GRAIKIJA. Europos senovės filosofija buvo graikų filosofija. Jokia kita tauta tuo metu nesukūrė filosofijos; jokia net nebendradarbiavo su graikais, išskyrus romėnus, kurie senosios epochos pabaigoje puoselėjo graikų sukurtą filosofiją, nebepridėdami prie jos nieko esmingo. Filosofijos suklestėjimas Graikijoje ne­buvo atsitiktinis: tam buvo palankios ypatingos šio krašto sąlygos. Skurdi žemė, be to, jūrų atskirta nuo kitų kraštų, netraukė svetimšalių ir ilgai saugojo nuo karų negandų; tačiau tai skatino kolonizaciją ir vertė graikus bendrauti su kitų kraštų kultūra; Graikijos valstybinė santvarka- daugybė mažų valstybėlių - lėmė kultūros formų įvairovę, o jų tarpusavio bendravimas kurstė ambicijas. Graikų gentis, dosniai prigimties apdovanota, mokslo srityje išugdė ne mažesnius talen­tus nei poezijoje, plastikoje ar karo mene. Graikų protui būdingas didesnis do­mėjimasis aplinkiniu pasauliu nei savo asmeniu, drąsus ir palankus požiūris į tikrovę, plastinė kultūra, aiškumo troškimas, meilė konkretiems dalykams, kartu ir sugebėjimas mąstyti abstrakčiai -visa tai padėjo susiformuoti graikų filosofijai. Filosofijoje graikai pradėjo darbuotis VII a. pr. m. e., o po dviejų šimtmečių jie jau sukūrė filosofinės minties šedevrus, padėjusius pamatus visai Europos filosofijai.

LAIKOTARPIAI. Senovės filosofija labiausiai suklestėjo klasikiniu laikotarpiu, kuris sutapo su IV a. pr. m. e. Iki šio klestėjimo laikotarpio buvo dar du, kada filosofija vystėsi ir plėtojo savo problemas. Pirmasis apsiribojo gamtos filosofija; ant­rasis atkreipė dėmesį į humanistines problemas; jais remdamasis, klasikinis laiko­tarpis jau galėjo sintetinti.

Po klasikinio laikotarpio, pradedant III a. pr. m. e., svarbiausios graikų filosofinės nuostatos jau buvo suformuluotos. Veikiai susikūrė mokyklos ir prasidėjo naujas poklasikinis laikotarpis, kai filosofai telkėsi mokyklose, o mokyklos kovojo tarpusavyje dėl filosofinių teorijų. Dabar daugiausia buvo kovojama etikos teorijos sr ityje. Sis laikotarpis sutapo su helenizmo laikais, kai graikai įveikė savo uždarumą ir prasidėjo gyvijų kultūros mainai su kitų tautų kultūra. I a. pr. m. e. graikų filosofijoje dar labiau sustiprėjo jai svetimas veiksnys, ji pasistengė savąjį graikišką Požiūrį į pasaulį sulydyti su svetimu ir dėl to iš vientisos tapo „sinkretiška". Šiuo paskutiniu laikotarpiu senovės filosofija religijos problemomis domėjosi labiau nei etikos. Tokia senovės filosofijos raida įgalina jos istoriją skirstyti į tokius laikotarpius:

1. Filosofijos atsiradimo laikotarpis, kuriuo ji buvo beveik vien kosmologinio pobūdžio (VI-V a. pr. m. e.).

2. Senovės švietimo laikotarpis (V a. pr. m. e.), kuriuo vyravo humanistinio pobūdžio filosofija.

3. Senovės sistemų laikotarpis (IV a. pr. m. e.), prasidėjęs tuoj po švietimo laikotarpio ir glaudžiai su juo susijęs, pasižymėjo kuo plačiausia problemati­ka; jis laikomas klasikiniu laikotarpiu, senovės filosofijos viršūne.

4. Senovės mokyklų laikotarpis, kuriuo svarbiausią vietą buvo užėmusios etikos problemos (III-I a. pr. m. e.).

5. Religinio pobūdžio sinkretinis laikotarpis (I a. pr. m. e.-V m. e. a.).

ŠALTINIAI. Mūsų žiniose apie graikų filosofiją yra didelių spragų. Daugmaž iš­likę yra tik dviejų klasikinio laikotarpio filosofų - Platono ir Aristotelio - raštai. Iš vėlesnių filosofų raštų nedaug kas teišliko. O dar mažiau - iš ankstesnių: turi­me tik jų veikalų fragmentus, cituotus kitų autorių raštuose, o apie jų pažiūrų vi­sumą sprendžiame tik iš vėlesnių senovės rašytojų pateiktų pasakojimų. Tų pasa­kojimų ir citatų yra:

1) filosofų raštuose, būtent: Platono, Aristotelio ir vėlesnės epochos filosofų, ypač tokių eklektikų, kaip Ciceronas ir Plutarchas, kai kurių stoikų, pavyzdžiui, Senekos. Epikūro pažiūros išliko jo šalininko romėno Lukrecijaus poemoje, o se­nųjų skeptikų pažiūros - vėlyvojo skeptiko Seksto Empiriko veikale. Svarbus šal­tinis yra eruditai iš Aristotelio mokyklos - Temistijas ir Aleksandras iš Afrodisi-jos arba iš Platono ir neoplatoniškosios mokyklos -Simplikijas ir Jamblichas. Taip pat kai kurie Bažnyčios Tėvai, pavyzdžiui, Justinas, Klemensas, Origenas, Ipolitas, Eusebijas, kovodami su pagoniškąja filosofija, pateikė apie ją gausios informacijos;

2) senųjų filosofijos istorikų raštuose. Profesionalius filosofus istorikus išugdė Aristotelio mokykla. Jų raštai būdavo arba biografiniai, arba doksografiniai, vadinasi, juose būdavo aprašyti arba filosofų gyvenimai, arba jų pažiūros: pirmuosiuose, populiaresniuose, medžiaga buvo komponuojama pagal mokyklas, antruosiuose, specialesniuose, - pagal problemas. Pirmasis filosofų biografas buvo Aristoksenas, pirmasis doksografas - Teofrastas; abu - Aristotelio mokiniai. Aristokseno veikalas dingo, iš Teofrasto veikalo liko tik fragmentai, kuriais naudojosi vėlesni rašytojai, ypač aleksandrinio laikotarpio, kai paplito senuosius šaltinius cituojančių eruditų ir kompiliatorių tipas. Vienas iš tokių vėlesnių biografinių veikalų išliko beveik visas: tai Diogeno Laertijo dešimties knygų veikalas „Garsiųjų filosofų gyvenimai ir pažiūros": šis III m. e. amžiuje parašytas veikalas, teikiąs gausią, bet per daugybę tarpininkų įgytą informaciją, ilgai buvo laikomas vieninteliu graikų filosofijos šaltiniu. Tačiau jis nėra vienintelis: be jo (ir smulkesnių biografinių raš­tų), yra išlikusių ir doksografų raštų; jie irgi parašyti vėliau, bet verti pasitikėjimo, nes pagrįsti dar nuo Teofrasto einančia tradicija. Jiems priklauso anoniminis „Placita philosophorum", kuris anksčiau buvo priskiriamas Plutarchui, taip pat Jono Stobajo, vadinamo Stobiečiu, raštai; jis V m. e. amžiuje surinko 500 graikų rašy­tojų veikalų ištraukas.

---

FILOSOFŲ PIRMTAKAI

Kai Graikijoje atsirado filosofija, specialių mokslų dar nebuvo. Tačiau graikai jau turėjo 1) religinių tikėjimų, 2) praktinių žinių, 3) gyvenimo taisyklių. Filosofija iš dalies buvo panaši į šiuos dalykus ir savo pradmenimis su jais susijusi.

 

RELIGINIAI TIKĖJIMAI. Tam tikri pirminės dar ikifilosofinės graikų religijos bruožai rodo, kad ji atsirado iš bejėgiškumo jausmo ir pagalbos poreikio. Nesu­prantamuose, o dėl to tariamai paslaptinguose ir grėsminguose aplinkos reiški­niuose graikai įžvelgė aukštesnes už žmogų galias, prieš kurias žmogus yra silpnas ir bejėgis; ir dangus, ir žemė jiems buvo galybės, dievai: dangus buvo Dzeusas, že­mė - Tetidė.

Netrukus graikų religiniai poreikiai susiliejo su kitos prigimties - poetinės, do­rovinės ir pažintinės - poreikiais. Todėl iš ankstesnių grynai religinių pažiūrų formavosi religinės poetinės, religinės moralinės ir religinės pažintinės pažiūros. Jos ir viešpatavo tuo metu, kai radosi filosofija.

Iš poetinės religijos sampratos atsirado dar ir šiandien populiari Olimpo mitologija. Seniausiems graikams Olimpo dievai nebuvo žinomi; juos pirmiausia su­kūrė epinė ,poezija; joje buvo daug daugiau antropomorfizmo nei ankstesnėje religijoje, religinę reiškinių interpretaciją užtemdė rūmų ir riterių gyvenimo reminescencijos. Su šia religinės tematikos poetine fantazija, gerai žinoma iš graikų poezijos, graikų filosofija niekada neturėjo nieko bendra.

Užtat religinių tikėjimų ir moralinių normų sąjunga pagimdė filosofijos savastimi tapusias mintis apie sielos nemirtingumą, apie teisingumą, apie pomirtinį atpildą ir bausmę. Ir šita religijos forma pirmiausia įsigalėjo poezijoje, būtent gnominėje poezijoje. Filosofija pasinaudojo ja, tačiau šiek tiek vėliau.

Iš pat pradžių filosofija naudojosi religija besiremiančiomis pažintinėmis koncepcijomis. Ano meto žmogaus poreikį suprasti ir pažinti pasaulį tenkino religija. Ji sukūrė mitus. Mitų forma iš pradžių taip pat buvo poetinė - jie atsirado kaip kosmogoninė poezija. Jie buvo pirmasis bandymas suprasti pasaulį. Atsiradę religiniu pagrindu, jie apie kiekvieną daiktą klausdavo religiniu būdu: kokia aukštesnioji galia, kokia dievybė sukūrė ir paleido į pasaulį šitą daiktą? Paaiškinti daiktą - vadinasi, pasakyti, kaip jis atsirado; o pasakyti, kaip atsirado, to meto žmo­nėms buvo tolygu pasakyti, koks dievas jį padarė. Kiekvienas juos dominęs ir paaiškinimo reikalavęs dalykas turėjo savo mitą, vadinasi, pasakojimą apie tai, koks dievas jam suteikė buvimą. Mitai jungėsi į visumą sudarydami kosmogoniją, aiškinančią, kaip atsirado visas pasaulis.

Iš kur atsirado pasaulis? Atsirado dievų dėka. O iš kur dievai? Žemesnieji dievai atsirado aukštesniųjų dėka. O aukštesnieji - dar aukštesniųjų dėka. Tokie pasakojimai aiškino ne tik pasaulio, bet ir dievų atsiradimą: jie buvo ne tik kosmogonija, bet ir teogonija. VIII a. pr. m. e. Hesiodas iš Askros paliko poetine forma parašytą graikų teogoniją; kartu ji buvo kosmogonija, nes kiekvieną dievą atitinka jam pavaldus daiktas, o daiktų atsiradimo tvarka atitinka dievų atsiradimo tvar­ką. Šios genealogijos principas buvo paprastas:, mažesnis atsiranda iš didesnio, mažesnis daiktas - iš didesnio, mažesnė dievybė - iš didesnės.

Sunkiausia buvo paaiškinti genealogijos pradžią: tarkime, visi daiktai ir esybės atsirado iš dangaus ir jūros, dangus ir jūra - iš žemės, o iš kur žemė? Gal žemė, o greičiau žemės dievybės buvo pirmasis pradas? Į šį klausimą kosmologinės ir teologinės pakraipos poetai atsakydavo dvejopai: vieni pasaulį kildindavo iš cha­oso, nakties, iš nesuprantamos ir neprotingos prabūties, iš kurios tik vėliau išsi­skyrė visa, kas aišku, protinga ir tobula; kiti, priešingai, manė, kad pradas buvo protingas ir tobulas, teigė pasaulio pradu esant Dzeusą, kuris duoda protingus įsakymus ir įveda tvarką pasaulyje. Pirmosios pažiūros šalininkai sudarė daugumą; antrosios laikėsi Ferekidas iš Siro, bet jis buvo vėlesnių laikų rašytojas ir savo kos­mogonines bei teogonines fantazijas kūrė jau naudodamasis filosofų veikalais.

Nors ši pasaulio samprata buvo įpinta į kosmogoniją ir teogoniją, vis dėlto tai buvo mėginimas paaiškinti pasaulį kuriant sistemišką jo vaizdą; tokių pretenzijų turėjo ir gimstanti graikų filosofija. Ir vėliau ji ilgai negalėjo išsivaduoti iš mitologinių koncepcijų.

PRAKTINĖS ŽINIOS VII amžiaus Graikijoje buvojau labai ištobulėjusios. Jų graikai gavo iš kitų tautų, ypač iš Rytų tautų: chaldėjų, finikiečių, egiptiečių. Pir­miausia, graikai gerai mokėjo skaičiuoti: šį sugebėjimą išlavino prekyba, o prekiau­ti graikai tikriausiai išmoko iš chaldėjų. Vėliau jie išmoko matuoti erdvę: šis įgūdis susijęs su žemdirbyste ir į Graikiją atėjo iš Egipto. Mokėjo jie orientuotis sausumoje ir jūroje, nors jų vaizdiniai apie Žemės formą tikriausiai buvo netikslūs. Mokėjo jie gydyti ligas, nors jų priežasčių dar nežinojo.

Tai buvo grynai praktiniai įgūdžiai, nepagrįsti priežasčių žinojimu. Šiose srityse graikai nebuvo savarankiški, jų originalumas išryškėjo tada, kai šias žinias reikėjo apdoroti moksliškai, kai praktiką reikėjo paversti teorija. Tiesa, iš praktikos atsiradę ir praktiškai naudingi įgūdžiai - dar ne mokslas, o tik medžiaga mokslui, ir gimstantis graikų mokslas pasinaudojo ja kuo puikiausiai.

GYVENIMO TAISYKLĖS Graikijoje atsirado kaip asmeninės ir visuomeninės patirties išvados. Graikai jas formulavo su meile, ypač baigiantis VII amžiui; tai buvo lūžio laikotarpis, kai senasis, natūralesnis, gyvenimo būdas sunyko, o naujasis dar nebuvo susiformavęs ir reikėjo taisyklių, mokančių, kaip elgtis, kad nebūtų dezorganizuota visuomenės santvarka, kad pats turėtum naudos ir kad kito nenuskriaustum. Tuos, kurie formulavo šias taisykles ir primityvias etines refleksijas, vadindavo „išminčiais", o visas tas laikotarpis - nuo VII a. pabaigos iki VIa. vidurio — buvo vadinamas „septynių išminčių amžiumi".

Tai buvo ne filosofai, mokslininkai, o praktikai, veikėjai, daugiausia tokie, kurie ėjo aukštas pareigas ir vykdė svarbias reformas. Išminčių turėjo būti septynetas, bet tradicija perduoda daug daugiau vardų. Tik keturi vardai pasikartoja visuose jų sąrašuose: Biantas iš Priėnės, garsus visoje Graikijoje, pataręs jonėnams emigruoti į Sardiniją ir tokiu būdu išvengti persų priespaudos; Pitakas, Mitilenės diktatorius, tautiečių išrinktas valstybei patobulinti; Salonas, Atėnų įstatymų lei­dėjas ir gnomas kūręs poetas, pagaliau Talis, garsus tuo, kad patarė jonėnams įkur­ti sąjunginę valstybę, taip pat tuo, kad įsteigė filosofijos mokyklą.

Graikų šlovinama visų tų vyrų išmintis paskatino teigiamai vertinti saiką ir sveiką protą. „Geriausias dalykas yra saikas", „Žinok tinkamą momentą", „Iš jaunų dienų gyvenimo drauge pasirink išmintį - iš visų dorybių ji tikriausia", „Turtai yra mirtingi, dorybės nemirtingos", -tokie tipiški jų patarimai. Kai filosofija pradė­jo spręsti etikos problemas, ji naudojosi jų išmintimi, panašiai kaip kurdama gam­tos teorijas naudojosi seniai turimomis praktinėmis žiniomis.

Religinę patirtį, praktines žinias ir gyvenimišką išmintį puoselėję žmonės arba kosmogonijos poetai, technikai ir išminčiai buvo graikų filosofu pirmtakai. Fi­losofai pasinaudojo jų darbu ir tuo išlaikė ryšį su religiniu, praktiniu ir doroviniu gyvenimu. Šį ryšį išlaikė ne vien pirmieji filosofai; net klasikinės epochos filoso­fai naudojosi tradiciniais tikėjimais, žiniomis ir taisyklėmis. Kai kurie filosofai, ypač Platonas ir pitagorininkai, mąstė remdamiesi religine tradicija, iš jos perė­mė idėją apie dieviškąjį pasaulio pradą, apie dangaus ir žvaigždžių dieviškumą; kiti filosofai, pavyzdžiui, Aristotelis, savo biologiniuose tyrinėjimuose rėmėsi greičiau praktinėmis žiniomis, iš kartos į kartą perduodamomis, pavyzdžiui, gydytojų šeimose; o kai kurios etinės teorijos, pavyzdžiui, Demokrito saiko teorija, - tai susistemintos ir išplėtotos senovės Graikijos išminčių skelbtos gyvenimo taisyklės.