Paskutinis ir brandžiausias ankstyvosios graikų gamtos filosofijos kūrinys buvo ato-mizmas. Senovėje jis buvo būdingiausias materialistinės pasaulėžiūros pavyzdys. Jo pradininkas buvo Leukipas, gyvenęs V amžiaus viduryje; tačiau išplėtotas ir užbaigtas jis buvo kitos kartos filosofo Demokrito jau V ir IV amžių sandūroje.

ATOMIZMO KŪRĖJAI. Atomizmo sistema atsirado dviejų žmonių dėka. Sunku rasti ribą tarp jųdviejų nuopelnų: Demokritas buvo Leukipo mokinys, bet galinga mokinio figūra užgožė mokytoją ir sistemos pradininką. Atomistinės teorijos pamatai, svarbiausios jos sąvokos ir tezės, atrodo, bus sukurtos Leukipo; tačiau Demokritas, matyt, bus sukūręs teoriją ir susiejęs ją su patirtimi. Leukipas buvo Empedoklio ir Anaksagoro amžininkas; pirmasis atomizmas buvo tų pačių laikų reiškinys kaip ir pastarųjų teorijos. Jis turėjo būti daug senesnis už Demokrito suformuluotą teoriją. Demokrito veikla jau priklausė Atėnų humanizmo ir sofistikos laikotarpiui. Todėl jis galėjo atsižvelgti j naujus interesus ir pasinaudoti naujomis pažiūromis; jo sistema jau galėjo lygiuotis į klasikines graikų filosofijos sistemas. Iš tiesų atomistų mokslas išliko toks, koks buvojo suformuluotas.

DEMOKRITAS IŠ ABDERŲ gyveno tarp 460 ir 360 metų. Abderuose mokėsi pas Leukipą; paskui lavinosi ilgose kelionėse. Ramus ir pasišventęs mokslui jis gyveno gimtajame mieste atokiai nuo viešo ir judraus gyvenimo, kokį gyveno Atėnuose jo amžininkai filosofai sofistai. Sakoma, kad jis buvo atvykęs j Atėnus, bet nebuvo ten pripažintas. Apie jo būdą senovėje kalbėta prieštaringai: matyt, jo būta linksmo, nes buvo vadinamas „besijuokiančiu filosofu". Jis buvo žymus mokslininkas su milžinišku žinių bagažu. Tiberijaus laikais šešiasdešimt jo veikalų Trasilas buvo sugrupavęs į penkiolika tetralogijų. Visi tie veikalai dingo. Tarp jų būta etikos raštų, visatos teorijos, traktatų apie planetas, apie gamtą, apie žmogaus prigimtį, apie sielą, apie figūras, apie spalvas, apie vaizdus, buvo loginis traktatas arba kanonas, veikalas apie garsus, apie ugnį, apie gemalus, apie akmenis, geometrijos ir aritmetikos traktatų, astronomijos, uranografijos, geografijos darbų, rašinių apie ritmus ir harmoniją, apie poeziją, apie posakių grožį, apie skambius ir neskambius posakius, gramatikos raštų, tarp jų apie veiksmažodžius, technikos, medicinos, agronomijos, gyvulininkystės, strategijos traktatų. Kai kuriomis iš tų temų Demokritas, matyt, rašė pirmasis. Jis buvo ypač visapusiškas mokslininkas; vėliau jau prasidėjo mokslų specializacija, ypač filosofijos atsiskyrimas nuo specialių mokslinių tyrinėjimų. Manoma, kad svarbiausi jo filosofiniai raštai buvo. Iš jo darbų matyti, kad jo mąstysena buvo konkreti ir aiški, kad jis visada pasirinkdavo pačią paprasčiausią ir natūraliausią teoriją.

DEMOKRITO PIRMTAKAI. Brandžios Demokrito atomistinės sistemos pirmtakas pirmiausia buvo Leukipas. Apie jo gyvenimą ir veikalus neturime tikrų žinių; jų neturėta jau ir senovėje, taip neturėta, jog net buvo kilęs įtarimas - be abejo, neteisingas, - kad jo būta mitinės asmenybės. Nežinoma, iš kur jis buvo kilęs, tačiau tikėtina, jog gyveno Abderuose ir ten vadovavo mokyklai. Jo, kaip ir Em-
pedoklio bei Anaksagoro, pažiūros formavosi jungiant senąją Jonijos gamtos filosofiją su elėjiečių mokslu. Gali būti, kad jis savo pažiūras pradėjo skelbti anksčiau už Empedokli ir Anaksagorą, praskindamas jiems kelią.
Demokritas pirmiausia rėmėsi Leukipu, tačiau pasinaudojo ir visomis svarbiausiomis savo meto filosofinėmis doktrinomis. Jo pažiūrose aiški reakcija į sofisto Protagoro, su kuriuo buvo susitikęs Abderuose, reliatyvizmą. Matematinėje gamtos sampratoje jaučiama jo ir pitagorininkų tarpusavio įtaka. Esama net Rytu išminties, su kuria susipažino kelionėse, pėdsakų.

PAŽIŪROS.
1. ATOMISTINĖ MEDŽIAGOS TEORIJA. Atomistai rėmėsi Parmenido teorija apie būties nekintamumą, bet priėjo kitokių nei jis išvadų. Jiems neatrodė įmanoma, kad būties teorija nesiderintų su reiškiniais. Prie elėjiečių akivaizdumo postulato jie pridėjo kitą labai svarbų mokslui atitikimo patirties postulatą. Šis postulatas, kaip rašo Aristotelis, padarė galimą fiziką; atomistai padėjo pamatus mokslui, suprastam kaip teorija, kuriama vadovaujantis principais ir tikrinama patirtimi.
Tokia metodinė nuostata lėmė atomistų pažiūrą, kad medžiaga yra sudaryta iš atomų. Jų atomai yra Empedoklio stichijų ir Anaksagoro gemalų atitikmuo. Atomai - kaip rodo pats graikiškas žodis - yra nedalomos dalelės, kurios, elėjiečių nuomone, yra nekintančios, bet judėdamos erdvėje jos sukuria kintantį ir kaskart vis kitokį pasaulį. Legenda pasakoja, kad mintį apie atomistinę medžiagos sandarą Leukipui sukėlė šviesos spindulių pluošte mirguliuojančių dulkelių vaizdas.
Senovės atomų teoriją sudarė keturi pamatiniai teiginiai:
a) visa gamta yra sudaryta vien tik iš daugybės atomų arba nedalomų dalelių. Jos sudaro visus gamtoje esančius kūnus;
b) atomai turi tik kiekybines savybes, bet neturi kokybinių. Vieną nuo kito atomus skiria tik trejopos savybės: forma, padėtis ir tvarka; Aristotelis jas žymėjo raidėmis ir jų deriniais (pvz., A ir N; A ir <; AN ir NA). Tomis negausiomis ir vien tik geometrinėmis atomų savybėmis aiškinamos visos kitos sudėtinių kūnų savybės;
c) be to, visuotinė atomų savybė yra judėjimas. Jis toks pat amžinas, kaip ir patys atomai, nereikalingas jokio išorinio impulso. Tas judėjimas - tai tik vietos keitimas erdvėje. Jis yra vienintelė atomų permainos rūšis;
d) atomai būna ir juda tuštumoje. Nors ankstesni filosofai, ypač elėjiečiai, neigė tuštumos buvimą, ji yra, nes ji būtina reiškiniams, konkrečiai - judėjimui, paaiškinti; kaipgi atomai galėtų judėti, jei nebūtų tuščios vietos jiems pasislinkti; tuštuma leidžia paaiškinti ir daiktų padidėjimą bei sumažėjimą, taip pat skirtingą jų atsparumo laipsnį. Dėl šių motyvų atomistai tuštumos buvimą laikė tokiu pat tikru dalyku, kaip ir atomų buvimą. „Iš tikrųjų yra tik atomai ir tuštuma", - kaip yra rases Demokritas. Vadindamas atomus būtimi, o tuštumą - nebūtimi, Demokritas galėjo ištarti paradoksalią teze: „Būtis yra ne daugiau nei nebūtis". Tai buvo svarbi atomistų teorijos mintis; pripažindami ir tuštumos buvimą, jie medžiagą manė esant netolydžią.
Tokiomis pažiūromis atomistai nutolo nuo elėjiečių, kuriems gamta buvo a) vienalytė, b) nejudanti, c) tolydi. Atomistams ji buvo įvairi, judanti ir netolydi. Atomistai skyrėsi ir nuo jiems artimesnio Empedoklio, ir nuo Anaksagoro. Svarbiausias skirtumas buvo tas, kad pastarieji manė, jog gamtos struktūriniai pradai skiriasi vienas nuo kito kokybiškai, o atomistai - kad vien kiekybiškai. Atomistų teorijoje atomai skiriasi tarpusavyje tik matematinėmis, geometrinėmis savybėmis. Matomus kokybinius gamtos reiškinių santykius jie redukuodavo į kiekybinius. Pastarųjų pranašumas tas, kad jie atrodo paprasti ir suprantami; net jei ir nebūtų paprasti, tai bent būtų lengvai apskaičiuojami, o tai yra neabejotinai svarbiau mokslinės teorijos požiūriu.
Kitas svarbus atomistų ir Anaksagoro skirtumas tas, kad Anaksagoras medžiagą laikė daloma iki begalybės, o atomistai manė, kad šitaip dalyti galima tik tuštumą, o medžiaga turi neskaidomas dalis.
Tačiau Demokrito atomistinė teorija nedaug skiriasi nuo tokiu pat pavadinimu vadinamos dabartinės teorijos. Skirtumas tik tas, kada) Demokritas manė esant neribotą atomų rūšių skaičių, o dabartinė teorija tą skaičių apriboja ke-liasdešimčia; b) Demokritas nežinojo atomų grupių, t. y. molekulių (nors ir kalbėjo apie „dvigubus atomus"), ir jo atomas atliko tokias funkcijas, kokias dabartinė teorija priskiria molekulei; c) nežinančiam traukos dėsnio Demokritui atomų jungimąsi teko aiškinti mechanistiškai; jo atomai laikėsi vienas kito įvairių kabliukų, skylučių, ataugėlių dėka; d) Demokrito atomai buvo pati realiausia būtis ir pats tikriausias žinojimo objektas, o vėlesnė teorija atomą iš tiesų telaikė hipoteze.
2. SUBJEKTYVISTINĖ SUVOKIMO TEORIJA. Atomų teoriją Demokritas papildė negatyvaus pobūdžio teorija: atomai turi tik matematines savybes, bet neturi jutimo savybių. „Iš tikrųjų egzistuoja tik atomai ir tuštuma, o saldumas ir kartumas, šiluma ir spalvos yra subjektyvūs dalykai; manoma ir vaizduojamasi, kad suvokiamos savybės egzistuoja, o iš tiesų jų nėra, yra tik atomai ir tuštuma". Demokritas dar neturėjo termino „subjektyvus", ir norėdamas pabrėžti, kad kokia nors savybė nepriklauso paties daikto prigimčiai, vadino ją „sutartine". Jutimo savybes jis laikė subjektyviomis, tačiau turinčiomis tam tikrą pamatą atomų sandaroje: pavyzdžiui, balti daiktai yra sudaryti iš glotnių, juodi - iš šiurkščių ir nelygių atomų.
Kokybinių savybių subjektyvumo teoriją jau buvo parengę ankstesni graikų filosofai, skirdami būtį nuo reiškinių ir abejodami suvokinių patikimumu, ypač vėlesnieji elėjiečiai, kurie ieškojo pavyzdžių, patvirtinančių juslinių duomenų santykinumą. Tačiau niekam iki Demokrito nekilo mintis, kad suvokiniai galėtų būti subjektyvūs. Priešingai, visi ankstesni mąstytojai laikėsi realistinės nuostatos, kad negalima nei mąstyti, nei suvokti to, ko nėra. Tokios nuostatos rezultatas turėjo būti reliatyvizmas: kadangi žmonės tikrovę suvokia skirtingai, suvokiniai yra santykiniai, o kadangi suvokti galima tik tai, kas yra, tai ir pati būtis yra santykinė. Tokią išvadą aiškiausiai buvo suformulavęs Protagoras. O Demokritas nenorėjo su ja sutikti ir ieškojo kitos išeities. Vienintelė išeitis buvo tokia: nepripažinti, kad visi suvokiniai yra objektyvūs. Demokritas ir nuėjo tuo keliu. Suvokinių jis nelaikė tikrovės atvaizdu, o tik proto būsena. Filosofijos raidoje tai buvo labai svarbus momentas: ne tik dialektikai elėjiečiai, bet ir empiriškai mąstantys atomistai liovėsi tikrovę laikyti tokia, kokią ją rodo mūsų juslės.
Demokrito suvokinio subjektyvumo teorija iš karto buvo užbaigta ir mažai skyrėsi nuo panašios naujųjų laikų teorijos.
Sumenkinus suvokimo reikšme tikrovei pažinti, reikėjo, kad jį atstotų kita pažintinė galia. Liko protas. Demokritas skyrė dviejų rūšių žinojimą - „teisingą" ir „miglotą"; teisingas žinojimas yra tas, kurį teikia protas; miglotajam priklauso visa, ką teikia rega, klausa, uoslė, skonis ir apskritai visos juslės. Skirtingai nei elėjiečiai jis ne visiškai atmetė juslinius duomenis, o tik pabrėžė jų miglotumą, subjektyvumą ir ribą, kurios jie negali įveikti. Protas tokios ribos neturi; jei ko nors negalime matyti, girdėti, užuosti, paragauti ar paliesti, pavyzdžiui, dėl to, kad tas daiktas yra pernelyg mažas, tada turime pasikliauti protu, kuris „turi jautresnį organą".
Taigi Demokritas suformavo ypatingą filosofinę nuostatą: jis skelbė patirties principą, bet kritikavo juslių pažintinę reikšmę ir labiau vertino protą. Šitokią nuostatą lėmė jo pažiūra, kad juslinė patirtis skatina tyrinėjimus ir įgalina juos patikrinti, bet ji nevadovauja tyrinėjimams. Demokrito atomai nebuvo patirties objektas, bet jie padėjo paaiškinti patirtį. Vadinasi, Demokritas jungė empirizmą su racionalizmu; jis buvo tokio jungimo pradininkas - jungti tuos dalykus filosofijos istorijoje mėginta ne kartą ir net pačiais ryškiausiais jos raidos momentais.
3. DETERMINISTINIO MOKSLO PROGRAMA. Atomistai stengėsi paaiškinti reiškinių priežastis. Vienintelis išlikęs Leukipo fragmentas yra toks: „Niekas neįvyksta be priežasties, viskas turi kokį nors pamatą ir būtinumą". Demokritas esą sakydavęs, kad atiduotų persų karalystę už priežastį paaiškinančią teoriją. O priežastis atomistai manė esant materialias ir mechanines; pavyzdžiui, astronominių reiškinių, tokių kaip Saulės, Mėnulio, planetų judėjimo, priežastimi jie laikė visatą užpildančio oro slėgį.
Užtat jau senovėje jiems priekaištauta, kad pasaulį jie „paliko atsitiktinumui". Pirmieji dėl to jiems ėmė priekaištauti finalizmo šalininkai. Iš tikrųjų atomistai stengėsi nesiremti tikslais ir aiškinti reiškinius tik priežastimis. Tiesa, pavyzdžiai rodo, kad pasaulis sutvarkytas tikslingai. Tikslingas lietus, kuris leidžia augalams augti, tikslingas gyvūnų kūno sudėjimas. Tačiau atomistai tokius tikslingumo pavyzdžius mokėjo paaiškinti deterministiškai. Dzeusas siunčia lietų ne tam, kad augalai galėtų augti, o „iš būtinumo": žemės iškvėptas garas kildamas į viršų atšąla, atšalęs virsta vandeniu, o vanduo privalo kristi žemyn; augalų augimas nėra šio reiškinio tikslas, o tik pašalinis jo efektas. Panašiai galima paaiškinti ir gyvų būtyių sandarą: jų figūros yra tokios, kokių reikalavo jų raidos būtinumas, o jei jos prisitaikiusios prie gyvenimo sąlygų ir todėl atrodo suformuotos tikslingai, taip yra dėl to, kad išliko tik prisitaikė individai, o kiti žuvo.
Atomistai neigė protingos, tikslingai pasaulį valdančios jėgos buvimą; protą jie laikė svarbia, bet tiktai žmogiška galia, tarnaujančia pažinimui, bet jokiu būdu ne kosmine jėga. Be to, jie save apribojo dar vienu atžvilgiu: ieškojo artimiausių priežasčių ir nekėlė pirmosios priežasties klausimo. Jų visai nedomino Anaksagoro klausimas, kas pirmasis išjudino medžiagą. Metafizikos požiūriu tai buvo jų sistemos trūkumas; tačiau būtent šis trūkumas daro juos artimus šiuolaikiniame moksle vyraujančioms pažiūroms.
Su vertu dėmesio nuoseklumu Demokritas aiškino reiškinius vadovaudamasis savuoju priežastingumo principu, vienodai traktavo ir dangų, ir žemį. Jis nepripažino skirtumo tarp žemiškos ir dangiškos prigimties, tarp Žemės ir žvaigždžių sferų, skirtumo, kuris vaidino tokį svarbų vaidmenį graikų pažiūrose iki Demokrito ir po jo ir kurį Aristotelis taip sustiprino, jog prireikė dvidešimties amžių, kol buvo jo atsikratyta. Kartu Demokritas sugebėjo įveikti mintį apie privilegijuotą Žemės padėtį - o tokia mintis buvo užvaldžiusi senovės protus. Jis darė prielaidą, kad Žemė - ne vienintelė planeta, kurioje yra gyvybė; kad gal tik kai kuriose planetose nėra gyvybei būtinų sąlygų, būtent skystuose kūnuose. Jis manė, kad pasaulių yra begalė, vieni iš jų yra vystymosi, kiti - žuvimo stadijose.
Vadovaudamasis tuo pačiu reiškinių aiškinimo principu, Demokritas žengė dar toliau - sielą traktavo taip pat kaip ir kūną. Vienodai aiškino ir psichinius, ir fizinius reiškinius - kaip atomų judėjimą ir junginius. Sielą esą sudaro atomai, nuo kitų besiskiriantys tik tuo, kad yra ypač smulkūs, taisyklingi ir judrūs; galų gale tai yra tie patys atomai, iš kurių sudaryta ugnis. Įkvėpdami atnaujiname sielos atomus. Sapnas ir letargas yra dalinė, o mirtis - visiška sielos atomų netektis. Suvokimas yra išorinio pasaulio atomų įsiskverbimas į jutimo organus; garsas - tai į ausį įsiveržės sutankintas oras; regimi vaizdai - tai daiktų dalelės, jų atvaizdai, kurie atitrūksta nuo daiktų ir patenka į akies vidų. Savąja „suvokimo per atvaizdus", nuo suvokiamo objekto ateinančius į suvokimo organą, koncepcija Demokritas patobulino Empedoklio suvokimo per „išskyras" teoriją.
Dėl to, kad visus reiškinius vienodai traktavo kaip materialius, Demokritui pavyko sukurti vientisą gamtos teoriją. Todėl jis pelnė „materializmo tėvo" vardą.
Jis neabejotinai buvo materialistas, tik - ar pirmas? Juk ir ankstesnieji filosofai, taip pat ir tie, kurie tikėjo sielos nemirtingumu, laikė ją kūniška, tokios pat prigimties, kaip oras ar ugnis; net Anaksagoras savo antgamtinės dvasios nepajėgė įsivaizduoti kitokios nei materialios. Tiesa, Graikijoje būdavo skiriama siela ir kūnas, bet tai buvo tik dviejų medžiagos rūšių skyrimas. Demokritas čia buvo ne novatorius, o tradicijos atstovas.
Nors ankstyvoji filosofija visą tikrove laikė materialia, vis dėlto medžiagą ji sudvasindavo. Ji nemokėjo paaiškinti pasaulio kaip visiškai materialaus kūrinio; tai pavyko padaryti tik Demokritui; būtent toks yra jo nuopelnas materializmo istorijai.
4. ETIKA. Demokritas gerokai pranoko ankstyvųjų Graikijos filosofų vienpusiškumą. Jį domino ne tik gamtos klausimai, jis sistemiškai aiškino ir vertybių, tiek dorovinių, tiek estetinių, problemas. Jo estetikos veikalai dingo, tačiau etikos fragmentų išliko pakankamai, kad būtų galima rekonstruoti jo pažiūras: o jos yra svarbios kaip ankstyvosios graikų epochos etinių pažiūrų išraiška, epochos, kurioje buvo tyrinėjama gamta ir išvis mažai galvojama apie specifiškai žmogiškus dalykus. Septyni išminčiai pradėjo tą ankstyvąjį laikotarpį, o Demokritas jį užbaigė. Jie duodavo gyvenimiškos išminties patarimų, o Demokritas jau skyrė savitą dorovės problematiką: pavyzdžiui, jis skyrė dorus poelgius nuo tų, kuriuos atliekame prievarta arba kitų verčiami, arba norėdami kitiems įtikti. „Klaidų reikia vengti ne iš baimės, o iš pareigos". „Dorai elgiamės ne vien tik tada, kai nepadarome nieko bloga, -jau pats ketinimas ką nors nuskriausti yra nedoras".
Demokrito etika skelbė, kad aukščiausiasis gėris yra.pasitenkinimas, o priemonė jam pasiekti - protas. Pasitenkinimas yra harmonijos, tylos, dvasios ramybės būsena. Ji pasiekiama laikantis saiko, nes net didžiausias malonumas, jei jis besaikis, virsta malonumo priešingybe, maloniausi dalykai tampa nemaloniausiais. Stygius, lygiai kaip ir perteklius, sujaudina sielą, kuri savo ruožtu sutrikdo dvasios ramybe.
Elgesio vadovas privalo būti protas, kuris turi valdyti aistras. Ir pažinime, ir veikloje Demokritas protui teikė pirmenybe prieš jusles. Priešingai trumpalaikiams jusliniams malonumams, „proto malonumai turi savyje kažką nemirtinga". Taigi Demokrito etika buvo eudaimonistinė ir intelektualistinė. Kaip ir jo gamtos bei pažinimo teorija, ji buvo blaiviai, aiškiai ir vaizdingai daiktus matančio proto kūrinys.

ATOMISTŲ VAIDMUO pirmiausia yra toks: 1) jie sukūrė racionalios empirinės ir nuosekliai deterministinės teorijos programą; 2) sukūrė paprastą atomų teoriją, paaiškinančią milžinišką kiekį reiškinių ir vaizdingumu pranokstančią kitas medžiagos teorijas; 3) suformulavo juntamų savybių subjektyvumo teoriją, pagaliau 4) sukūrė senovėje labiausiai užbaigtą materialistinę filosofijos sistemą.

DEMOKRITO ĮTAKA IR OPOZICIJA PRIEŠ JĮ. Atomizmas buvo tobuliausia teorija iš visų, kokios buvo sukurtos pirmuoju graikų minties laikotarpiu. O Demokritas buvo didis ir universalus mokslininkas, kurio šlovę užtemdė tik nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės, kaip antai: dingo jo raštai, jam nepalankios buvo vėlesnės kartos, atsirado didingos Platono ir Aristotelio figūros. Tikriausiai Demokritas savo blaiviu ir mokslišku materializmu išreiškė jo laikais graikų inteligentijos sluoksniuose viešpatavusią pasaulėžiūrą. Tačiau netrukus, dar jam gyvam esant, buvo nusigręžta, bent jau filosofų, nuo jo mąstysenos ir pasukta į idealizmą ir finalizmą. Besilaikantys tos naujos nuostatos iš esmės sudarė opoziciją Demokritui. Platonas savo varžovą materialistą išvis nutylėjo; nors ir žinojo jo veikalus, savo raštuose nė karto nepaminėjo jo vardo.
Vis dėlto ir idealizmui viešpataujant Demokritas turėjo mokinių ir šalininkų, kurių dėka jo pažiūros išgyveno iki pat helenizmo epochos, kai vėl imta jas plačiau pripažinti. Viena jo šalininkų atšaka plėtojo gamtotyrinius ir etinius savo mokytojo teorijos elementus. Būtent ji per Nausifaną atvedė iki Epikūro, kurio mokykloje atgimė Demokrito filosofija. Kita šaka sustiprino Demokrito filosofijoje slypinčius kritinius motyvus, suteikdama jiems, neabejotinai priešingai mokytojo ketinimams, skepticizmo pobūdį. Ji atvedė iki Pirono ir skepticizmo mokyklos. Jau senovėje buvo nustatyta tokia genealogija: Demokritas, jo mokinys Nesąs, Metrodoras iš Chijo, Diogenas iš Smirnos, Anaksarchas ir pagaliau pastarojo klausytojas Pironas. Tad iš trijų naujų helenizmo epochoje susiformavusių mokyklų dvi, Epikūro ir Pirono, buvo kilusios iš Demokrito.
Demokrito veikalus žinojęs Ciceronas laikė jį vienu iš didžiausių filosofų, prilygstančių Platonui. Toks Demokrito vertinimas pasikeitė tik senovės laikų pabaigoje, kai imperatorių laikais suklestėjo religinė sąmonė. Tada filosofinėje aplinkoje, ypač tarp neopitagorininkų ir neoplatonikų, imta manyti, kad tikroji graikų filosofija buvo tik idealistinė ir kad ji išugdė tik tris didelius mąstytojus: Pitagorą, Platoną ir Aristotelį. Tokią pažiūrą senovės laikų pabaiga paliko viduramžiams ir krikščioniškajai filosofijai. Tad nėra ko stebėtis, kad smerkiami ir peikiami Demokrito veikalai dingo. O jei jie ir vėliau darė įtaką, tai tik netiesiogiai, per jam ištikimų epikūrininkų raštus.