SENOVĖS ŠALTINIAI IR AUTORITETAI. Vidurinieji amžiai savosios filosofinės ir mokslinės kultūros nekūrė nuo pradžios, kaip tai darė Graikija, tačiau ir neperėmė jos ištisai iš ankstesnės epochos: iš pradžių disponuota tik senovės fi losofijos bei mokslo fragmentais, atsitiktinai išlikusiais žlugus senovės kultūrai bei praėjus tautų kraustymosi ir sumaišties amžiams. Ir tik XII bei XIII a. į scholastų rankas pateko svarbiausi senovės filosofų veikalai.

Taigi viduramžių filosofijai būdingą senovės filosofijos kultą lydėjo menka pa žintis su ja. Graikiškų tekstų turėta labai nedaug; pagaliau šie ne ką būtų padėję, nes retas kuris mokėjo graikų kalbą; dauguma viduramžių mokslininkų gebėjo naudotis tik lotyniškais vertimais. Iš senovės filosofijos veikalų nedaug kas buvo žinoma ir nedaug ką buvo galima rasti turtingiausioje viduramžių bibliotekoje.

Iš Aristotelio, kuris ne visai pamatuotai laikomas dvasiniu scholastikos tėvu, darbų iki XII a. buvo žinomi tik jo logikos veikalai ir iš šių išlikę tik mažiausiai reikšmingi Boetijaus vertimai: „De interpretatione" ir (nuo X a.) „Kategorijos". Pirmaisiais viduramžių šimtmečiais pažintį su Aristotelio logika papildė tik Porfirijo „Isagogė", Boetijaus parengti Aristotelio ir Porfirijo komentarai bei paties Boetijaus logikos traktatai; be to, buvo žinoma logika, išdėstyta Augustino veikale „De dialectica" bei Marciano Kapelos ir Kasiodoro vadovėliuose. Su kitomis „Organono" dalimis, pirmiausia su „Analitikomis", kur pateikiama samprotavimo ir įrodymo teorija, buvo susipažinta tik XII a., kai jas 1128 m. išvertė Jokūbas Venecijietis. Du jau anksčiau žinomi traktatai vėliau buvo skiriami kaip „Logica ve-tus" nuo likusiųjų, vadinamų „Logica nova". Ankstyvaisiais viduramžiais Aristotelis buvo laikomas autoritetu tik logikos dalykuose. Pažintis su jo darbais iš gamtos mokslų, metafizikos bei kitų sričių prasidėjo tik XII a., o lotyniškojoje Europoje jie nebuvo žinomi iki XIII a.

Kitose filosofijos srityse, ypač teologijoje ir kosmologijoje, autoritetas buvo Platonas. Tačiau tiesioginė pažintis su jo pažiūromis buvo neregėtai skurdi. Iš jo raštų ilgą laiką tebuvo žinomas tik „Timajo" fragmentas, išverstas Cicerono bei IV a. krikščionių filosofo Chalkidijo. Apie Platoną daugiau buvo žinoma iš Augustino raštų; tačiau tai nebuvo tikrasis Platono mokslas. Tik XII a. pasirodė „Fai dono" ir „Menono" vertimai.

Apie neoplatonizmą buvo žinoma daugiausia iš Pseudodionisijo ir Maksimo Išpažinėjo raštų, kuriuos IX a. išvertė Jonas Skotas Eriugena. Ir šiuo atveju pažintis su šaltiniais prasiplėtė tik XII a.

Ankstyvosios scholastikos dėmesys graikų filosofijai apsiribojo trimis - peripatetikų, Platono ir neoplatonikų - doktrinomis. Kitos filosofinės doktrinos - epikūrininkų, stoikų, skeptikų - tiesiogiai nebuvo prieinamos, o iš tarpininkų liudijimų ne ką tesugebėta perimti. Ir čia permainos įvyko XII a., kai tapo prieinami Lukrecijaus, Seksto Empiriko ir kitų raštai.

Buvo žinomas Ciceronas ir Seneka, tačiau jie buvo laikomi veikiau senovės pažiūrų perteikėjais negu autoritetais. Žinių perteikėjai, senovės ir viduramžių tarpininkai, taip pat buvo senovės pabaigos lotynų rašytojai eklektikai Marcianas Kapela, Kasiodoras ar Chalkidijas. Tačiau svarbiausias šaltinis buvo Boetijus. Viduramžiais ir jis pats buvo laikomas autoritetu, ypač formaliuose dalykuose: iš jo buvo perimtos problemos, apibrėžimai, samprotavimo principai.

KRIKŠČIONIŠKIEJI ŠALTINIAI IR AUTORITETAI. Greta senovės autorių („filosofų"), kitas šaltinis buvo patristikos laikotarpio krikščionių rašytojai („Tėvai"). Pažintis su Tėvų, ypač graikų, kūriniais taip pat buvo menkas. Iš filosofijai svarbių raštų buvo prieinamas tik svarbiausio Origeno veikalo vertimas. Su vėlyvuoju, galutiniu graikų patristikos variantu Vakarai susipažino tik XII a., kai buvo išversta Jono Damaskiečio kūrinio dalis.

Kur kas geriau buvo žinoma lotyniškoji patristika, ypač Augustino veikalai; Augustinas visiems ankstyviesiems viduramžiams buvo neišsemiamas šaltinis ir su niekuo nesulyginamas autoritetas. Iš jo veikalų buvo semiamasi tiek jo paties originalių minčių, tiek ir platonizmo idėjų; buvo perimta visa jo filosofija: Dievo ir pasaulio teorija, psichologija, pažinimo teorija, etika ir istorijos filosofija.

PIRMINIS VIDURAMŽIŲ FILOSOFIJOS PAVIDALAS. Pirmaisiais viduramžių šimtmečiais dėmesys mokslui apsiribojo pastangomis gelbėti ir rinkti senovės mokslo fragmentus. Moksliniai interesai buvo enciklopedinio pobūdžio. Enciklopedijas paliko trys žymiausi Vakarų rašytojai, gyvenę vienas nuo kito per šimtmetį ir rašę VII, VIII ir IX a. pradžioje: veikalo „Origines seu Etymologiae" autorius ispanas Izidorius Sevilietis (570-636), anglas, „De rerum natura" autorius Beda Garbingasis (672-735) ir Mainco vyskupas Hrabanas Mauras (776- 856).

Hrabano veikalas „De rerum natura", nors rašytas mokslui kiek palankesniais laikais, turiniu ir pobūdžiu nepralenkė enciklopedinių Izidoriaus ir Bedos darbų.

Jame dėstoma teologija, kurioje kalbama apie Švč. Trejybę, Šventąjį Raštą, sinodus, šventes ir sakramentus; be to - antropologija, kurią domina kūno prigimtis gyvenimo ir mirties dalykai; zoologija, kuri aptarinėja žalčius ir kirmėles, žuvis paukščius ir bites; fizika senąja šio žodžio prasme, kurioje kalbama apie atomus ir elementus, dangų ir šviesulius, saulę, mėnulį ir žvaigždes, orą, debesis, perkūną ir žaibus, vėjus, audrą, sniegą, ledą ir rasą; po to eina geografija, kuri aprašo tai kas tada jau žinota apie žemę, šalis bei miestus ir ko juose esama; filosofijos istorija, kurioje užsimenama apie platonikus, apie naująją Akademiją, peripatetikus stoikus ir kinikus, epikūrininkus ir kirėniečius, apibrėžiama tikroji filosofija, kaip ją suprato Kapadokijos Tėvai; veikalo pabaigoje sudėti traktatai iš geologijos ir mineralogijos, apie svorius, saikus ir skaičius; apie muziką ir mediciną, apie žemės ūkį, apie karo meną ir jūreivystę, apie amatus ir maistą. Tai yra senovės kompiliatoriaus kūrinys, kur cituojamas Ovidijus, Vergilijus ir kiti romėnų poetai, Lukrecijus, Ciceronas, Seneka ir Plinijus Vyresnysis, tai sykiu ir krikščionio, kuris dvasininkų ir pasauliečių autorių teiginiuose ieško mistinės prasmės ir maišo senovės idėjas su krikščioniškomis idėjomis, kūrinys. Visa tai tuomet buvo laikoma filosofija; paraidžiui buvo perimtas senovėje (pirmiausia stoikams) būdingas filosofijos apibrėžimas, kad ji esanti „dieviškųjų ir žmogiškųjų dalykų pažinimas"; filosofija, teologija, mokslas tuomet nebuvo skiriami.

ANKSTYVŲJŲ VIDURAMŽIŲ FILOSOFIJOS SUKLESTĖJIMAS. 1. Pirmaisiais viduramžių šimtmečiais mokslas nebuvo plėtojamas: tuomet gebėta tik pasyviai saugoti paveldėtus senovės mokslo fragmentus, tad radosi spraga, atskyrusi vieną nuo kito senovės bei viduramžių mokslo raidos etapus. Pirmasis viduramžių intelektualinės kultūros pakilimas prasidėjo tik VIII ir IX amžių sandūroje, Karolingų laikais, kai Karolis Didysis, puikiai suvokęs pažinimo svarbą, telkė savo dvare mokslininkus, steigė mokyklas, rėmė mokslą.

Tuometinio intelektualinio sąjūdžio siela buvo Alkuinas, tapęs lyg ir Karolio Didžiojo švietimo ministru; jis paliko traktatus iš teologijos („De fide"), etikos („De virtutibus et vitiis"), logikos („De dialectica"), psichologijos („De animae ratione"). Jo idėjomis rėmėsi kiti to meto mokslininkai, kaip antai minėtasis Hrabanas Mauras, aktyvus humanistas Servatas Lupas, Fredegizas, įsiamžinęs kraštutinėmis realizmo pozicijomis logikoje, Paschazijus Radbertas, traktato apie pažinimo ir tikėjimo santykį autorius, Gottschalkas, įžiebęs teologinį ginčą dėl predestinacijos. Šis laikotarpis subrandino vieną didį filosofą - Joną Škotą Eriugeną.

Tuomet, baigiantis VIII amžiui, prasidėjo viduramžių filosofijos plėtra, kuri XIII a. pasiekė kulminaciją. Tačiau jos raida nebuvo tolydi. Neramūs laikai IX a. antroje pusėje bei X a. lėmė nuosmukį, ypač nutrūkus Karolio Didžiojo pradėtiems darbams.

2. Tik baigiantis XI a., Grigaliaus VII laikais, intelektualinis gyvenimas atsigavo ir atgimė teologijos bei filosofijos kultūra. Atgimė beveik tuo pat metu, kaip ir meno kultūra, mat scholastika brendo kartu su gotika. O XII a. sparčiai žengta į priekį. Po šimtmečius trukusio sąstingio XII a. viduryje iškilo žymių mokslininkų karta: daugmaž vienu metu gyveno Bernardas Klervietis, Hugonas Senviktorietis, Abelaras, Gilbertas Porietis, Petras Lombardas. XII amžius buvo kūrybiškas amžius; šiuo metu išsiskleidė įvairiausi - ir filosofiniai, ir teologiniai, ir humanistiniai - interesai; buvo kaupiami šaltiniai, iškeliamos į dienos šviesą senovės teorijos, kuriami metodai ir terminija, gimė naujos, tarpusavyje nesutariančios koncepcijos. Tačiau tai buvo pumpuravimo, o ne žydėjimo metas: nuoseklios filosofinės koncepcijos nebuvo sukurta; tačiau pumpurai subrinko, ir tai nulėmė, kad XIII a. iš karto gimė užbaigta ir apibrėžta viduramžių filosofijos sistema.

Taigi VIII-IX amžiais įvykęs persilaužimas, o po to XII amžius filosofijai buvo ypač svarbūs ankstyvųjų viduramžių etapai.

FILOSOFIJOS PAPLITIMAS. Pirmaisiais viduramžių metais intelektualinė kultūra telkėsi Britų salose. Vėliau, Karolio Didžiojo laikais, kultūros centru tapo Prancūzija. Tai ypač pasakytina apie XII a., kai ši šalis apskritai suklestėjo. Čia studijuoti traukė iš visos Europos: Alkuinas, Karolio Didžiojo mokslo organizatorius, buvo anglas, Jonas Škotas, pirmasis savitas viduramžių filosofas - airis, šv. Anzelmas, vienas iš scholastikos kūrėjų - italas, Hugonas Senviktorietis, žymus mistikos atstovas - vokietis; tačiau visi jie apsigyveno Prancūzijoje, mokėsi ir kitus mokė prancūzų mokyklose. Garsusis ginčas dėl universalijų ankstyvaisiais viduramžiais vyko vien tik tarp prancūzų. Ypač gyvas mokslinis bendravimas siejo Prancūziją ir Angliją. Hrabanas, praeceptor Germaniae, išplėtė studijų lauką ir į vokiečių žemę. Siaura, bet nenutrūkstančia vagele intelektualinis gyvenimas sroveno Italijoje, ypač pietinėje jos dalyje.

Svarbiausios mokyklos, gimusios Karolingų laikais, buvo Prancūzijoje - Tūre, Orleane, Reimse, Korbi, Šartre; toliau į rytus buvo Sent Galeno, Reichenau, Ful-dos mokyklos. XI a. klestėjo Beko mokykla Normandijoje, o XII a. ypač išsiskyrė Šartro ir Lano mokyklos. XII a. intelektualinis gyvenimas susikoncentravo Paryžiuje. Italijoje moksliniu požiūriu iškilo Salerno mokykla ir benediktinų vienuolynas Montekasine.

MOKYKLOS buvo dvasininkų rankose. Vienos iš jų buvo vienuolynų mokyklos (iki X a. reikšmingiausios buvo benediktinų; XI ir XII a. vienuolynų reikšmė sumažėjo), o kitos nuo VIII a. žinomos vyskupų mokyklos, veikusios prie katedrų ir kapitulų, kuriose iš pradžių dėstė pats vyskupas bei iškiliausi kapitulos nariai, o vėliau - specialūs „mokytojai" (magistri). Net iv „rūmų" mokykloms, į kurias priimdavo ir pasauliečius, vadovavo dažniausiai dvasininkai; garsiausia iš jų buvo Prancūzijos karaliaus dvare. Mokyklos buvo ne tik mokymo, bet ir mokslo įstaigos; jose buvo bibliotekos, čia, kaip mokytojai, telkėsi ir būrėsi į mokslines bendrijas mokslininkai.

Mokslo eiga buvo tokia: žemesniąją pakopą sudarė pasaulietiniai mokslai, o au kštesniąją - teologija. Pasaulietiniai mokslai buvo vadinami „menais" (artes, atitinkantis graikų „techne"); mokyklose buvo mokoma vadinamųjų septynių „laisvųjų menų" (artes liberales arba saeculares), kurių sąrašą ir programą viduramžiai paveldėjo iš krikščioniškųjų paskutinės romėnų epochos rašytojų, Boetijaus bei kitų. Laisvieji menai buvo skirstomi į dvi grupes: trijų (trivium) humanišku menų grupę ( artes triviales, sermonicales arba rationales) sudarė gramatika retorika ir dialektika, o keturių (quadrivium) realiųjų matematikos ir gamtos menų grupę (artes quadriviales arba reales) sudarė aritmetika, geometrija, astronomija ir muzika. Tuo ir apsiribojo pasaulietiniai mokslai (tik keliose mokyklose jie aprė-pė daugiau dalykų), toliau buvo pereinama prie teologijos. Pasaulietinės studijos buvo traktuojamos kaip teologijos propedeutika. Tarp laisvųjų menų pirmenybė buvo teikiama trivium, o tarp trivium disciplinų - dialektikai.

FILOSOFIJOS PADĖTIS. Filosofija nebuvo studijuojama kaip atskira disciplina. Nuo IX a. ji nustojo buvusi vien tik mokslų enciklopedija, bendru žmogiškųjų bei dieviškųjų dalykų pažinimu (nors dar XII a. laisvųjų menų visuma kartais vadinta „filosofija"); pradėta skirti tik jai būdingas logikos, kosmologijos, psichologijos temas. XII a. dauguma problemų jau buvo nustatyta, nors sistemos dar nebuvo. Tačiau senoji mokyklų programa liko nepakeista: metafizikos, psichologijos bei etikos klausimai buvo aiškinami kaip teologijos dalykas, logikos -kaip trivium priklausančios dialektikos dalykas. Į dialektiką žiūrėta kaip į pasaulietinės filosofijos įsikūnijimą, ir jeigu filosofija buvo priešpriešinama teologijai, tai turėta galvoje dialektika, traktuojanti problemas loginiu, o ne apreiškimo aspektu. Filosofijos, kaip atskiros srities, samprata susiformavo tik kitu viduramžių laikotarpiu.

Viduramžių mokymo, kaip ir literatūrinės, formos atsirado ne iš karto. Jas kaip tik ir kūrė ankstyvieji viduramžiai; tai, ką sukūrė, perteikė ateinančiam laikotarpiui. Tačiau patys šio laikotarpio autoriai tebenaudojo individualias, į jokias schemas netelpančias formas. Tai buvo ne tik formų kūrimo laikotarpis - tuo metu nusistovėjo ir viduramžių mokslo programa bei metodas. Toji programa ir tasai metodas, vadinami scholastiniais, buvo ištobulinti tik XI ir XII amžių sandūroje; iki tol mokslas tebebuvo ikischolastinis.

ANKSTYVŲJŲ VIDURAMŽIŲ FILOSOFIJOS KRYPTYS buvo labai įvairios. Iš pradžių greta panteistinės krypties reiškėsi Dievo ir kūrinijos dualizmu paremta kryptis. Pirmajai pavyzdžių teikė senovės filosofija, todėl ji išsiskyrė anksti; jau IX a., vos prasidėjus filosofijos pakilimui, viduramžių panteizmui atstovavo žymiausias šios krypties filosofas; antroji kryptis brendo pamažu ir išsikristalizavo tik antruoju ankstyvųjų viduramžių pakilimo laikotarpiu. Panteizmas gana greitai buvo pripažintas esąs heterodoksinis, nesiderinantis su Bažnyčios mokslu, antroji kryptis atstovavo ortodoksinei filosofijai.

Ortodoksinė filosofija savo ruožtu buvo plėtojama dviem -scholastikos ir mistikos - kryptimis. Šios dvi kryptys viena kitai neprieštaravo, kai kurių filosofų teorijose jos netgi siejosi viena kitą papildydamos; scholastika teikė pirmenybę spekuliatyviajam, o mistika - kontempliatyviajam tiesos pažinimo būdui. Abi jos nuo pat XII a. pradžios turėjo iškilių atstovų.

Greta šių krypčių, glaudžiausiai siejusių filosofiją ir teologiją, buvo ir kitų, traktavusių filosofiją arba kaip reliatyviai savarankišką, arba susijusią su „menais". Viena iš jų buvo humanistinė kryptis, atgaivinusi senovės mokslą, o kita ėmėsi specialių dialektikos tyrinėjimų, kurie ypač suklestėjo XI a. bei XII a. pradžioje. Tad aptarti derėtų iš eilės:

•  panteistus, išskiriant iškiliausią jų atstovą Joną Škotą Eriugeną;

•  scholastus, išskiriant Anzelmą Kenterberietį;

•  mistikus, išskiriant Bernardą Klervietį;

•  scholastikos ir mistikos sintezės kūrėjus, išskiriant Hugoną Senviktorietį;

•  dialektikus, išskiriant Abelarą;

•  humanistus, išskiriant Šartro mokyklos grupę.

Visi šie filosofai brendo lotyniškosios kultūros aplinkoje. Tačiau ši aplinka tuomet nebuvo vienintelė: filosofija tuo pat metu buvo plėtojama ir tarp arabų. Arabų filosofija - tai reiškinys, gyvavęs greta lotyniškosios filosofijos, ir ji taip pat turi būti čia aptarta.