LAIKOTARPIO POBŪDIS. Tai buvo tipiškas atsiradimo ir vystymosi laikotarpis; jis prasidėjo kukliomis užuomazgomis, negausiomis problemomis bei neapibrėžtomis sąvokomis, kurias pamažu gausino ir tikslino. To laikotarpio filosofijos problemų apimtis dar buvo ribota: savo tematika filosofija buvo beveik vien kosmologinė, vadinasi, domėjosi kosmosu, išorine gamta; jei buvo svarstomos kitos - psichologinės, epistemologinės, estetinės, etinės - problemos, tai tik probėgšmais. Tiesiogines savo problemas ji mėgino spręsti įvairiai, kol išeikvojo beveik visas savo galimybes.
Filosofija tuo metu plušėjo viena, nepadedama specialiųjų mokslų, kurie dar iš viso nebuvo susiformavę. Maža to, ji net privalėjo atstoti tuos mokslus; ji ne tik rasdavo bendruosius principus, bet kartu turėdavo juos panaudoti atskiriems reiškiniams aiškinti, ypač tiems, kurie labiausiai jaudino senovės žmogų, - astronominiams ir meteorologiniams.

FILOSOFIJOS CENTRAI. Filosofija atsirado VII ir VI a. pr. m. e. sandūroje ne žemyninėje Graikijoje, o kolonijose, būtent jonėnų Mažosios Azijos pakrančių kolonijose. O VI a. antroje pusėje, maždaug trečioje filosofų kartoje, filosofijos centras iš rytinių kolonijų persikėlė į vakarines, į Pietų Italiją (vadinamąją Didžiąją Graikiją) ir Siciliją, kur viešpatavo dorėnų gentys. Šios permainos priežastys buvo išorinės: dėl persų karų ėmė nykti jonėnų miestai, liovėsi klestėjęs mokslas, jam teko ieškotis naujos aplinkos.
Tad pirmuoju graikų filosofijos laikotarpiu buvo du centrai, ir jau senovės istorikai skyrė dvi filosofijos raidos linijas: jonėniškąją ir itališkąją. Jos brendo skirtingomis geografinėmis ir etninėmis sąlygomis, dėl kurių jų filosofijos pobūdis buvo kitoks. Jonėnų filosofija siejosi su ikifilosofinėmis praktinėmis žiniomis, o italikų - su religiniais tikėjimais ir mitais. Jonija ir didžioji Graikija kiekviena turėjo savąjį filosofijos stilių, pirmoji — labiau empirinį, antroji - spekuliatyvinį.

FILOSOFINĖS NUOSTATOS. Pirmojo laikotarpio filosofus galima suskirstyti į keletą grupių: 1) pirmąją sudaro seniausieji jonėnai gamtos filosofai su Taliu priešakyje; jų pažiūros buvo išeities taškas vėlesnėms grupėms, nuėjusioms priešingomis kryptimis: 2) Herakleitas atsidūrė viename gale, o 3) elėjiečiai - kitame; 4) dar kita filosofų karta šiuos abu kraštutinumus mėgino sutaikyti: tos grupės filosofai - jai priklausė Empedoklis, Anaksagoras ir atomistai, — jau turėdami iki jų susiformavusią tradiciją ir naudodamiesi pirmtakų idėjomis, sukūrė brandžiausias to laikotarpio filosofines teorijas. Šios keturios grupės sudarė vieną iš esmės jonėniškąją filosofijos liniją (nors su elėjiečiais į filosofiją atėjo jau kitokio tipo veiksnys). Užtat visiškai kitokiai linijai priklausė penktoji grupė — 5) italikų srovės pitagorininkai.
Pirmasis senovės filosofijos laikotarpis baigėsi labai ryškiu momentu, tada, kai prasidėjo graikų kultūros aukso amžius. Tai buvo lūžis ir filosofijoje: jos centras tada persikėlė į Atėnus ir pasikeitė jos problemų apimtis bei jų sprendimo būdas.