Pirmoji ortodoksinė sistema, kuri įsiviešpatavo XIII a. iš naujo atradus Aristotelį, buvo konservatyvi, nusistačiusi apskritai nepasiduoti naujų šaltinių įtakai; kaip ištikima tradicijai, ji rėmėsi daugiausia Augustinu, sykiu perimdama jam būdingą Platono poziciją. Tačiau „XIII amžiaus augustinizmas" susiliejo su pažiūromis, ku­rios jį skyrė nuo ankstyvaisiais viduramžiais viešpatavusio augustinizmo. Kaip būdinga augustinizmo tradicijai, jis apėmė ir mistiką, ir scholastiką. Jį plėtojo daugiausia pranciškonų mokslininkai, vadinamojikiliausias atstovas buvo šv. Bonaventūras.

AUGUSTINIZMO PIRMTAKAI. 1. Pagrindinis šaltinis ir didžiausias mokyklos autoritetas buvo šv. Augustinas. O svarbiausia grandis, siejusi jį su mokykla, buvo šv. Anzelmas (jei turėsime galvoje scholastikos idėjas) bei senviktoriečiai (jei turėsime galvoje mistiką). Vis dėlto „XIII a. augustinizmas" nebuvo tikra šv. Augustino doktrinos kopija; jam veikiau būdinga kompromisinė pozicija, derinusi doktriną su iš naujo atrastomis senovės filosofų pažiūromis. Naujosios pažiūros buvo dažniausiai epistemologinio bei psichologinio turinio, o perimtos jos daugiausia iš Aristotelio, nors tarp jų pasitaikydavo ir atskirų idėjų iš stoikų (rationes seminales) bei neoplatonikų (šviesos teorija) šaltinių.

AUGUSTINIZMO RAIDA. Naujoji XIII a. būdinga augustinizmo atmaina 1) pasirodė šimtmečio pradžioje, jos pradininkas Vilhelmas Overnietis ir dar pora jo amžininkų scholastų; 2) Aleksandro Helsiečio pastangomis augustinizmas paplito mažesniųjų brolių ordine bei Paryžiaus universitete, kur buvo plėtojamas teologijos ir psichologijos fakultetuose; 3) Oksfordo pranciškonai, pirmiausia Robertas Grosseteste, jį papildė gamtos filosofijos aspektu; 4) nuosekliausią išraišką jam suteikė Bonaventūras; 5) jo šalininkai plėtojo pažinimo teoriją ir gynė augustinizmą nuo aristotelininkų tomistų, kurių sistemos įtakai pamažu pasidavė.

Tarp ankstesniųjų XIII a. augustinizmo šalininkų buvo ir pasaulietinių kunigų (pavyzdžiui, Vilhelmas Overnietis), ir ordinų dominikonų (pavyzdžiui, Rolan­das Kremonietis) bei pranciškonų narių. Tačiau netrukus tarp dominikonų įsigalėjo tomizmas, o pranciškonai liko ištikimi augustiniškajai tradicijai.

Augustinizmo formavimosi pradžioje, dar iki Bonaventūro, suteikusio jam nuoseklią išraišką, svarbiausią vaidmenį suvaidino du žmonės:

1. VILHELMAS OVERNIETIS, Paryžiaus vyskupas (miręs 1249 m.), buvo susipažinęs su daugeliu Aristotelio veikalų, tačiau jo pažiūrų neperėmė. Tiesa, jo pole­mikos smaigalys buvo nukreiptas ne tiesiogiai prieš Aristotelį, o prieš arabų aristotelininkų teorijas, teigusias, kad materija yra amžina, kad sukūrimas buvo ne dieviškosios valios aktas, o būtinas procesas, kad materialus daiktai ir žemesniosios dvasios nėra tiesiogiai Dievo sukurti, kad Apvaizda nesergsti pavienių įvykių. Apskritai jis buvo ištikimas scholastikos tradicijai; net aiškindamas pažinimą skelbė Augustinui artimas pažiūras, kad pažinimo principus gauname per ypatingą dieviškąjį apšvietimą, kad siela pati save pažįsta tiesiogiai, kad sąvokas kuriame ne abstrahavimu, o savita proto galia. Tačiau aiškindamas juslinį pažinimą, jis rėmėsi Aristotelio idėjomis.

2. ALEKSANDRAS HELSIETIS (miręs 1245 m.) profesoriavo Paryžiuje, 1231 m. įstojo į mažesniųjų brolių ordiną. Jis buvo pirmasis iškilus pranciškonų mokslininkas, ir jo filosofinės pažiūros įsitvirtino ordine. Didysis jo veikalas „Summa uni-versae theologiae", rašytas tikriausiai ketvirtajame XIII a. dešimtmetyje (užbaigtas vėliau kitų mokslininkų), buvo paskutinė grandis tobulinant scholastinio dėstymo formą. Ko gera, jis buvo pirmasis lotyniškųjų viduramžių mokslininkas, naudojęsis visu Aristotelio palikimu. Jis buvo linkęs priimti daugelį naujų doktrinų, bet ir senųjų nenorėjo atsižadėti. Savo teologijoje įrodinėjo Dievo buvimą, remdamasis ir Augustino, ir Aristotelio siūlytais būdais. Savo pažinimo teorijoje, kaip ir Augustinas, teigė, jog pirmųjų principų pažinimas reikalauja Dievo tarpininkavimo, tačiau drauge pritarė ir Aristoteliui, esą kūniškasis pasaulis pažįstamas patyrimu ir abstrahavimu. Savo psichologijoje iš Aristotelio jis perėmė aktyviojo proto sąvoką, tačiau ją aiškino augustiniškai kaip protui Dievo suteiktą šviesą. Skirdamas formą ir materiją, jis turėjo galvoje platesnę nei Aristotelis sritį taip pat ir nekūniškus objektus, todėl vartojo dvasinės materijos sąvoką, kuri išliko mokyklos tradicijoje.

Šie du mokslininkai buvo svarbiausi tiesioginiai Bonaventūro pirmtakai.

BONAVENTŪRAS,
l. GYVENIMAS IR DARBAI. Šv. Giovannis Fidanza (1221— 1274) šv. Pranciškaus Asyžiečio buvo pramintas „Bonaventūru" ir šis vardas jam visuotinai prigijo. Kilęs jis buvo iš Italijos, gimė Toskanoje, 1238 m. įstojo į pranciškonų vienuolyną. 12431245 m. studijavo Paryžiuje: buvo Aleksandro Helsiečio mokinys, tapęs iškiliausiu jo sekėju, pranokusiu savo mokytoją. Nuo 1248 m. jis dėstė Paryžiuje. Nuo 1257 m. buvo priverstas nutraukti mokslo veiklą ir tapo mažesniųjų brolių ordino vyriausiuoju, nuo 1273 m. vyskupas bei kardinolas. Susibičiuliavęs su didžiuoju aristotelinin­kų Tomu Akviniečiu, jis detaliai išstudijavo Aristotelį, tačiau jo poziciją laikė nesuderinamą su krikščioniškuoju moks­lu, todėl principiniais klausimais liko ištikimas platoniškajaibei augustiniškajai filosofijai. Savo pašaukimu laikė ne kurti naujas koncepcijas, o išsaugoti senąsias; tai buvo tradicionalistas, XIII a. atstovavęs senajai scholastikai. Pasižymėjo jis nepaprastu intelekto įvairiapusiškumu, buvo scholastas ir drauge mistikas, teologas ir filosofas. Tačiau, kaip ir dauguma augustinizmo šalininkų, pirmenybę jis teikė teologijai, tad filosofines jo pažiūras tenka lukštenti iš teologijos traktatų.

Pagrindinis jo scholastinis veikalas: „Commentarii in quatuor libros Sententiarum Petri Lombardi" (1248 m.). Pagrindiniai mistikos veikalai „Itinerarium mentis in Deum", „Breviloquium", „Soliloquium".

2. BONAVENTŪRO PAŽIŪROS.
1) P a ž i n i m o t e o r i j a tai savitas aristotelizmo ir augustinizmo, arba abstrahavimo ir iliuminacijos teorijų, racionalizmo ir misticizmo junginys.

•  Pažinimo raidą jis traktavo empiriškai, kaip ir Aristotelis. Pažinimas prasi dedąs nuo stebėjimo. Jo pažanga įmanoma tik abstrahuojant tai, kas glūdi stebiniuose. Abstrahavimu protas nuo juslinių vaizdų pereina prie sąvokų, kurias to liau „abstrahuodamas ir išgyvendamas " prieina prie bendriausių tiesų.

•  Abstrahavimo teorija padėjo Bonaventūrui paaiškinti pažinimo prigimtį ir plėtrą. Tačiau iš kur pažinimas semiasi tikrumo šis klausimas, pasak jo, reikalavo jau kitokio aiškinimo. Tad savo pažinimo teoriją pradėjęs Aristotelio nuostatomis, užbaigė ją pagal Augustiną, t. y. pripažino prigimtinius sugebėjimus. Esą protas pa tikimai atskiria tiesą nuo netiesos, nes turi įgimtą „natūralią sprendimo galią" (iudicatorium naturale). Toji galia reiškiasi „nekintamų ir amžinų tiesos taisyklių" pažinimu. Protas, pažinęs bendrąsias ir amžinąsias tiesas ir jomis remdamasis spren džia apie tiesas, susijusias su atskirybėmis; taigi pažįstame ne taip, kaip aiškina empirikai, o tiesiog priešingai: atskiras tiesas pažįstame, pažinę jų „amžinuosius principus" (in rationibus aeternis).

Prigimtinių sugebėjimų prielaida skatino Bonaventūrą žengti toliau: pripažinti antgamtinius pažinimo veiksnius. Juk pažįstame amžinąsias tiesas, o amžinosios tiesos yra Dieve, ir tik Dieve galima jas įžvelgti. O Dievą gali matyti tik tas, kurį pats Dievas apšviečia. Kadangi visas tiesas pažįstame tik pažinę amžinąsias, vadinasi, visa, ką pažįstame, pažįstame tik Dievo dėka. Daiktus pažįstame ne tiesiogiai, o tik pažinę jų amžinus, idealius provaizdžius, egzistuojančius Dievo prote („egzempliarizmas"). Visus daiktus, net gamtinius, pažįstame antgamtinės švie­sos dėka. Taigi genetinį empirizmą Bonaventūras siejo su „iliuminizmu", pripažįstančiu neempirinį ir netgi antgamtinį pažinimo šaltinį. Empirizmas išties buvo vienas iš Bonaventūro pažinimo teorijos ramsčių, o kitas ramstis buvo supranatūralizmas.

c) Taigi net daiktų pažinime Bonaventūras įžvelgė antgamtinį veiksnį, tuo labiau jį įžvelgė Dievo pažinime. Laikantis jo požiūrio, visiškas Dievo pažinimas gati tik mistinis, suteiktas kaip ypatinga malonė. Daugumą savo veikalų Bo naventūras paskyrė mistikai. Jis iš tiesų buvo didis XIII amžiaus mistikas. Sekdamas Augustinu ir panašiai kaip prieš šimtmetį darė senviktoriečiai, jis siekė scho­lastikos ir mistikos sintezės manydamas, jog mistinis pažinimas apvainikuoja racionalųjį. Jis, kaip ir senviktoriečiai, stengėsi parodyti kelią, kuriuo eidamas protas gali pasiekti aukščiausiąjį, mistinį, pažinimą. Dievo pažinimas iš Jo veiksmų esanti žemiausia Jo pažinimo pakopa; aukštesnis esąs Dievo pažinimas pagal Jo vaizdą, kurį turime sieloje, o dar aukštesnis esąs tiesioginis Jo pažinimas esant mistinėje būsenoje.

Laipsnišką pažinimo kilimą jis vaizdavo kaip šešių pakopų regėjimą. Žemiau­sias esąs 1) prigimtinio proto regėjimas (visio intelligentiae per naturam inditae) po to eina 2) proto regėjimas, kurį pakylėjo tikėjimas (perfidem sublevatae), 3) pamokė Šventasis Raštas (per Scripturam eruditae), 4) įkvėpė kontempliacija (per c ontemplationem suspensae), 5) nušvietė pranašystė (perprophetiam illustratae) ir kurį 6) apėmė palaima (perraptum absorptae). Aukščiausiosios šių laiptų pakopos jau priklauso mistiniam pažinimui: čia siela žengia susiliejimo su Dievu link. Tai aukščiausiasis iš trijų sielos kelių, kuriuos išskyrė viduramžių mistika ir kurį Bonaventūras aprašė specialiame veikale „De triplici via". Iš pradžių siela išsivaduoja nuo blogio (via purgativa), po toji patiria vidinę šviesą (via illuminativa) ir pagaliau susilieja su Dievu (via unitiva).

Užsimojęs sujungti Augustino ir Aristotelio pažiūras, Bonaventūras turėjo suderinti tokias skirtingas nuostatas kaip apriorizmas ir empirizmas, misticizmas ir racionalizmas. Iš tikrųjų jis norėjo sujungti dar prieštaringesnius dalykus. Aristo­telio pažinimo teorija rėmėsi įsitikinimu, kad tikroji būtis -tai ta pati gamtinė tikrovė, kurioje gyvename, o Augustinas rėmėsi prielaida, jog tikrovė yra tik tikro­sios būties vaizdas. Taigi Bonaventūro sintezė reikalavo sujungti labai skirtingus požiūrius į pasaulį: natūralistinį senovės požiūrį ir simbolistinį viduramžių.

2) Dievo ir pasaulio teorija. Iš Bonaventūro pažinimo teorijos plaukė išvada, kad Dievą pažįstame tiesiogiai, o ne tarpininkaujant sukurtiems daiktams. Dievo sąvoką gauname ne samprotavimu, o randame savo prote; Mūsų mintyse Dievas yra „labiausiai esantysis" (praesentissimus). Todėl jo buvimas nereikalauja įrodymo. O jeigu apologetiniais sumetimais įrodymas vis dėlto turi būti pateiktas, jis gali būti grindžiamas pačia Dievo sąvoka, kaip tai darė Augustinas ir Anzelmas.

Nėra taip, kad Dievą pažįstame žvelgdami į pasaulį, bet, priešingai, pasaulį pa­žįstame žvelgdami į Dievą. Juk mes nesuvokiame kūrinio, kol nesame suvokę Kūrėjo; būtina pažinti pirminę būtį, kad suprastume iš jo kilusią, būtina pažinti būties pilnatvę, kad suprastume ribotą būtį.

Bonaventūro teologija, pripažinusi tiesioginį ir pozityvų Dievo pažinimą, buvo iš esmės priešinga „negatyviajai teologijai". Tai buvo pozityviausia iš kada nors skelbtų teologijų.

Dievą Bonaventūras aiškino taip pat, kaip Augustinas bei tradicija. Tuo tarpu savo pasaulio sampratoje jis pasiūlė keletą minčių, kurias XIII amžiui padiktavo an­tikos studijos. Pirmiausia jis laikėsi hilomorfizmo: greta genetinio pažinimo teoritotelio požiūrį jis perėmė ne grynu pavidalu; pakanka jau to, kad jis pripažino vieną daiktą turint daug formų, o materiją (suprantama, aristoteliškąja prasme, t. y. netapatinant materijos ir kūno) įžvelgė ne tik kūnuose, bet ir sielose.

Teologiją jis, kaip ir dauguma scholastų (pirmiausia Tomas Akvinietis), laikė ne spekuliatyviu, o praktiniu pažinimu. Prie Dievo savybių jis priskyrė Ordo et Lex, tvarką ir Įstatymą, kurie, pasak jo, reiškiasi žmoguje jam būdingu dorovingumu. Dorovingumo esmę jis siejo su veiklos pavaldumu protui (recta ratio). Dorovės problemas priskyrė ne tiek pažinimo, kiek meno (ars) sričiai. Jo išplėtota teologijos kaip scientia practica samprata turėjo įtaką vėlesnių kartų filosofams Dunsui Škotui, Williamui Ockhamui bei visiems į proto spekuliacijas nelinkusiems vė­lyvųjų viduramžių mąstytojams ir netgi Renesanso humanistams, turėjusiems daugiau sąsajų su pranciškonų nei su dominikonų filosofais.

3) Šviesos metafizika ir proto sėklos. Bonaventūras savo filosofijoje pritaikė dvi senovės doktrinas, labiausiai atitikusias augustiniškąją pasaulio sampratą.

a) Šviesos metafizika buvo neoplatoniškos kilmės; ją pripažino jau Augustinas,
o XIII a. atnaujino Robertas Grosseteste. Ja remiantis buvo aiškinama materijos
prigimtis. Pasak šios teorijos, šviesa, būdama trapiausia ir nekūniškai būsenai ar timiausia materijos atmaina, yra jos pradinis pavidalas, o šviesos spinduliavimas
vaizduoja bet kurios materijos radimąsi.

Bonaventūras šią teoriją pakeitė, teigdamas, jog šviesa nėra materija, o materijoje veikianti galia, arbatariant Aristotelio kalba, kuria tuomet imta naudotis, -forma. Jo manymu, šviesa būdinga kiekvienam kūnui, ji yra visuotinė kūnų forma (forma communis), ir tik jai esant kūnai turi individualias formas (formae speciales), nuo kurių priklauso savitos kiekvienos rūšies savybės.

Šviesos metafizika padėjo Įprasminti abstrakčias Augustino ir Aristotelio me­tafizikos sąvokas. Šviesos analogijų ieškota aiškinant aktyviojo proto veiklą. Net Dievo veiksmus, suteikiančius sieloms malonę ir pažinimą, mėginta aiškinti kaip jo siųstą šviesą.

b) „Proto sėklų " (rationes seminales) teorija padėjo paaiškinti kūnų vystymą si. Esą vystymosi taisyklingumas būtų nesuprantamas dalykas, jeigu pačiuose kūose neglūdėtų jo priežastis. Kiekviename kūne iš pat pradžių slypi „sėkla", kuri
skatina jo vystymąsi ir tikslingai jį nukreipia. Šią stoikų teoriją Bonaventūras su jungė su Aristotelio teorija, sėklas sutapatindamas su daikpana
šiai kaip ir šviesos teorijoje. Maža to, sėkloms jis teikė antgamtinę prasmę, kaip
ir Augustinas, kuris šiuo atveju rėmėsi neoplatonikais. Pasak Bonaventūro, daiktų
sėklos tai Dievo mintys, kurias Jis yra pasėjęs kūnuose. Taigi teocentrines au gustinizmo tendencijas Bonaventūras sugebėjo pritaikyti net kūnų teorijoje.

XIII AMŽIAUS AUGUSTINIZMO ESMĖ. Jis rėmėsi tuo pačiu pamatu, kaip ir paties šv. Augustino filosofija: beribe Dievo viršenybe kūrinijos atžvilgiu ir sielos viršenybe kūno atžvilgiu. Tai ne tik metafizinė, bet ir epistemologinė viršenybė, nes Dievą ir sielą pažįstame nepalyginti geriau nei materialųjį pasaulį.

Šiam požiūriui į pasaulį susiliejus su naujomis XIII amžiaus idėjomis išsirutuliojo keletas specialių doktrinų, išreiškusių specifinius XIII a. augustinizmo atmainos bruožus: pažinimo teorijoje įtvirtinama iliuminizmo ir Aristotelio genetinio empirizmo sąjunga, pabrėžiamas tiesioginis, intuityvus Dievo ir savo sielos pažinimo pobūdis, išplėtojamas apriorinis Dievo buvimo įrodymo būdas, pripažįsta­mas visa apimantis hilomorfizmas ir dvasinės materijos egzistavimas, sukuriama šviesos kaip visuotinės kūnų formos teorija, iškeliamos substancijų daugiaformiš-kumo, rationes seminales ir kitos idėjos. Ne tiek bendra pozicija, kiek šios specialios doktrinos buvo diskutuojamos pačioje mokykloje bei su oponentais, t. y. su kita didžiąja filosofijos stovykla -tomistais.

MOKYKLA. Augustiniškąją filosofiją plėtojo daugiausia pranciškonų ordino nariai. Tuo metu, kai Paryžiuje įsiviešpatavo aristotelizmas, Oksfordas tapo augus­tinizmo tvirtove. Galima išskirti mažiausiai keturias XIII a. augustinininkų kartas: Bonaventūro pirmtakus (apie kuriuos jau kalbėta), jo amžininkus ir dvi mo­kinių kartas.

•  Vienu metu su Bonaventūru augustinizmą skelbė: a) Jonas Rošelietis (de Rupella, gimęs apie 1200 m., miręs 1245 m.), Aleksandro Helsiečio mokinys, vėliau jo kolega, profesoriavęs Paryžiaus universitete, reiškęsis daugiausia psichologijoje („Summa de anima"); b) Anglijoje -Adomas Maršietis, vienas pirmųjų iškilių pranciškonų, nuo amžiaus vidurio profesoriavusių Oksforde.

•  Bonaventūro mokiniai: Johnas Peckhamas, anglas, Kenterberio arkivyskupas (gimęs apie 1240 m., miręs 1292 m.), Motiejus Akvaspardetis (gimęs tarp 1235 ir 1240, miręs 1302 m.), italas, ordino vyriausiasis, kardinolas, abu jie dėstė Palatino mokykloje Romoje, Vilhelmas Lamarietis, anglas, dėstęs Oksforde (miręs 1298 m.). Šie scholastai pasižymėjo ypač įžvalgia epistemologinė analize, kurią,
beje, siejo su Augustino metafizika, su iliuminizmu bei egzempliarizmu. Tipiš kiausias šiuo atžvilgiu buvo Motiejus Akvaspartietis.

•  Kitai, ketvirtajai, augustiniškosios pranciškonų mokyklos kartai priklausė Vilhelmas Varietis, Rogeris Marstonas, Ričardas Midltaunietis, Pierre Olivi talentingi ir savarankiški mąstytojai, reiškėsi paskutiniaisiais XIII a. dešimtmečiais ir rengę
prielaidas posūkiui, kurį scholastinė filosofija patyrė kitame amžiuje.

•  XIII a. tarp Oksfordo pranciškonų išsiskyrė grupė, kuri, laikydamasi bendros
augustinizmo krypties, specialiai domėjosi empiriniais bei matematiniais moks lais; šioje grupėje išsiskyrė Rogeris Baconas.

•  Žengiant į XIV a., mokyklos doktrinas gerokai pakeitė Dunsas Škotas, ir ši
nauja augustinizmo atmaina, vadinama škotizmu, turėjo daugybę šalininkų iki pat
viduramžių pabaigos.

Vienas iš garsiausių ir reprezentatyviausių XIII amžiaus žmonių -Dante savo pažiūromis buvo ypač artimas augustiniškajai stovyklai; kaip ir augustinininkai, jis jungė scholastiką su mistika. Tačiau jis perėmė ir kai kuriuos neoplatonizmo elementus, o intelektualizmu buvo artimas Tomui Akviniečiui.