Senovė, tiksliau, viena Graikija, sukūrė milžinišką įvairiausių filosofinių koncepcijų rezervą: jų būta ir sisteminių bei kritinių, ir dogmatinių bei skeptinių, be to, ji suformavo ir dualistinę, ir monistinę pasaulio sampratas, idealizmą ir realizmą,

variabilizmą ir invariabilizmą, teizmą, ateizmą ir panteizmą, sąvokų logiką bei teiginių logiką, gamtos filosofijoje - mechanicizmą ir dinamizmą, pažinimo teorijoje - empirizmą ir apriorizmą, sensualizmą ir racionalizmą, etikoje - moralizmą ir hedonizmą. Paskutiniuoju laikotarpiu, kai graikų kultūra susiliejo, viena vertus, su romėniškąja, o kita vertus, ir su rytietiškąja, dėl Romos įtakos radosi labiau gyvenimiškas požiūris į filosofiją, o dėl Rytų įtakos buvo išplėtota mistika, teocentrinė metafizika, ekstazinė pažinimo teorija, transcendentinė etika.

Senovėje sukurtos koncepcijos būsimoms epochoms tapo amžiais neišsenkančiu mąstysenos pavyzdžio bei teoriniu modelių šaltiniu. Vidurinieji amžiai niekada neapsiėjo be senovės idėjų, o naujieji amžiai prasidėjo grįžimu prie jų. Tačiau vėlesnės epochos ne vien tik sekė graikais. Juk graikai anaiptol neišnaudojo visų filosofijos galimybių. Senovės intelektas laikėsi savitos pozicijos ir už jos nubrėžtų ribų neišėjo.

Pirmiausia, tai buvo objektyvistinė pozicija. Senovės filosofų mintis skverbėsi į išorės daiktus, vidiniai išgyvenimai jai buvo antrinis dalykas - tik išorinių daiktų atspindys. Savąja epistemologine analize senovės filosofija už to objektyvizmo ribų nežengė.

Antra, senovės filosofų pozicija buvo intelektualistinė. Visų gyvenimo ir kultūros sričių pamatu jie laikė mintį, o valia ir jausmai jiems buvo nesavarankiškos funkcijos, antrinės intelekto atžvilgiu ir už jį žemesnės.

Trečia, ji buvo universalistinė. Senovės filosofų akimis, atskirybė buvo priklausoma nuo bendrybės ir už ją mažiau vertinga. Taip manyta apie daiktus bei žmones, apie būtį bei pažinimą. Bendros prasmės tiesa senovės mąstytojams atrodė tobulesnė nei tiesa apie atskirybes.

Ketvirta, tai buvo finitistinė pozicija. Senovės filosofai pasaulį suprato kaip baigtinį; tik keletas mąstytojų sudarė išimtį. Maža to, pasak jų, baigtinumas esąs tobulesnis už begalybę; begalybę jie tapatino su neapibrėžtumu ir chaosu. Nuo šio įsitikinimo, ko gera, nenukrypo nė vienas tikras graikas, o jei kuris iš jų gamtą laikė begaline, tai traktavo kaip jos netobulumą. Tad graikams nebūdingas baigtinio ir begalinio pasaulio dualizmas. Gyvenimo tikslai, kuriuos kėlėjų etika, buvo baigtiniai ir pasiekiami. Pažinimas jiems atrodė esąs baigtinis procesas, tad ieškant tiesos, jų nuomone, nėra ko be galo samprotauti.

Šios keturios ypatybės - tai senovės požiūrio į pasaulį šaltinis. Jeigu ir pasitaikydavo nukrypimų nuo principinės pozicijos, jie buvo per silpni, kad duotų pamatą kitokio tipo požiūriui į pasaulį. Tiesa, sąlytis su Rytų pažiūromis senovės epochos pabaigoje susilpnino tradicinę graikų mąstysenos poziciją, tačiau nepajėgė jos įveikti. Ją pakeisti pavyko tik krikščionių mąstytojams. Nors ir šie begalę klausimų aiškino pasitelkdami helėnų filosofiją, tačiau vis dėlto senovės objektyvizmą, intelektualizmą, universalizmą, finitizmą jiems pavyko įveikti. Tad krikščionybės atsiradimas, neturėjęs reikšmės specialiųjų mokslų plėtotei, filosofijos srityje buvo lūžio metas.