V a. graikų intelektualinio gyvenimo centras iš kolonijų persikėlė į metropoliją: Atėnai tapo graikų kultūros sostine. Tai buvo tos kultūros aukso amžius, Periklio epocha, taikos ir gausos metai, civilizacijos, meno ir mokslo žydėjimas, Sokrato, Euripido ir Aristofano, Feidijo ir Polikleito laikai.

Stulbinanti permaina įvyko graikų mąstysenoje: greitai buvo nusikratyta primityvumo ir naivumo. Intelektualinis gyvenimas ne tik suintensyvėjo, bet ir pakito jo kryptis: iki tol svarbiausias graikų dėmesio ir tyrinėjimo objektas buvo gamta, o dabar juo tapo žmogus ir jo veikla. Tas pokytis atsispindėjo ir filosofijoje, kuri įžengė į savo humanistinj tarpsnį.

Pirmieji šitos protų permainos reiškėjai buvo mokytojai bei auklėtojai sofistai ir Sokratas; tik po to atsirado profesionalūs filosofai: Platonas, Aristotelis ir kiti. Sofistai buvo iš tiesų gryni humanistai, Sokratas - tuo labiau. Užtat Platonas į gyvenimo pabaigą ir ypač Aristotelis, jungdami naująją žmogaus filosofiją su senąja gamtos filosofija, aprėpė ankstesnių filosofijos problemų visumą; jų darbai jau sudaro užbaigtas filosofines sistemas.

Dėl to filosofijos istorikai skiria du šios filosofijos laikotarpius: humanistinio švietimo laikotarpį, kuriam priklauso sofistai ir Sokratas, bei sistemų laikotarpį, kurio svarbiausi atstovai buvo Platonas ir Aristotelis. Tačiau tempas, kokiu tie lai­kotarpiai ėjo vienas po kito, bei filosofijos raidos sąlygų vienodumas skatina traktuoti juos kaip vieną laikotarpį. Jis nuo seno yra vadinamas klasikiniu graikų filosofijos laikotarpiu.

Ankstesniu laikotarpiu dar nebuvo specialiųjų mokslų greta filosofijos, kuri pati buvo universalus mokslas. Užtat dabar pradėjo sparčiai vystytis ir pitagorininkų matematika bei astronomija, ir Hipokrato medicina, Tukidido istorija, lingvistika ir t. t.; jie sukūrė vienam protui sunkiai aprėpiamą žinijos visumą, o tai reikalavo darbo pasidalijimo. Dėl to filosofijai teko kita negu iki tol tyrinėjimų sritis.

Sofistai ir Sokratas, ypač Platonas ir Aristotelis, ir amžininkų, ir vėlesnių kartų požiūriu buvo savo epochos pažibos. Tačiau neužmirština, kad greta jų buvo dar ir kitų filosofų stovyklų. Tai buvo nepaprastos intelektualinės pilnatvės ir įvairo­vės laikas. Senoji gamtos filosofija tebeturėjo savo atstovų; Demokritas buvo sofistų amžininkas, o jo mokykla dar gyvavo po jo mirties; pitagorininkų mokslo darbams tik dabar atėjo žydėjimo metas. Iš Platono raštų net matyti, kad jis jautėsi vienišas, kad nėjo idealizmas, o materializmas buvo doktrina, tuomet užvaldžiusi graikų inteligentus. Vis dėlto šitie mąstytojai buvo praeities liekana; naujosios to laikotarpio filosofijos dvasios reiškėjai buvo: 1) sofistai, tarp kurių žymiausias Protagoras, 2) Sokratas, 3) sofistų ir Sokrato auklėtiniai kinikai ir kirėniečiai, 4) Platonas, 5) Aristotelis.

Iš šio graikų filosofijos laikotarpio išliko autentiškų raštų, tačiau tik dviejų klasikų: Platono ir Aristotelio; sofistų ir sokratikų net fragmentų nedaug teišliko; o Sokratas išvis nėra rašęs.

Tas laikotarpis, kada filosofija buvo karštų aistrų ir įnirtingų kovų objektas, didžiųjų prieštaravimų ir genialių sumanymų laikotarpis, kuris kaip joks kitas paveikė vėlesnę filosofijos raidą, truko visai neilgai - apie šimtmetį. Prasideda jis V a. viduryje, o maždaug su Aristotelio mirtimi (322 m.) kultūros, kartu ir filosofijos, situacija taip pakinta, kad nuo tos datos reikia kalbėti apie naują filosofijos laikotarpį.