PIRMOJO LAIKOTARPIO FILOSOFIJOS PROBLEMATIKA
Tuo metu svarbiausios buvo kosmologijos problemos; kaip šalutinės buvo sprendžiamos psichologijos ir epistemologijos problemos; teologijos problemos nesiskyrė nuo kosmologijos; etikos tebuvo tik užuomazgos.
1. IŠ KOSMOLOGIJOS PROBLEMŲ svarbiausia buvo 1) p ra d o (archė) problema. Pirmiausia turėtas galvoje pradmuo, iš kurio tikrovė randasi, vėliau brandesni mąstytojai jau samprotavo apie svarbiausią dėmenį, apie tikrąją daiktų prigimtį. Tais laikais kiekvienas, norėjęs vadintis filosofu, privalėjo turėti atsakymą į šį klausimą. O kiekvienas tikras filosofas turėjo vis kitokį atsakymą: vieni manė pradą esant vandenį, kiti - beribę ir neapibrėžtą medžiagą, orą, ugnį, žemę, keturias stichijas, gemalus, atomus.
Filosofinių samprotavimų objektas taip pat buvo pradų skaičius. Filosofija prasidėjo nuo monizmo, iš pradžių naivaus, nesupratusio savo paties pasekmių, vėliau (pvz., elėjiečių) skelbto sąmoningai. Tačiau laikotarpio antroje pusėje (nuo Empedoklio) įsivyravo pliuralizmas.
2) Taps m o prigimties problema. Pirmąjį klausimą - iš ko atsirado pasaulis? - papildė antras: kaip atsirado ir toliau randasi? Ir į šį klausimą buvo daug atsakymų: vienas daiktas virsta kitu, išsiskaido priešybės, medžiaga sutankėja ir praretėja, susimaišo dėmenys. Paskutinis atsakymas laikotarpio pabaigoje iškilo virš visų kitų atsakymų.
3) Tapsmo priežasties problema: kokia jėga sukelia tikrovės kaitą? Filosofijos raida vyko a) nuo monizmo prie pliuralizmo (Herakleitas ir Parmenidas dar kalba apie vieną, o Empedoklis - jau apie dvi priešingas ir viena kitą papildančias jėgas); b) nuo minties, kad materija ir jėga yra neatskiriamos (hilozoizmas), iki minties, kad atskiriamos; c) nuo vidinės pasaulio jėgos prie išorinės (Anaksagoras); d) nuo animistinės veikliosios jėgos sampratos prie mechanistinės (atomistai).
4) Pasaulio pastovumo problema: ar pasaulis yra tik nepaliaujama kaita, ar jame yra koks nors pastovus veiksnys? Herakleito ir Parmenido karta šiuo klausiniu turėjo kraštutines pažiūras, o epochos pabaiga pasižymėjo kompromisiniais pasiūlymais. Nors variabilizmas turėjo ryžtingą gynėją, vis dėlto atkaklios pastovių dėmenų paieškos buvo būdingas tų ankstyvųjų filosofinių doktrinų bruožas. Su pastovumo problema siejosi pasaulio dėsningumo problema. Net Herak-leitas pripažino, kad pasaulyje viešpatauja amžinasis Logoso dėsnis.
2. EPISTEMOLOGIJOS IR PSICHOLOGIJOS PROBLEMOS nebuvo taip išplėtotos kaip kosmologijos. Išsiskyrė dvi svarbiausios problemos:
1) Suvokimo problema, apie kurią grupavosi smulkesni psichologijos klausimai. Ši problema buvo suprantama kaip grynai gamtamokslinė ir sprendžiama vadovaujantis bendraisiais šios sistemos principais.
2) Pažinimo tikrumo p r o b l e m a . Daugelis to meto mąstytojų, net priklausančių skirtingoms stovykloms, skeptiškai atsiliepdavo apie pažinimą (pvz., Ksenofanas, Empedoklis, Demokritas, Alkmajonas). Kritinės pastabos dažniausiai buvo nukreiptos į juslinį pažinimą. Jos laužė natūralų naivų dogmatizmą, kuriuo prasidėjo filosofija, bet nesutrukdė jokiam to meto filosofui kurti visuotines kosmologines sistemas.

SĄVOKOS IR TERMINAI
Pirmieji filosofai turėjo labai ribotas sąvokų ir terminų atsargas savo problemoms spręsti: gamta, pradas, vėliau - pasaulis kaip tvarkingas kosmosas , būtis, protas ir dvasia kaip kosminė jėga. Tai buvo svarbiausios sąvokos.
Šiai senovės epochai buvo būdinga gretinti priešingas sąvokas: šviesa ir tamsa, tanki ir reta medžiaga, tapsmas ir vyksmas, judėjimas ir rimtis, būtis ir nebūtis, vaidai ir santarvė (jungianti ir skirianti jėgos), tvarka ir atsitiktinumas, gėris ir blogis - visa tai jau buvo žinoma nuo Herakleito ir Parmenido laikų, o dar kai kurias priešybių poras sudarė pitagorininkai.
Jau tada šnekamojoje, ne filosofinėje, kalboje buvo vartojami žodžiai, kurie vėliau tapo filosofiniais terminais(redaguota, ištrinti graikiški rašmenys). Didelė tų ankstyvųjų laikų filosofinės terminijos dalis vėliau sunyko keičiant ją klasikų terminais; vėlesnieji graikai savaip pervardijo senovės mąstytojų sąvokas. Tokie pavadinimai, kaip gr"pradas" ir "medžiaga", įvesti į apyvartą ne Talio, stichijos/elementai - ne Empedoklio, ?? - ne Anaksagoro; jie yra vėlesni senųjų sąvokų pavadinimai.

LAIKOTARPIO SUVESTINĖ
Pirmasis filosofijos laikotarpis iš esmės buvo parengiamasis, ir jo išvados buvo tik laikinos. To meto filosofinės pažiūros, pvz., kad pasaulis susidaro iš vandens arba iš keturių stichijų, kad suvokiniai susidaro daiktų atvaizdams prasiskverbus į mūsų jutimo organus, iš esmės buvo klaidingos; tačiau jos vertingos tuo, kad pramynė kelią vėlesnėms tiesoms. Šis laikotarpis yra reikšmingas ne tiek savo teori-
jomis, kiek sudarytomis sąvokomis (pvz., būtis, gamta, pradas, dvasia, atomas), kuriomis operavo vėlesniais laikotarpiais sukurtos teorijos.
Tad ir šiuo laikotarpiu buvo sukurti išliekamąją vertę turintys dalykai, pavyzdžiui, mintis (Herakleito) apie visuotinę daiktų kaitą ir mintis (Parmenido) apie galimybę dedukcijos keliu prieiti tiesą. Tačiau abi šios mintys iš karto buvo panaudotos kraštutiniu būdu ir dėl to neteisingai.
Kraštutinumas išliko ir vėlesniais laikais, tarsi jis būtų natūralus filosofijos bruožas: mat filosofijos objektas yra toks įvairialypis ir aprėpia tiek įvairiausių motyvų, kad, norėdami juos padaryti akivaizdžius, filosofai būtinai turėjo juos supaprastinti, o kai kuriuos praleisti, todėl kiti motyvai toje visumoje tapdavo pernelyg sustiprinti. Filosofinės teorijos pasidarydavo kraštutinės, vienašališkos, neteisingos; tačiau tik tokiu būdu filosofijos problemos tapdavo akivaizdžios, suprantamos, tik dėl to jos apskritai buvo įmanomos. Filosofijos kelias į tiesą daugiausia ir ėjo nuo vieno kraštutinumo prie kito, nuo vienos klaidos prie kitos.
Kraštutinės, vienašališkos buvo ne tik Herakleito variabilizmo filosofija bei Parmenido dedukcinė filosofija, bet ir matematinė pitagorininkų filosofija bei atomistinė Demokrito filosofija. O juk tai buvo tobuliausi pirmojo filosofijos laikotarpio kūriniai, kurie pergyveno savąjį laiką visiškai arba beveik nepakitę.
Iš to pirmojo laikotarpio tvirčiausiai filosofijos raidoje išsilaikė grynai negatyvūs, destruktyvūs sumanymai: Zenono argumentai prieš judėjimą ir Megaros mokyklos skelbtos antinomijos. Tai nebuvo pačios svarbiausios idėjos, bet tai buvo idėjos, kurioms iš karto buvo suteiktas apibrėžtas pavidalas, ir tokiu pavidalu jos išliko iki mūsų laikų, tuo tarpu visos kitos idėjos nuolat buvo taisomos ir gerinamos.

CHRONOLOGIJA
Tas pirmas laikotarpis apima daugmaž šešias filosofų kartas. Pirmajai, kurios branda sutampa su 600 metais, priklauso Talis, antrajai -apie 570 m. - Anaksimandras, trečiajai -apie 540 m. - Anaksimenas; tai jonėniškasis laikotarpis. Trečiajai kartai taip pat priklauso Ksenofanas ir Pitagoras, kurie buvo greičiau filosofų pirmtakai nei saviti filosofai. Tos kartos filosofai iš Jonijos pradėjo emigruoti į Italiją. Šių trijų kartų filosofija buvo dar visai archajiška.
Tačiau ketvirtojoje, Herakleito ir Parmenido, kartoje - apie 500 m. - iš esmės atsinaujino problemos ir išsiskyrė nuostatos. Penktoji karta, apie 460 m., kuriai priklausė Leu-kipas, Empedoklis, Anaksagoras, taip pat elėjietis Zenonas ir pirmieji Pitagoro sekėjai mokslininkai, sukūrė sudėtingas gamtos sistemas, labai išplėtojo dialektiką ir pradėjo specialius mokslinius atradimus. Šeštoji karta, kuriai priklausė Demokritas ir matematikai pitagorininkai, buvo brandus dviejų šimtų metų raidos vaisius, bet ji jau priklausė naujai epochai, kuriai taip pat priklausė didieji sofistai ir Sokratas.

TO METO ĮVYKIAI
Filosofija Graikijoje pasirodė dviem šimtmečiais vėliau nei geležis, nei raidinis raštas. Taip pat vėliau nei poezija (pvz., „Iliada" ir „Odisėja") ir skulptūra (apie 700 m.).
Jos pradžia sutapo su didžiųjų Rytų valstybių - Egipto, Lidijos, Medijos, Naujojo Babilono - galybės viršūne. Graikijos likime ypač ženkli buvo Persijos galia. Jos valdžioje iki 546 m. buvo Mažosios Azijos miestai. O karai su persais graikams buvo daugybės netekčių ir baimių, bet drauge triumfų ir svaigulio šaltinis: buvo Maratonas (490), Termopilai ir Salaminas (480), Platajai (479).
Graikijos vidaus politikoje tai buvo karalysčių, oligarchinių respublikų ir tironijų pabaigos bei demokratijos pradžios laikotarpis. Solonas (594) padėjo Atėnų demokratijos pamatus. Vyko gilios ūkio ir visuomenės permainos: perėjimas nuo uždaro namudinio ūkio, apie kurį žinome iš Homero, su menka mainų prekyba prie verslo, kuriam plėtojantis reikėjo vis daugiau ir daugiau vergų.
Tuo metu poezija suklestėjo ne mažiau nei filosofija. Anakreontas ir Sapfo buvo VI a. vidurio gamtos filosofų amžininkai. V a. gyveno Pindaras ir Aischilas. VI ir V amžių sandūroje, Herakleito ir Parmenido epochoje, gimė senoji Atikos komedija. Vaizduojamasis menas Graikijoje suklestėjo vėliau nei poezija ir filosofija, tačiau jau tada plastikoje buvo didžiosios senovės architektūros laikotarpis, kuriam priklauso ir puikiosios dekoruotos vazos bei brandusis peloponesiškas liejimo menas.

GINČIJAMI KLAUSIMAI
Tuo ankstyvuoju laikotarpiu beveik viskas buvo ginčytina ir diskutuotina. To meto filosofų raštai yra dinge, žinių apie juos pateikia tik vėlesni autoriai; be to, dabartinės kritikos požiūriu jos yra dažnai prieštaringos ir dėl to ne visada tikėtinos; nemaža jų dalis yra pramanytos ir prikurtos. Todėl kai kurie to meto filosofai atrodo kaip mitinės būtybės, ypač Talis ir Pitagoras, kuris gal iš viso nebuvo filosofas; Leukipo net pačiu buvimu abejojama. Chronologija ir doktrinų tarpusavio ryšiai jau senovės doksografams buvo prielaidų sritis, kurioje jie galėjo tenkinti savus genealogijų kūrimo poreikius. Ginčijamasi, ar Parmenidas priklausė nuo Herakleito ar atvirkščiai; ar Ksenofanas buvo Parmenido mokytojas, ar mokinys; ar Demokritas pasinaudojo pitagorininkų matematinėmis ir filosofinėmis pažiūromis, ar, priešingai, buvo jiems pavyzdys; ar Demokritas buvo pirmiau Pitagoro, ar atvirkščiai; ginčijamas Leukipo, Empedoklio ir Anaksagoro pirmumo klausimas; nors paliudytas doksografų, tačiau diskutuojamas Herakleito ir Ksenofano ryšys su Mileto filosofais; senovės chronologų pateikiamos Herakleito gyvenimo datos skiriasi tarpusavyje 12 olimpiadų; chronologinė informacija apie Parmenidą yra visiškai prieštaringa, o apie Demokritą - tokia netiksli, kad galima nurodyti tik šimtmetį, kuriame jo gyventa. Nėra vienodos nuomonės ir dėl Rytų įtakos graikų filosofijai. Naujųjų laikų istorikai stengiasi visomis jiems prieinamomis priemonėmis išaiškinti visus tuos abejotinus dalykus, tačiau dauguma jų ir toliau lieka ginčytini.
Toks pat netikrumas yra ir dėl tų ankstyvųjų filosofu pažiūrų. Talio pažiūros nuo pradžios iki galo yra tik spėjamos. Jonijos filosofų sąvokas „pradas" ir „gamta" galima interpretuoti kuo įvairiausiai. Abejojama, ar Anaksimandras „neapibrėžtį" suprato kaip neribotą erdviškai ir neapibrėžtą kokybiškai. Herakleitas, kuris senovėje buvo laikomas „tamsiuoju", dabar interpretuojamas gana aiškiai ir sutartinai - ginčijamasi tik dėl antraeilių jo filosofijos dalykų, pvz., ar ugnis jo buvo suprantama paraidžiui, ar tik simboliškai. Tačiau Ksenofano filosofija tėra klaustukų rinkinys: jo Dievą vieni supranta teistiškai, kiti - panteistiškai, vieni j j tapatina su dangumi, kiti - su žeme, dar kiti - su materija, su pasaulio siela, su kosmine jėga. Dėl Parmenido diskutuojama, kaip jis suprato būtį (kaip materialią ar kaip abstrakčią), kaip suprato minties ir būties tapatybę ir kaip reikia interpretuoti antrąją jo poemos dalį, kurioje yra pirmajai daliai prieštaraujančių teiginių. Apie Zenono paradoksus yra gausybė literatūros, kurioje siūlomi ne tik įvairūs tu paradoksų sprendimai, bet ir įvairiai interpretuojama jų paskirtis. Kalbant apie Anaksagoro filosofiją gyvai diskutuojama jo itin reikšminga „dvasios" koncepcija: ar dvasia materiali, ar asmeninė, ar tapati Dievui? Ginčytina ir jo materijos interpretacija: ar jis manė, kad „gemalų" rūšių skaičius yra neribotas? Demokrito filosofijoje labiausiai diskutuotina yra pažinimo teorija. O pitagorininkų filosofijoje ginčytinų klausimų yra aibė; jų doktrinos nėra aiškios, nežinomas ir tikrasis jų kūrėjas: pats Pitagoras, Filolajas, Architas ar dar kas nors? Keletą šimtmečių gyvavusi mokykla, gausybė per šitiek laiko joje susiformavusių srovių, paslaptingumas, kuriuo buvo apsigaubusi pitagorininkų sąjunga, klaidinančios žinios, platinamos vėlesnių šalininkų, - visa tai lemia, kad labai sunku ar net iš viso neįmanoma aiškiai išspręsti pitagoriškąsias problemas.