Atėnuose V a. atsirado naujo tipo filosofija, visiškai kitokia nei ankstesnioji gamtos filosofija. Jos kryptis buvo humanistinė, o principinė nuostata - reliatyvistinė. Jos atstovai buvo sofistai, tarp kurių originaliausias mąstytojas buvo Protagoras.

SOFISTAI, pirmieji naujosios filosofijos srovės reiškėjai, nesudarė filosofinės mokyklos ir apskritai nebuvo profesionalūs filosofai. Iš profesijos jie buvo mokytojai ir auklėtojai, rengiantys žmones viešam gyvenimui, ir jų profesija buvo svarbiausioji tos visais atžvilgiais skirtingų žmonių grupės jungtis. Tokie mokytojai jau nuo Solono laikų veikė Atėnuose, bet reikšmingą vaidmenį įgijo tik dabar, kai svarbiausiu auklėjimo tikslu tapo išsimokslinimas, o ne dvasinė ir fizinė jėga, kaip anksčiau, ir kai išsilavinimo poreikis bei noras dalyvauti intelektualiniame ir viešajame gyvenime pasidarė visuotinis; sofistas buvo „pusiau žurnalistas, pusiau profesorius". Jų profesija reikalavo, kad jie būtų naujoviški žmonės, kad jų mokymas atitiktų laiko dvasią; todėl jų pažiūros reprezentuoja epochą.

Ne visi jie buvo filosofai, bet tarp jų buvo keletas žymių mąstytojų, tokių kaip Protagoras, Gorgijas, savo filosofija artimas elėjiečiams, Hipijas, Prodikas; mažiau ių buvo daugybė, tarp jų būta „visapusiškai išsilavinusių ir tokių, kurie niekino mokslą, mėgstančių paradoksus ir trivialių, konservatyvių ir radikalių, rimtų filosofų ir juokdarių".

Sofistų veikla truko gana ilgai, beveik visą šimtmetį: Protagoras ir Gorgijas buvo vyresni už Sokratą, ir dar po Aristotelio sofistai buvo veiklūs. Brandžiausias sofistikos metas buvo jos pradžia, Protagoro ir Gorgijo laikai. Tuo metu juos lydėjo sėkmė: net konservatyvioje ir prieš švietimą nusistačiusioje Spartoje Prodikas ir Hipijas sulaukė pripažinimo. Jie tapo intelektualiniu Graikijos elitu; didieji graikų politikai, poetai, kaip Euripidas ir net Sofoklis, oratoriai, kaip Isokratas, mokslininkai, kaip Tukididas, mokėsi iš sofistų ir stengėsi būti jų draugijoje.

Tačiau greitai palankus graikų požiūris į sofistus radikaliai pasikeitė. Priežasčių būta dvejopų. Aristokratinis visuomenės sluoksnis jiems priekaištavo, kad moko už pinigus; graikų supratimu, tai žemino protinį darbą. Vėliau konservatyvieji pradėjo priekaištauti, kad griauna tikėjimą ir papročius; šitas priekaištas iš tikrųjų tiko beveik visiems, kas Graikijoje užsiiminėjo filosofija. Pagaliau ir dėl objektyvių, ir dėl asmeninių priežasčių prieš juos pasisakė Platonas, kuris kovojo su jais energingai ir nesirinkdamas priemonių. Jis galbūt daugiausia prisidėjo prie to, kad sofistai būtų pažeminti būsimųjų kartų akyse: sofistų raštai dingo, pritrūko palankiai nusiteikusių jų veiklos liudytojų, vėlesnės kartos apie juos žinojo tik iš Platono pasisakymų ir žiūrėjo į juos pastarojo akimis.

Pats žodis „sofistas", kuris pradžioje turėjo teigiamą prasmę, įgijo neigiamą; pradžioje jis reiškė mokslininką, vėliau - pseudomokslininką; kartu ir sąvokos „sofizmas", „sofistinis" įgijo neigiamą prasmę. Sofistika tapo eristikos, t. y. samprotavimo, kuris neteisingam teiginiui suteikia teisingumo regimybę, sinonimu. Tokios veiklos pavyzdžių žinome iš Platono („Eutidemas") ir Aristotelio („De sophisticis elenchis") parodijų. Tiesa, sofistai piktnaudžiavo dialektika, bet tada taip elgėsi visi, tą darė Sokrato mokiniai, ir pats Platonas nebuvo be kaltės. Pradžią padarė ne sofistai, o elėjiečiai: jie mokė, kad viską galima įrodyti, ir parodė pavyzdį, kaip įrodyti pačius neįtikimiausius teiginius. Be to, tuo „antilogikos menu" užsiiminėjo visi, o dar labiau vieni kitus įtarinėjo tokia praktika: tai buvo - kartu su kaltinimu bedievyste - labiausiai paplitęs kaltinimas neparankiems filosofams. Jeigu jo nusipelnė sofistai, tai tik vėlesnieji, epigonai; jie buvo menki žmogeliai, iškritę iš atminties, o kaltinimas prilipo prie žymių ir žinomų asmenybių. Tik XIX a. tai buvo įsisąmoninta ir pradėta sofistų reabilitacija. Pirmasis tai padarė George Grote savo „Graikijos istorijoje".

PROTAGORAS buvo pati filosofiškiausia galva tarp sofistų; jis suformulavo filosofinius principus, kuriuos skelbė ir gynė sofistai. Gyveno tikriausiai nuo 481 iki 411 m.; jei tos datos teisingos, vadinasi, jis buvo vyresnis už Demokritą ir Sokratą. Kilęs iš Adberų. Tai buvo pirmasis naujojo stiliaus filosofas - ne tiek tyrinėtojas, kiek mokytojas, oratorius, populiarizatorius. Jis buvo įstatymų leidėjas Didžiosios Graikijos kolonijoje Turijuose. Būdamas brandaus amžiaus, jis atvyko į Atėnus ir priklausė Periklio šalininkams. Svarbiausias jo veikalas - „Poleminis traktatas apie tiesą ir būtį"; be jo, dar parašė gramatikos, etikos, visuomeninių ir techninių darbų. Veikalas „Apie dievus", kurį jis skaitė Euripido namuose, buvo apskųstas ir sudegintas, o prieš autorių pradėtas procesas. Kad jo išvengtų, Protagoras paliko Atėnus ir plaukdamas į Siciliją paskendo.

PAŽIŪROS.
1. NAUJAS POŽIŪRIS Į MOKSLĄ. Sofistų moksliniai tyrinėji mai buvo naujoviški ir objekto, ir metodo atžvilgiu; jie skyrėsi ir savo tikslais.

•  O b j e k t o s k i r t u m a i. Iki tol filosofai apsiribojo gamtos tyrinėjimu, da bar įvyko radikalus posūkis į humanitarinius tyrinėjimus. Hipijas, universalus tų
laikų mokslininkas, poetas, politikas, technikas, užsiiminėjo matematika ir astro nomija, bet ypač etnologija, meno teorija, chronologija, mnemotechnika. Svar biausias sofistų, kaip viešojo gyvenimo mokytojų, tyrimo objektas buvo, žinoma,
dialektika, retorika, politika, etika. Jie taip pat tyrinėjo kalbą, ir toje srityje jų nuo pelnai ženklūs: Protagoras klasifikavo sakinius ir posakius, Prodikas rinko sino nimus. Apskritai jų tyrinėjimai apėmė tai, ką patys vadino „papročiais" (),
o dabar vadinama „kultūra".

•  Mokslo tikslų skirtu m ai. Pirmieji mokslininkai mokslo tikslą su prato kaip grynai teorinį, tikslas buvo pačios žinios; o sofistai savo tyrinėjimais sie
ks praktinių tikslų, mokslą suartino su praktiniais sugebėjimais. Protagoras, kaip
liudija Platonas, mokslą apibrėžė kaip „sugebėjimą tvarkyti namus ir valstybę ir
kaip didžiausią tikslumą darbuose ir kalbose". Čia ir buvo sofistų nuostatos silpna
vieta: jiems rūpėjo ne tai, kas teisinga, o tai, kas naudinga.

•  Metodo skirtumai. Pirmuoju filosofijos laikotarpiu labai svarbus buvo dedukcijos metodas; sofistai, tiesa, naudojosi ir dialektika, bet ne kaip tyrimų, o kaip ginčų metodu. Jei ką tyrinėjo, tai daugiausia empiriškai. Protagoras laikė si principo, kuris po daugelio amžių bus pavadintas „pozityvistiniu": moksle jis norėjo laikytis faktų ir vengti konstrukcijų. Turbūt su juo sietina senovinė mokslinės patirties () sąvoka, suprantama kaip a) stebėjimas, kokie reiškiniai pasi rodo kartu, ir b) sprendimas iš vieno tų reiškinių apie kitą. Laikantis tokio požiū rio, mokslas apsiriboja faktų ir jų ryšio konstatavimu bei tuo grindžiamu būsimų faktų numatymu.

2. MINIMALISTINĖ PAŽINIMO TEORIJA. Be tų metodologinių naujovių, sofistai dar yra sukūrę savo epochai būdingą pažinimo prigimties sampratą. Naujas bu vo pats pamatinis principas: pirmuoju senovės laikotarpiu filosofai pažinimui kėlė maksimalius reikalavimus, norėjo, kad jis būtų visuotinis, objektyvus, tikras ir drauge buvo įsitikinę, kad žmogiškasis žinojimas pajėgus tuos reikalavimus paten kinti. Dabar filosofų nuostata pasikeitė: sofistų teorijos buvo nepasitikėjimo žiimu išraiška, jų nuomonė apie žmogaus pažintines galias buvo neigiama, jie manė, jog žinojimas vos vos tegali įvykdyti minimalius reikalavimus.

Jų pažiūros į pažinimą buvo ketveriopos. Pirmiausia, jie teigė, kad tiesą pažįstame tik juslėmis, - tai buvo jų sensualizmas. Antra, nėra visuotinių tiesų, nes kiekvieno tiesa kita, - tai jų reliatyvizmas. Trečia, vieno žmogaus tiesa pranašesnė už kito tiesą tik tiek, kiek naudingesnė praktiškai, - tai buvo prakticizmas. Pagaliau jie manė, kad yra tik susitarimo dalykas, jog tam tikros tiesos laikomos visuotinai įpareigojančiomis, - tai buvo jų konvencionalizmas.

Šitos minimalistinės pažinimo teorijos pradininkas buvo Protagoras. Šaltinių stoka neleidžia išsamiau išsiaiškinti, ką nuveikė jis pats, o ką - jo sekėjai.

3. SENSUALIZMAS IR RELIATYVIZMAS. Nepaisant tarp graikų filosofų vyraujan čios racionalizmo tendencijos, Protagoras buvo sensualistas. O sensualizmas at vedė jį į reliatyvizmą: mūsų pažinimas yra santykinis, nes remiasi suvokimu, o tą patį daiktą skirtingi žmonės suvokia skirtingai.

Kokia suvokimo santykinumo priežastis? Ar ji subjektyvi, ar objektyvi? Kitaip sakant, ar ji glūdi suvokiančiojo asmens sąmonėje, ar suvokiamoje tikrovėje. Protagoro amžininkas Demokritas manė ją esant sąmonėje. Tačiau Protagoras liko ištikimas graikams būdingam įsitikinimui, kad bet koks pažinimas yra pasyvus ir kad sąmonėje gali būti tik išorinių dalykų atspindžiai. Jei taip, vadinasi, ir suvokimo santykinumo priežastis turi slypėti suvokiamoje tikrovėje: suvokinys yra tikrovės atspindys, o jei jis santykinis, tai santykinė turi būti ir pati tikrovė.

Iš to atsirado neįsivaizduojamai paradoksali tikrovės samprata. „Visa, - sakė Protagoras, - kas reiškiasi žmonėms, egzistuoja". Reiškiniai būna įvairūs ir santykiniai, vadinasi, įvairi ir santykinė yra ir tikrovė. Taip gali būti dėl to, kad materija, tikrovės pamatas, gali įgyti įvairius pavidalus, kad ji turi ne vieną prigimtį, o daugybę skirtingų ir priešingų prigimčių, ji yra visa tai, kas kada nors kam nors pasirodo. Patys kraštutiniausi sprendimai apie tikrovę yra galimi ir visi yra vienodai teisingi, nes, kaip turime spręsti iš Protagoro prielaidų, tikrovės savybės yra skirtingos ir net priešingos. Protagoras nevengė tokios išvados ir tikrovę suprato kaip neatitinkančią prieštaravimo principo. Ta išvada buvo savaime suprantama mąstytojui, kuris norėjo kraštutinį sensualizmą suderinti su realistine pažinimo samprata. Juslinio pažinimo santykinumas buvo perkeltas į pažinimo objektus, o reliatyvizmas iš epistemologinio tapo ir kosmologiniu.

Protagoro pradėtas reliatyvizmas turėjo antropologinį atspalvį. Jo šūkis buvo: „Žmogus yra visų daiktų matas", - tai vienintelis sakinys, išlikęs iš svarbiausio jo veikalo. Jis reiškia: koks atsakymas į kiekvieną klausimą yra teisingas, priklauso nuo atsakančio žmogaus. Todėl visada gali atsitikti, kad atsakymai į tą patį klausimą bus prieštaringi. Protagoras savo specialiame veikale net buvo surinkęs tokias „antilogijas". Veikalas dingo, bet jį atstoja straipsnis „Dvejopi teiginiai", parašytas nežinomo sofisto, kuris, sekdamas Protagoru, norėjo parodyti, kad požiūriai į gėrį ir blogį, teisingumą ir neteisingumą yra santykiniai. Pvz., liga yra kartu ir gera, ir bloga; ji bloga ligoniui, bet gera daktarui.

4. PRAKTICIZMAS. Nors sofistai buvo įsitikinę, kad priešinga nuomonė vieno dai gali būti teisinga, natūralu, jog pirmenybę teikė gyvenimiškai naudingoms tieoms. Matas pripažinti arba atmesti nuomonę jiems buvo praktinis požiūris. At rodo, pats Protagoras bus pritaikęs šį principą tiesai įvertinti.

Sveikam maistas atrodo saldus, o ligoniui - kartus; pats sveikasis nėra nei protingesnis už ligonį, nei laikosi tinkamesnio požiūrio į maistą, o yra geresnėje, nes malonesnėje, padėtyje. Neišmanantys reikalo, sako Protagoras, kai kuriuos teiginius vadina teisingais, o aš vienus vadinu geresniais už kitus, bet niekada - teisingesniais. Teiginiai yra vienodai teisingi, bet kadangi vieni už kitus geresni, reikia laikytis geresnių. O kas pasirinko blogesnį, privalo būti toks išmintingas, kad jį pakeistų geresniu. Išminčiai yra tie, kurie taip ir pasielgia: gydytojai tą pakeitimą gali padaryti skirdami vaistus, sofistai - samprotaudami. Iš tiesų, kas kam atrodo teisinga, tas tam ir yra teisinga, bet išminčius gali padaryti, kad tie teiginiai būtų malonūs, o ne nemalonūs.

5. KONVENCIONALIZMAS buvo kita reliatyvizmo pasekmė. Kad tam tikras san tykines tiesas žmonės laiko įpareigojančiomis, yra tik susitarimo dalykas. Pavyzdžiui, sofistai buvo linkę laikyti konvencionaliomis įpareigojančias kalbos, teisės, dorovės, religijos normas. Tai būdingiausia jų pažiūra.

Epochoje, kurioje buvo pradėta ypač domėtis žmonių reikalais, lengva buvo nuspręsti, kad neviskas tuose reikaluose atitinka prigimtį (), kad daug kas yra atsiradę žmonėms nutarus ir „susitarus" (). Jau seniau poetas Pindaras ir istorikas Herodotas, matydami prieštaravimus viešpataujančiose graikų pažiūrose, teigė, jog „susitarimas yra visų žmonių valdovas"; Archelajas, Anaksagoro mokinys, priešpriešino prigimtį ir susitarimą ir šiuo požiūriu rašė apie grožį, teisingu mą ir teisę. Bet pačią plačiausią prigimties ir sutarties priešingumo skalę buvo sudarę tipiški epochos atstovai - sofistai.

Žmogiškųjų reikalų konvencionalumo kilmė buvo aiškinama labai įvairiai: vieni, pavyzdžiui, manė, kad viešpataujančios sutartinės pažiūros yra stipriųjų primestos silpniesiems engti, kiti - kad jos yra gudri silpnųjų išmonė apsiginti nuo stipriųjų. Abu požiūrius jungė Kritijas, garsus politikas, sofistų auklėtinis, skelbęs, kad įpareigojanti teisė yra sukurta daugumos silpnųjų, o religija išgalvota stipraus valdovo miniai tramdyti.

Sofistai neneigė, kad yra ir „prigimties teisė", bet ją suprato savotiškai. Būtent: prigimties teise jie laikė apskritai stipriojo teisę. Būta ir tokių sofistų, kurie, nepaisydami kultūros normų sutartinumo, skelbė grįžimo prie prigimties šūkį, taigi pasisakė už jėgos viešpatavimą. Trasimachas, kurį karikatūriškai pavaizdavo Platonas savo „Valstybėje", atmetė dorovės ir religijos normas kaip visiškai konvenciona-lias, o Kaliklis, Platono „Gorgijo" veikėjas, niekino paplitusias pažiūras kaip „minios moralę" ir pripažino tik prigimtinę stipriojo teisę: stiprusis vadovaujasi jėgos principu, jo dorybė - neturinti skrupulų energija, o tikslas - valdžia ir turtingas gyvenimas.

Vis dėlto būta ir kitos pakraipos sofistų. Tie irgi žmonių kultūrą laikė sutarties dalyku. Likofronas, Gorgijo mokinys, valstybę manė atsiradus iš sutarties, sudarytos žmonių saugumui užtikrinti, kai dėl šio reikalo individas atsisako dalies savo asmeninių teisių. Panašiai Alkidamas, kitas Gorgijo mokinys, teisę ir papročius laikė sutartinėmis normomis. Bet šitie sofistai smerkė tas konvencijas, kurios tarnauja kieno nors interesams ir privilegijoms, o vertino tik tas, kurios gali atlaikyti proto teismą. Šiuo požiūriu vadovaudamasis Likofronas pasisakė, pvz., prieš kilmingųjų privilegijas, Alkidamas - prieš vergovę. Toji sofistų grupė irgi pripažino sutartinių santykių pranašumą prieš prigimtinius, nes per juos vietoje jėgos gali įsiviešpatauti socialinis teisingumas.

Ne tik šie sofistai politikai, bet ir sofistas filosofas Protagoras didžiąją dalį savo gyvenimo ir rašytojiškos veiklos paskyrė tam, kad įvairiose gyvenimo srityse, kur viešpatauja ir privalo viešpatauti sutartys, jos atitiktų proto reikalavimus. Protagoras norėjo taip reformuoti galiojančius įstatymus, kad jie ne keršytų už nusikaltimą, o atgrasintų nuo nusikalstamos veiklos. Jis norėjo racionalizuoti visuomenės santvarką, kad ji būtų ne kliuvinys, o pagalbininkas žmonių kovoje už būvį; racionalizuoti kalbą, kad ji būtų suformuota remiantis vienu, o ne dviem - prasmės ir formos - principais.

6. ESTETIKOS PRADMENYS. Sofistai taip pat buvo pirmieji, su dideliu užmoju ėmęsi estetikos arba, tiksliau, meno teorijos. Šios srities pradininkas buvo ne Protagoras, o Gorgijas. Jų meno teorija dar nebuvo tokios plačios apimties kaip dabartinė: graikai žymiai siauriau suprato menus, dar neturėjo sąvokos, kuri vienodai aprėptų ir poeziją, ir plastiką, dar neįžvelgė jų ryšio. Tapybą, skulptūrą, architektūrą laikė amatu arba tokiu pat menu kaip audimas ar laivų statyba: visų jų bendras bruožas - kad padaromi realūs daiktai. Tuo tarpu poezija yra kitokio pobūdžio: čia nesukuriama nieko daugiau nei žodžiai, ji panašesnė į pranašavimą negu į sugebėjimą; tas pat pasakytina ir apie muziką, kurią graikai siejo su poezija, traktavo jas abi kaip vieningą dalyką.

Todėl sofistų estetika - pirmoji graikų estetika - buvo tik poezijos teorija. Ją inspiravo pirmiausia sceninė poezija. Ši estetika operavo trimis sąvokomis: pamėgdžiojimas (), iliuzija () ir apsivalymas (). Svarbiausi trys jos teiginiai: 1) poezija nesukuria realių daiktų, o tik jų žodinius vaizdus, „pamėgdžiojimus"; 2) klausytojų sąmonėje ji sukelia - tarsi stebuklingai - iliuziją; klausytojai, girdėdami scenoje kalbant apie kančią, patiria tokius jausmus, tarsi tai būtų tikra Edipo ar Elektros kančia; 3) pagaliau poezija sukelia impulsyvią klausytojų reakciją, leidžia išsikrauti jų jausmams, ir tas išsikrovimas, apsivalymas teikia jiems palengvėjimą ir džiaugsmą. Paskutinis teiginys primena religines pitagorininkų idėjas, o gal net iš jų atsirado; kiti šios pirmosios estetikos teiginiai buvo sugalvoti jau pačių sofistų, pirmiausia Gorgijo. Laikui bėgant iš jų susiformavo trys didžiosios estetikos teorijos: vienoje iš jų svarbiausia buvo meno kaip pamėgdžiojimo samprata, kita rėmėsi iliuzijos, trečia -jausmų iškrovos idėjomis. Pastaro sios iš dalies laikėsi Aristotelis, aiškindamas būtent tragedijos prigimtį. Antroji- estetinio iliuzionizmo teorija - buvo išplėtota pirmiausia naujaisiais laikais. O pamėgdžiojimo teorija buvo perimta Platono ir Aristotelio ir ilgiems amžiams tapo viešpataujančia estetikos teorija.

FILOSOFINĖ PROTAGORO IR SOFISTŲ REIKŠMĖ. Jie tyrinėjimus nukreipė į žmogų, jo veiklą ir darbus, Protagoras net sukūrė savitą filosofijos teoriją. Po maksimalistinių pažintinių aspiracijų, kuriomis gyveno ankstesni Graikijos filosofai, jis pirmasis prabilo iš pažintinio minimalizmo pozicijų ir padėjo pamatus sensualizmui, reliatyvizmui, prakticizmui, konvencionalizmu. Jis buvo pirmasis Graikijoje filosofas reliatyvistas; tokia trumpai jo istorinė reikšmė.

Tai buvo jau naujo tipo filosofas: jo filosofijos problemų ratas buvojau kitas nei ankstesnių graikų mąstytojų. Jis jau nebekūrė gamtos sistemos, nesprendė teologijos klausimų, nors parašė veikalą „Apie dievus", bet pirmasis jo sakinys buvo: „Apie dievus negalime žinoti, nei kad jie yra, nei kad jų nėra; daugelis dalykų trukdo man tai žinoti, trukdo paties objekto neaiškumas ir žmogaus gyvenimo trumpumas".

SEKĖJAI. Protagoras paliko daug mokinių. Kseniadas iš Korinto ir Eutidemas iš Chijo remdamiesi mokytojo prielaidomis padarė kraštutines išvadas, net neigė pažinimo galimybę. Protagoro įtaką patyrė matematikas Teodoras iš Kirėnės, poetai Euripidas ir Sofoklis ir lyrinis poetas ateistas Diagoras iš Melo. Jo pažiūromis pasinaudojo net jo priešininko Sokrato mokiniai Antistenas ir ypač Aristipas. Kaip reliatyvisto priešininkas pasireiškė Sokratas; o labiausiai su juo kovojo Platonas; nepaisant to, Protagoro pažiūros Graikijoje neišnyko: jo pradėtą raidos liniją tęsė skeptikai.

Kai kurie XIX ir XX a. filosofai, priklausantys pozityvizmo ir pragmatizmo krypčiai, kaip antai Laasas Vokietijoje ir Schilleris Anglijoje, citavo Protagorą, laikydami jį žymiai reikšmingesniu naujųjų laikų filosofijos pirmtaku nei Platonas ir Aristotelis.