Graikai troško gyventi, kaip tetrokšta vaikai. Gyventi dabar, šią akimirką, gyventi džiugiai, su polėkiu. Heraklitas jiems rodėsi pats dorai nesuprantąs, ką kalba. Visuotinis kitimas! Aišku, viskas kinta. Bet žemė yra? Yra! Upėj vis nauji vandenys, bet ji teka, ji yra! Persai yra? Yra! Štai ir galvok, ką su jais daryti, kad galėtum nors ką galvoti — nukirsta galva negalvoja, džiaugsmo maža!

Iš Persijos nukariautų Mažosios Azijos žemių pabėgę ir Pietų Italijoje Elėjos miestą įkūrę graikai greitai aprimo, atkuto. Bet Heraklito „verkšlenimų" pamiršt negalėjo: ar gali taip būti, kad pasaulio nėra, nors jis yra, kad tu „ir esi, ir nesi?" Dėl tos Heraklito „nesąmonės" nepatenkintas buvo jau Ksenofanas (apie 569—480 m. p. m. e.), Heraklito bendraamžis klajojantis poetas (rapsodas, kaip tokius vadino graikai). Neišsigalvokim niekų! — sakė jis. Neniekinkim proto, bet neišguikim ir širdies. Ji neleis klysti: visa, kas miela žmogui šioje žemėje, nėra niekniekis— tai ir yra pats žmogus, ir pasaulis, nes žmogus taip pat yra pasaulis. Mokėkim tai vertinti — nereikės dausose žemės tvarkos ieškoti. Kas yra dievai? Dievai yra mūsų troškimų atvaizdai, ir turėti dievą — visai natūralu, nes žmogus negali gyventi be troškimų. O ką mes iš to padarom? Mes kuriam dievus panašius į save: juodaodžius ir riestanosius, mėlynakius ir baltaveidžius, laikom juos geriausiais ir pešamės dėl jų. Jeigu jaučiai, arkliai ir liūtai turėtų rankas ir galėtų piešti kaip mes, tai ir jie dievus pieštų panašius į save. Dievas yra pati gamta, mus visus — ir juodus, ir baltus — pagimdžiusi. Mūsų visų prigimtis viena — štai ką sako mums protas. O išmintis yra proto ir širdies sutarimas.

Ksenofano mokinys Parmenidas (540—470 m. p. m. e) norėjo Heraklitą įveikti vien proto ginklais. Taip, sakė jis, į pasaulį žiūrėkim ne iš aukštybių, žemės žvilgsniu matuokim, kas yra tikra, ko negalėtų paneigti nei Pitagoras, nei Heraklitas, nei niekas kitas. Ką tikra apie pasaulį galim pasakyti? Tik tai, kad jis yra. Tai nepaneigiama.

Užsimerk, užsikimšk ausis, apsivyniok visas drabužiais nuo galvos iki kojų, vis tiek jausi — pasaulis yra. Tai ne tik šitaip — jutimais — įrodoma, bet ir protu nepaneigiama: jeigu pasaulio nebūtų, mes negalėtume net pasakyti, kad jis yra! Mes, kurie jaučiam ir sakom, kad pasaulis yra, taip pat esam, priklausom tam pasaulio buvimui. Vadinasi, pasaulis yra ne kas kita kaip buvimas, būtis. Būtis yra, tad nebūties nėra. Jeigu ji būtų, galėtų nebūti pasaulio, o mes įrodėm, jog jis yra. Jei nėra nebūties, tai nėra ir kitimo: kiekvienas kitimas reikštų nebebuvimą, nebuvimą, nebūtį. Vadinasi, būtis yra, ji nekintama, o kadangi nekintama — amžina. Viskas yra amžina ir pastovu. Ar neišsprendėme Heraklito uždavinio? Ir ar ne visiškai priešingai negu Heraklitas?

Tai ir gerai, sakė Parmenido mokinys Zenonas (490— 430 m. p. m. e.) — taip mes išsiaiškiname, kas tikra ir kas ne. Parmenidas kalba apie tai, kaip būtis yra. Kad fai, kas amžina ir pastovu, yra vertingiau už tai, kas kintama ir laikina, turbūt niekas nesiginčys. Tai ir yra buvimas visur ir visada — būtis. Amžina ir pastovu yra tik tai, ką mąstom, vadinasi, mąstymas ir yra būtis. Tik jis tėra tikras dalykas, nepaneigiamas kaip ir teiginys, kad greitakojis Achilas niekada nepavys vėžlio (nes kol Achilas įveiks atstumą, skiriantį jį nuo vėžlio, šis bent kiek pajudės priekin, kol Achilas įveiks tą naują nuotolį, vėžlys vėl pažingsniuos tolyn — ir t. t. iki begalybės) ar kad iš lanko paleista strėlė nejuda (strėlės judėjimas yra tolydus vietos pakeitimas erdvėje, tad jeigu tarsime ją judant, turėsime pripažinti, kad ji tam tikru laiko momentu turi neužimti vietos, kurią ji tuo momentu užima). Mąstymas atveria visai kitą, negu kintantysis materialumas, pasaulį, todėl proto pasaulis yra tikrasis pasaulis, todėl mąstymas yra būtis.

Protą ir jo reprezentuojamą pasaulį iki elėjiečių buvo akcentavę daug kas. Elėjiečiai, ypač Zenonas, mąstydami apie kitimo priežastį — judėjimą, pirmą kartą ne tik Graikijos, bet ir pasaulio dvasinės brandos ir minties raidos istorijoje protą ir medžiagą supriešino taip, kad jie pasirodė esą visai skirtingi pasauliai. Tai buvo takoskyra visoje filosofijos raidoje. Nuo elėjiečių prasideda savo specifiką išryškinusio europinio mąstymo raida. Rytuose ide-alybė ir materialybė niekada taip nepriešpriešintos. Kadangi nekintamybė buvo laikoma tikra ir kintamybė — netikra, filosofijai iškilo pavojus netekti visuomenės proto vadų: visuomenei reikėjo tokios filosofijos, kuri teoriškai pagrįstų akivaizdžią materialybės svarbą, o kad tai būtų galima padaryti, materialybės tikrumas turėjo būti įrodytas protui taip pat nepaneigiamai, kaip buvo įrodytas idea- lybės tikrumas. Tai sugebėjo padaryti Demokritas. Rasta tai buvo nelengvai. Svarbiausia — ne atmetant elėjiečių atradimą apie medžiagiškojo ir protiškojo pasaulio netapa- tumą, o pasiremiant juo. Štai kodėl Demokritas laikomas pirmuoju brandžios graikų mąstysenos titanu, visų laikų materialistiškai nusiteikusių mąstytojų numylėtiniu.