos kūrinys.

2) M a t e r i j a Filono sistemoje reiškia priešingą polių. Jis suprato ją panašiai kaip ir Platonas: ji yra beformė, inertiška, besielė, be apibrėžtų savybių, ji net ne būtis, o tik galimybė, iš jos būtis tik gali būti formuojama. Jeigu joje ir glūdi galia, tai tik negatyvi, ji reiškiasi priešinimusi aukštesnėms galioms ir yra blogio pasaulyje šaltinis. Tad materija yra arba laikina, arba kupina blogio. Ji negali būti dieviškas kūrinys. Kaip jau aiškino Platonas, ji nesukurta, o yra nuo amžių. Dievas ir materija yra tokie priešingi, kad jie negali tarpusavyje tiesiogiai susiliesti. Juk Dievas - čia Filonas nepritarė Platonui - ne tik nesukūrė materijos, bet ir pasaulio išjos nesukūrė. Jeigu materialusis pasaulis yra Dievo sukurtas ir valdomas, tai tik per tarpininką. Reikia rasti jų tarpinę grandį. Tokia grandimi Filonas laikė Logosą.

3)Logosas. Tarpinę grandį tarp Dievo ir materialaus pasaulio jau buvo nustatęs Platonas. Tokia grandis buvo idėjos, materialaus pasaulio idealus prototipas. Filonas pripažįsta egzistuojant idėjas - tačiau supranta jas kitaip nei Platonas - ne taip abstrakčiai, labiau jas teologizuoja:

a) idėjos egzistuoja ne pačios savaime, o Dieve; taigi jos yra dieviškos mintys.
Tariamai pritardamas Platonui, Filonas jo idėjų teoriją iš esmės pakeitė;

b) tačiau idėjos yra ne tik mintys, bet drauge ir dieviškosios galios, nes dieviškoji mintis iš karto virsta kūnu. Tad dieviškosios galios iš Dievo pereina į pasaulį ir jį formuoja. Šia prasme idėjos yra ne tik Dieve, bet ir pasaulyje; tai pasaulį formuojančių galių samplaika, tai pasaulio siela ir protas. Tokia samprata artimesnė stoikams negu Platonui. Pasaulį formuojančių dieviškosios prigimties idėjų-sielų samplaikai Filonas pritaikė stoikų išplatintą terminą, pavadindamas jį Logosu.

c) Į Logoso sąvoką jis įterpė dar trečią motyvą: Logosas yra asmuo. Tai Filoną atskyrė ne tik nuo Platono, bet ir nuo stoikų bei apskritai nuo graikų; tai grynai Rytų motyvas. Logosas yra asmuo, angelas, tarpininkas tarp Dievo ir pasaulio, Dievo pasiuntinys ir pavaduotojas, be to, dar ir Dievo sūnus, maža to - kitas dievas. Jo kūrėjas yra Dievas, pats jis savo ruožtu yra pasaulio kūrėjas, tasai, kuris iš materijos suformavo pasaulį.

Štai taip iš skirtingų motyvų - Platono idėjų, stoikų galių, žydų angelų - radFilono Logoso sąvoka. Joje buvo sujungta tai, ką graikai rūpestingai skyrė. Tačiau šiai epochai buvo reikalinga būtent tokia iracionali sąvokų samplaika. Keletą šimtmečių metafizikų dėmesys krypo ne į nepasiekiamą Dievą ir ne į laikinąją materiją, oįLogosą.

Dievas, Logosas ir materialusis pasaulis — tai trys būties hierarchijos pakopos, vedančios nuo tobulybės iki netobulybės. Iš šitos trejybės Filonas sukūrė schemą, kuri tapo visos tolesnės aleksandriškosios metafizikos plėtros pamatu.

3.  PSICHOLOGIJA. Gamtos filosofijoje Filonas nebuvo originalus -ją sulipdė iš stoikų, Platono ir pitagorininkų motyvų. Daugiau savarankiškumo būta jo psichologijoje. Ji buvo jo metafizikos atspindys. Žmogaus sielą Filonas traktavo kaip dviejų pasaulių - materialiojo ir dieviškojo - sąlyčio vietą: juslinė sielos dalis yra
grynai materiali, o protas - dievybės apraiška. Tiek visatoje, tiek ir žmogaus mikrokosme yra reikalingas kraštutinumus jungiantis tarpinis veiksnys, kurį vadino taip pat Logosu. Ir kosmosą, ir sielą, pasak Filono, sudaro trys pagal tobulumą iš sirikiavę elementai: protas, logosas, juslės. Protas - tai aukščiausioji, intuityvi galia, sugebėjimas kontempliuoti Dievą ir sugerti dieviškąją šviesą, „logosas" - tai žemesnis, diskursyvus ir jusliniais duomenimis operuojantis intelektas.

4. ETIKA IR PAŽINIMO TEORIJA. Filono etika - tai apversta metafizika. Žmogus, būdamas kūniška būtybė, būčių hierarchijoje priklauso žemiausio rango kūriniams, tačiau jo uždavinys yra pasiekti tos hierarchijos viršūne. Metafizika aiškina, kaip būčių hierarchijoje nuo tobuliausios, dieviškos būties leidžiamasi iki netobulos, o etika, kaip netobula būtis, turi grįžti atgal į tobulybę. Žmogus turi įveikti kelią, vedantį atgal prie Dievo; susiliejimas su Dievu yra jo tikslas. Prigimtiniais žmogaus sugebėjimais tas tikslas nepasiekiamas. Jis pasiekiamas tik dieviškąja sielos dalimi - protu, ir tai tik tomis akimirkomis, kai protas yra išsivadavęs iš kūno, o tai būna tik ekstazės ir kontempliacijos būsenose. Taigi Filono išplėtota etika savo tikslais buvo transcendentinė, savo priemonėmis - ekstazinė, o ištisai paėmus - heteronominė.

Filono pažinimo teorijoje būta analogijų su etika. Pasak jo, tiesa yra tik Dievo savastis, tad žmogus gali ją pasiekti tik susiliedamas su Dievu. Tai įmanoma tik kontempliacijos ir ekstazės būsenose. Prigimtinių žmogaus galių nepakanka tiesai pažinti, tačiau Dievas teikia savo pagalbą apreiškimu; vienintelis neklaidinantis pažinimo šaltinis yra Šventasis Raštas, skelbiantis apreiškimo tiesas.

Beje, greta kontempliacijos būdu pasiekiamų dorybių, Filonas pripažino ir veiklaus gyvenimo dorybes, o greta kontempliatyvaus pažinimo - ir diskursyvų pažinimą, tačiau tik kaip žemesnes pakopas siekiant tikrosios doros ir tikro pažinimo.

IŠVADOS. Filono filosofija buvo teocentrinė ir heteronominė: jos uždavinys buvo pažinti Dievą, o šaltinis - Šventasis Raštas. Ji buvo gradualistinė: visas būties atmainas traktavo kaip pakopų hierarchiją, prasidedančią nuo tobulo Dievo ir pasibaigiančią niekingąja materija. Etika ir pažinimo teorija, kaip ir metafizika, buvo teocentrinės: siela, norėdama pasiekti gėrį ir tiesą, turi susilieti su Dievu.

ĮTAKA. Filonas darė poveikį ne tik žydų filosofijai, kuriai jis ilgai išliko autoritetu ir pavyzdžiu, bet ir graikų mąstysenai. Šis Rytų atstovas, įsiterpdamas į graikų filoijos plėtrą, atskyrė senovės graikų mąstyseną nuo jos paskutinių kūrinių, pirmiausia nuo neoplatonizmo. Žydų religijajos monoteizmas, griežta Dievo ir pasaulio priešprieša, jos apreiškimai ir įkvėpimai - atitiko laiko dvasią, tad ja paremtos Filono idėjos nesunkiai prigijo graikų filosofijoje. Iš Filono ji perėmė suasmeninimo ir transcendencijos, heteronomizmo ir ekstatizmo tendencijas. Jis sukūrė gradualistinės metafizikos schemą, kuri į senovės epochos pabaigą buvo visuotinai priimta. Visai priartėta prie neoplatonizmo doktrinos. Tačiau kol šioji gimė, praėjo dar du šimtmečiai. Neoplatonizmas perėmė visa, kas buvo filosofiška Filono pažiūrose.