Heraklitas (apie 530—470 m. p. m. e.) taip buvo įnikęs į išminties paieškas, kad ilgai gyveno kaip atsiskyrėlis, o ir grįžęs bevelijo viską tik iš tolo stebėti.

Ką gi jis laikė protu ir išmintim?

Protingas yra tas, kuris pažįsta gamtos ir pasaulio tvarką, o išmintingas — kuris nori ir moka gyventi, kaip liepia gamta.

Kokia yra gamtos ir pasaulio tvarka?

Rasti ją nelengva. Ir ne todėl, kad žmogus yra vėjavaikis, į pirmą minties skersgatvį suka — gamta savo tvarką ir nuo protingų akių slepia. Antai kas dabar — diena dar ar jau vakaras? Pavakarys? O gal dar tik popietė?

Gerai, dėl vakaro nesiginčysim. Bet upės, rodos, niekaip nesumaišysi su saule. Kuo upė skiriasi nuo saulės, pasakys kiekvienas. Upė yra tekantis vanduo. Daug tekančių vandenų pasauly, ir visi jie, nors ir būdami skirtingo gylio, ir sraunumo, yra upės. Kad nesumaišytume, pavadiname juos skirtingais vardais: Nilas, Istras (taip graikai vadino Dunojų), Boristenas (Dnepras) ir pan. Ir vos pamini Nilą, įsivaizduoji net tas vietas, per kurias jis teka, o pasaulis atrodo pažįstamas, tvarkingas, gražus ir tvirtas. Nilo, aišku, nesumaišysi su saule, netgi su Istru, ir daug kami šito gana. Bet ką tai pasako žmogui, kuris nori žinoti, kas yra upė apskritai? Tai štai, žmogau, sako Heraklitas, žinok: tau - niekada nepavyks dukart pamatyti tos pačios upės, nors tu ir šimtą kartų prie jos sugrįžtum: kiekvieną kartą prieš tavo akis plūs nauji vandenys, kiekvieną akimirką vis kiti vandenys plaus tavo kojas, ir upė kiekvieną akimirką bus kita. Ir saulė rytoj bus ne ta, kuri šviečia šiandien, ir šiandien ji yra vis nauja, nes kiekvieną akimirką vis kiti spinduliai krinta ant tavo veido.

Štai ką mums atskleidžia protas! Ir nėra nė vieno pastovaus daikto, tik vieni jų kinta lėčiau, kiti greičiau, vienų kitimas labiau pastebimas, kitų ne toks ryškus. Štai kodėl svarbu tariamo daiktų pastovumo nepalaikyti tiesa. Tada nereikės graužtis, kad buvai valdomas, o tapai elgeta — viskas pasauly ir visas pasaulis yra nuolatinis kitimas.

Kas yra potvynis? Vandens perteklius. Kas yra sausra? Vandens stoka. O potvynį ir sausrą skiria laikas, kai vandens buvo nei per daug, nei per mažai, kai žaliavo pievos, žydėjo sodai. Štai kaip gražiai susiję daugybė daiktų ir reiškinių!

Sutikim, kad visas mūsų gyvenimas ir pasaulis paklūsta tam tikrai gamtos tvarkai. Kaip ją nustatyti, jei ji viso labo tik nuolatinis kitimas? Kartais jis toks neryškus, kad tiksliai nė pasakysi, pavyzdžiui, ruduo dabar ar jau žiema. Tačiau to žinoti mums nė nereikia. Mums svarbu kitkas: mums svarbu supratimas, kad pasaulis kinta ne chaotiškai, o pagal tam tikrą tvarką: naktį pakeičia diena, žiemą — vasara, jaunystę — senatvė, džiaugsmą — liūdesys ir pan. Pažinti, vadinasi, suvokti tokią tvarką esant, žinoti, vadinasi, suprasti, kaip ta tvarka gali pasireikšti. Ta tvarka yra logas — pastovus viso kitimo būvis.

Kadangi nei kitimo, nei kitimo tvarkos negali būti be to, kas kinta, kintančiuoju viso pasaulio pagrindu Heraklitas laiko ugnį: ugnis ir daiktiška, ir vis dėlto yra tik nuolatinis kitimas, plevenimas. Visas kosmosas yra amžinai gyva ugnis, tarpais įsiliepsnojanti, tarpais prigęstanti. Mūsų pasaulis, kuriame ugnis yra virtusi oru, oras — vandeniu, vanduo — žeme, kur žemė kartais vėl tampa ugnimi, tėra tik prigesusi ugnis, šalia dangaus beribės liepsnojant amžinojo visatos kitimo šviesoms.

Amžininkai nesuprato Heraklito, vadino jį tamsiuoju, o už nuolatinį moralizavimą ir gyvenimo laikinumo pabrėžimą — verkšlentoju.

Mums Heraklitas — viena šviesiausių Senovės pasaulio asmenybių, drąsiausių jo protų, paskui medžiagiškumo sklaidą nuklydusių į tokias visatos begalybes, kurios seklesnės dvasios nė neaprėpiamos.