ANTROJO LAIKOTARPIO FILOSOFIJOS PROBLEMATIKA
Platono ir Aristotelio sistemose filosofijos problematika buvo išplėtota kaip niekada iki tol.

1. LOGIKOJE: buvo pradėta nuo paprasčiausių sąvokos apibrėžimo problemų (Sokratas), o baigta ištisais formaliosios logikos traktatais (Aristotelis).

2. ETIKOJE: svarbiausi klausimai buvo „Kas yra tikrasis gėris? ir „Ar galima jo išmokti?". Bet jau Sokratas pradėjo apibrėžinėti atskiras doryles, o Aristotelis galėjo savajai etikai suteikti išplėtoto traktato, kuriame tikrai išsamiai aiškinamos įvairios gėrio, doros ir dorovinių santykių rūšys, pavidalą.

3. VALSTYBĖS FILOSOFIJOJE: pradėta Protagoro mėginimu apibrėžti valstybės prigimtį ir racionalizuoti joje viešpataujančius santykius, po pusės amžiaus jau bu vo užbaigta Platono utopija, pateikusi visuminį etiniu principu pagrįstos valstybės santvarkos vaizdą, o netrukus pasirodė ir išsami Aristotelio „Politika".

4. PSICHOLOGIJOJE: jos problematika apėmė ir empirinę, ir fiziologinę, taip pat racionaliąją psichologiją; buvo domimasi detalia psichinių funkcijų analize, taip pat sielos nemirtingumu ir jos pomirtiniu likimu. Platonas formulavo problemas, o Aristotelis jau kūrė traktatą, kuriame buvo susisteminta gausybė medžiagos.

5. PAŽINIMO TEORIJOJE: įvairi to Laikotarpio pažinimo problematika apėmė ir pažinimo objekto, ir pažinimo kilmės bei tikrumo klausimus. Pagrindinis ginčas vyko tarp absoliutizmo ir reliatyvizmo, sensualizmo ir racionalizmo, apriorizmo ir empirizmo, nominalistinės ir realistinės sąvokų sampratos, buvo ginčijamasi dėl juslių ir proto, proto ir intuicijos, samprotavimo ir įkvėpimo viršenybės.

6. GAMTOS FILOSOFIJOJE: išsiskyrė stovyklos, besivadovaujančios spekuliaty viniu ir empiriniu metodais, skelbiančios kokybinę ir kiekybinę gamtos sampra tas, begalinį ir tik baigtinį medžiagos dalumą, statinę ir dinaminę koncepcijas, kau zalizmą ir finalizmą.

7. METODOLOGIJOJE: pagrindinis klausimas čia buvo vienas kokia būties esmė? Bet ieškant atsakymo kilo įvairių diskusijų ir ginčų tarp Protagoro reliatyvistinės ir jo priešininkų absoliutistinės būties koncepcijų, tarp Platono idealizmo ir kitų filosofų realizmo, tarp transcendentinės būties šalininkų ir priešininkų, tarp tų, kurie pripažino reiškinių objektyvumą, ir tų, kurie jį ginčijo.

SĄVOKOS IR TERMINAI
Klasikiniu graikų filosofijos laikotarpiu baigė formuotis fundamentaliausios metafizikos sąvokos; buvo atskirtos ir viena kitai priešpriešintos: medžiaga ir siela, daiktai ir idėjos, Dievas ir pasaulis. Reikia turėti galvoje, kad filosofijos pradžioje tos sąvokos nebuvo atskirtos: Jonijos hilozoistai medžiagai priskyrė dvasios bruožus, neskyrė sielos nuo medžiagos ir iš tikrųjų dar neturėjo nei grynos medžiagos sąvokos, nei grynos sielos sąvokos. Iki Platono niekas nekalbėjo apie realios ir idealios būties skirtumą. Lygiai taip pat ir Dievas pradžioje nebuvo pasaulio priešybė, dievai gyveno pasaulyje kaip ir žmonės. Bet vos tos sąvokos buvo atskirtos, tuoj pradėta ieškoti jų bendrumo: materialistas Demokritas sielą ėmė aiškinti kaip medžiagą, Aristotelis idealią būtį sutapatino su realia, ir net Dievą stoikai sutapatins su pasauliu.

Tokių atskyrimų ir supriešinimų to meto filosofijoje būta ir daugiau, ir ne mažiau fundamentalių; Platonas skyrė būtį ir tapsmą ( ir ), tikrovę ir reiškinį ( ir ), analizę ir sintezę ( ir ). Pažinimo teorijoje jau seniau buvo išskirti juslinis ir protinis pažinimas, o dabar Platonas dar išskyrė intuityvųjį ir diskursyvųjį pažinimą ( ir ).

Jau senovės filosofai priekaištavo Platonui už tvirtos terminologijos stoką; iš tikrųjų jo stilius buvo toks, lyg jam būtų labiau rūpėję kalbėti vaizdžiai ir poetiškai negu terminologiškai tiksliai. Kitaip elgėsi Aristotelis. Be savitų jo sistemos terminų, tokių kaip energeja (energija), (entelechija), (daikto esmė), (konkretus individas), net (medžiaga), kuri tik jo filosofijoje tapo terminu, -jo buvo sukurta ir pamatinė formaliosios logikos terminija. Taip pat jo tekstuose pirmą kartą randame keletą svarbių skirtybių: aktas ir potencija ( ir ), substancija ir atsitiktinės savybės ( ir ), aktyvusis ir pasyvusis protas ( ir ), taip pat giminė ir rūšis ( ir ), prieštaravimas ir priešingumas ( ir ), indukcija ir silogizmas ( ir ).

LAIKOTARPIO SUVESTINĖ
Dvi teiginių rūšys filosofijoje yra patvarios ar bent santykiškai patvarios. Viena rūšis tai tiesos, kurios, kartą atrastos, niekada nekvestionuojamos (bent jau tų, kurie jas suprato). Tačiau paprastai tai yra dalinės, smulkios tiesos, nepakankamos spręsti didžiosioms filosofijos problemoms. Tačiau jos gali pasitarnauti tokiems sprendimams, įeidamos į juos kaip sudedamosios dalys.

O kita rūšis tai teiginiai, kurie iš tikrųjų nėra visuotinai pripažinti, yra kvestionuojami, bet nuolatos atgimsta ir sulaukia šalininkų. Tai tokie teiginiai, kurie patenkina tam tikrus mentaliteto poreikius, formuoja tam tikrą požiūrį į pasaulį ir daro tai iki šiol geriausiu, „klasikiniu", būdu. Jie nėra visuotinai pripažinti, nes žmonės yra linkę turėti skirtingas pažiūras į pasaulį; tačiau šie teiginiai vis atgyja tų žmonių, kurie turi vienodus polinkius, pažiūrose. Dėl to jie ir patvarūs.

Šio laikotarpio graikų filosofijos idėjų suvestinėje yra daugybė abiejų rūšių teiginių. Pirmajai, nekvestionuojamųjų, rūšiai priklauso: definicijos ir indukcijos įvedimas į apyvartą (Sokratas), daugelio tiesų santykinumo ir priklausomybės nuo žmogaus pripažinimas bei teorijos ir praktikos konvencionalumo išryškinimas (sofistai), sąvokinio žinojimo atskyrimas nuo juslinio ir sąvokinio žinojimo įžvelgimas net suvokiniuose (Platonas), silogistikos taisyklių sukūrimas, kategorijų susisteminimas, psichinių funkcijų išskyrimas (Aristotelis), tikslingumo ir priežastingumo supriešinimas (Platonas ir Aristotelis), malonumo sąvokos analizė (kirėniečiai), dorovinių vertybių ir dorybių klasifikacija (pradėta Sokrato, baigta Aristotelio), estetinio išgyvenimo analizė (atlikta ir sofistų, ir Aristotelio).

Jei panagrinėsime antrąją patvarių teiginių rūšį, tam tikrų nuostatų klasikines formuluotes, pamatysime ne mažesnių šios epochos laimėjimų ir šioje srityje. Tai Platono suformuluota idealizmo, taip pat spiritualizmo nuostata, lygiai kaip ir Demokrito pateikta klasikinė priešingos nuostatos mechanistinio materializmo - formuluotė. Ir Aristotelio klasikinė kompromisinės nuostatos hilomorfizmo formuluotė yra to paties laikotarpio kūrinys. Lygiai kaip ir klasikinės priešingų pa

žinimo teorijų Platono apriorizmo ir jo priešininkų empirizmo formuluotės. Etikoje kirėniečių klasikinė hedonizmo ir Sokrato, Platono, kinikų moralizmo formuluotės. Visos tos ontologinės, epistemologinės, etinės teorijos, nors vėlesnės kartos ir mėgino jas koreguoti bei švelninti, liko savo srityje nepranoktos.

CHRONOLOGIJA
Klasikinis laikotarpis buvo neilgas, jis apėmė iš tiesų tik tris kartas: pirmajai, žmonių, veikusių V amžiaus antroje pusėje, kartai priklausė svarbiausieji sofistai su Protagoru priešakyje ir Sokratas; būtent ši karta sukūrė naują, humanistinę, filosofijos nuostatą ir reliatyvistinį sąjūdį; ji buvo kūrybiška ir senojo tipo gamtos filosofijos srityje -jai priklausė Demokritas. Kita karta, subrendusi IV amžiaus pirmoje pusėje, buvo Platono, taip pat jaunesniųjų sofistų ir pusiau sofistiškai nusiteikusių sokratikų Antisteno ir Aristipo karta; jai taip pat priklausė žymiausi pitagorininkų mokslininkai, Architas ir kiti. Trečioji karta davė Aristotelį.

TO METO ĮVYKIAI
Tai buvo didingas laikotarpis ne tik filosofijai: tai, kuo visose kultūros srityse žavimės kaip tobuliausiais graikų kūriniais, yra atsiradę tais metais, kurie filosofijos požiūriu yra sofistų ir Sokrato (V a. antroji pusė), Platono (IV a. pirmoji pusė) ir Aristotelio (IV a. antroji pusė) era.

Sofistų ir Sokrato era prasidėjo Periklio laikais (valdė 460-430), visuotinai vadinamais klasikinės graikų kultūros epocha. Tada buvo sukurti žymiausi Atėnų architektūros dar bai: Partenonas (447-432), Propilėjai (437-432), Erechtėjonas (434-433). Tai buvo didžiųjų atėniečių skulptorių Feidijo (m. 438) ir Polikleito (m. 423) era. Tai buvo Poligno-to ir Mikono, Zeuksido ir Parasijo įvykdyto perversmo tapyboje era. Era didžiųjų tragikų Sofoklio ir Euripido, mirusių jai baigiantis 406 m. (Sofoklio „Antigonė" - apie 442 m., Euripido „Medėja" 431 m.). Taip pat didžiojo komedijų rašytojo Aristofano era (jo veikla apima 427-390 m., „Debesys" - 423 m.). Tai buvo didžiųjų istorikų Herodoto (jo veikalas baigtas apie 430 m.) ir Tukidido (apie 400 m.) era. Taip pat didžiojo gydytojo Hipokrato era (apie 420 m.).

Graikų kultūrai tada vadovavo Atėnai, kurie apie 440 m. tapo ir didžiausia kontinentinės Graikijos valstybe. Atėnų visuomenėje nuo Periklio laikų viešpatavo demokratija; kiekvienas pilietis dalyvavo viešuose reikaluose. Bet piliečiai buvo mažuma svetimšalių ir vergų atžvilgiu. Politiškai Atėnai dominavo jūroje ir tarp jūros sąjungos miestų, o jų ekonomiką palaikė didžioji jūrų prekyba. Savo didžiąją kultūrą sukūrė anaiptol ne politinės taikos sąlygomis; Graikija nebuvo saugi išoriškai, tačiau vidinė trintis niekada nėra buvusi didesnė. Nesiliovė atskirų polių, ypač Atėnų ir Spartos, antagonizmas, Peloponeso karas truko nuo 431 iki 404 m., vyko vidinės kovos, asmenų dvikovos, nuverstas Periklis

(429), įvyko Alkibiado (415) ir perspektyvą išradusių tapytojų Apolodoro, Agatarcho teismo procesai.

Platono era buvo didžiojo meno, ypač didžiųjų skulptorių Skopo (veiklos metai 390340) ir Praksitelio (veiklos metai 370-345) era. Tai buvo iškalbos meno klestėjimo era, nuo Isokrato iki Demosteno (veiklos metai 365-325). Tai buvo ne tik filosofijos, bet ir specia liųjų mokslų pažangos era: mechanikos kūrėjas Architas iš Tarento, veikęs apie 370 metus.

Aristotelio era taip pat davė žymių menininkų (tapytojas Apelis, miręs 308, skulptorius Lisipas, miręs 300), puikių architektūros kūrinių (Mauzoliejus Halikarnase, taip pat teatras Epidaure), garsių poetų (komediografas Menandras, reiškęsis nuo 324 m.), didelių mokslininkų (Herakleidas, heliocentrinės hipotezės kūrėjas apie 350 m., Aristoksenas iš Tarento, muzikos teorijos kūrėjas, apie 330 m.), garsių oratorių (Demostenas mirė tais pačiais metais kaip ir Aristotelis, 322). Tai jau Pilypo Makedoniečio (359-336) ir Aleksandro Didžiojo laikai (225-323).

GINČIJAMI KLAUSIMAI
Svarbiausių klasikinio laikotarpio filosofų Platono ir Aristotelio raštai išliko, tačiau Platono, mėgstančio greičiau aliuzijas nei aiškias formuluotes, beletristinis stilius paliko daugybę neaiškių klausimų. O Aristotelio raštai nepakankamai aiškūs dėl to, kad nėra iki galo suredaguoti. Sokratas iš viso nerašė, o sofistų, kinikų ir kirėniečių liko tik nedideli fragmentai.

Net svarbiausioji Protagoro pažiūrų tezė apie „žmogų-matą" yra skirtingai interpretuojama: ar žmogus čia suprantamas kaip rūšis ar kaip individas, kaip daiktų ar jų savybių buvimo matas, tiesos ar tikrovės matas?

Sokrato mokslo yra ginčijami jau patys pamatai; juk pažįstame jį netiesiogiai, tik iš mokinių liudijimų, o tie liudijimai labai skiriasi: kurie iš jų teisingi Ksenofonto ar Platono?

It Platono filosofijoje ginčijamas pats svarbiausias dalykas idėjų teorija. Ar jis idėjas suprato ontologiškai, kaip antgamtinę būtį (senoji mokykla su Zelleriu priešakyje), ar logiškai, kaip svarbiausias proto sąvokas (Lotze, Marburgo mokykla, iš dalies Lutoslavvskis)? Be to, ar jis visą laiką laikėsi savo idėjų teorijos, ar vėliau jos išsižadėjo, ar bent kitaip ėmė ją suprasti (pirmiausia ją suprato ontologiškai, o vėlesniuose dialoguose logiškai, kaip norėtų Burnetas, Stewartas ir kiti)? Tai yra pati didžiausia Platono filosofijos problema, o kita problema yra svarbiausios gėrio idėjos interpretacija: ar ji tapati Dievui, pasaulio kūrėjui?

Dar egzistuoja Platono pažiūrų vientisumo klausimas: ar Platonas keitė svarbiausius savo filosofijos teiginius, jei keitė tai kokia linkme? Toliau -priklausomybės nuo Sokrato klausimas: ar sokratiškuose dialoguose plėtojamos Sokrato ar paties Platono mintys (Burnetas mano, kad visa, ką Platonas sako Sokrato lūpomis, priklauso Sokratui, taigi ir idėjų teorija, kokia ji yra ankstyvuosiuose jo raštuose)? Taip pat neaišku, ar Platonas buvo pirmasis, kuris skelbė idėjų teoriją. Juk pats „Sofiste" polemizuoja su idėjų šalininkais (), kurie skelbė šią teoriją pačia primityviausia, dogmatiškiausia forma; gal turima galvoje Megaros mokykla, bet ir tai yra ginčytina. Mažiau abejonių kelia raštų autentiškumo klausimas: po šimtmečius trukusių tyrinėjimų ir ginčų dabar abejojama tik dėl kelių smul kesnių darbų autorystės („Alkibiadas I", „Hipijas didesnysis", „Jonas", „Meneksenas", „Epinomis"). Raštų eilės tvarkos klausimas: po Campbello, Dittenbergerio, Lutoslawskio ir kitų nuomonių skirtumas sumažėjo, daugiausia abejojama dėl „Faidro", iš dalies dėl „Lisido" ir „Apologijos" parašymo laiko. Ginčijamasi ir dėl to, ar Platonas rašė dar esant gyvam Sokratui.

Aristotelio pažiūrų ginčijami dalykai daugiausia susiję su jo filosofijos raida, jo raštų chronologija, jų pirmine redakcija (ypač metafizikos), jų autentiškumu. Be to, diskutuojamas Aristotelio savarankiškumo laipsnis (ypač jo priklausomybė nuo Platono) ir jo pažiūrų nuoseklumas. Tačiau pačioje jų interpretacijoje ginčijamų dalykų yra mažiau