Mažosios Azijos pakraščiuose ir nederliame Balkanų pusiasalyje gyveno graikai. VII—V amžiais prieš mūsų. erą iš kitų to meto tautų jie pastebimai išsiskyrė judrumu, smalsumu, darbštumu, išradingumu. Šie žmonės buvo geri jūrininkai, pirkliai, o kai reikėjo — ir narsūs kariai.

Kelionės senovės graikams atvėrė neregėtus horizontus. Pasirodė, kad už kalnų yra dar kiti kalnai, už jūros — žemės, o ten irgi gyvena žmonės — vis kitokiuose miestuose, pagal kitokius papročius, garbindami kitokius dievus.

Smalsiam žmogui tai buvo didis atradimas. Iš tiesų, kodėl tie dievai, kuriuos jis savo tėvynėje buvo mokomas gerbti ir garbinti, yra visiškai bejėgiai kitame žemės kampe, kur gyvena kiti žmonės, garbinantys kitus dievus? Niekas iš šių žmonių tau nepadės tavo dievų vardu, nes nežinos, net kas yra tie tavo dievai, kaip ir tu nežinosi, kokį dievą čia tau pagalbos prašyti. Kodėl tavo dievų gerumas baigiasi su tavo išmanymu, lygiai kaip ir tavo tautos dievų galybė su tavo tautos galia? O jeigu kiekviena tauta turi savo dievus, tai gal kiekviena juos pati ir susikūrė pagal savo supratimą ir išmanymą? Jeigu taip, tuomet dievai priklauso nuo žmonių!

O nuo ko tąsyk priklauso žmonės?

Nė vienas žmogus negali gyventi be maisto, drabužių, namų,— be daiktų, paties pasigamintų arba iš aplinkos pasiimtų. Dievai kiekviename žemės kampe kitokie, o daiktai — vis tokie patys ir visur vienodai svarbūs žmonėms. Egipte ne Poseidonas vandenis valdo, nors vanduo juk ir ten gyvybės ir gerovės šaltinis. Kur ir kaip gyventų visi dievai, jei nebūtų tokių visur esančių, gyvenimo pagrindą teikiančių dalykų kaip vanduo, žemė, ugnis, oras? Ar ne jie ir sukuria pasaulį, kuriame gyvena dievai ir žmonės?

Visoje Graikijoje garsėjo turtingo Mileto miesto išminčiai. Vienas iš jų, Talis (apie 624—545 m. p. m. e.), mąstė taip. Kadangi visur, kur bepažvelgsi, gyvybė yra susijusi su vandeniu ir nuo jo priklauso, tai, matyt, svarbiausia pasaulio sudedamoji dalis yra vanduo. Žemė su visais savo daiktais kadaise, matyt, buvo vandeningas chaosas, iš kurio viskas ir išsirutuliojo.

Ne, sakė kitas miletietis, vardu Anaksimandras (apie •610—547 m. pr. m. e.), vargu ar būtų įmanomas gyvenimas be kiekvieno iš pasaulio elementų, jie visi yra svarbūs, todėl iš pradžių, matyt, buvo sumišą ir neapibrėžta medžiaga, kuri tik vėliau pagal panašumą jungėsi ir išsidėstė tokia tvarka, kurią mes dabar regime kaip mus supantį pasaulį.

Ne, ne visai taip, samprotavo trečiasis, Anaksimenas {apie 588—521 m. p. m. e.). Kas yra svarbiausia pasaulyje? Gyvybė! Ji yra tarsi koks pasaulio žiedas. O be ko negali egzistuoti jokia gyvybė? Yra gyvybių, kurios puikiausiai gali verstis be žemės, pavyzdžiui, žuvys. Be vandens kiekvienai gyvybei jau sunkiau, bet ir tai — troškulį daug dienų galima kęsti. O štai be oro nė viena gyvastis netveria, tuojau miršta. Todėl oras yra pasaulio pagrindų pagrindas. Iš jo atsiranda ir visos pasaulio medžiagos: praretėjęs oras tampa ugnim, sutankėjęs — vėju, dar labiau tankėdamas susitelkia į debesį, į vandenį, šis virsta žeme, akmeniu. Žmogaus siela, dievai yra nematomi, o jei ir matomi, tai yra ne kas kita tik savotiški oro būviai. Šitaip Anaksimenas netgi dievus paaiškino gana gamtiškai.

Šiandien tie senovės graikų aiškinimai atrodo šiek tiek naivoki. Bet pagalvokim, kiek įžvalgumo ir drąsos reikėjo šitaip aukštyn kojom apversti visą ano meto pasaulio supratimą! Juk iki tol visi galvojo, kad pasaulis yra žmonėms iš aukštybių dievų duota gerovė. O tie išminčiai ėmė ir labai įtikinamai prabilo, kad dievai patys yra į dangų užkelti, kad dievai priklauso rruo paties pasaulio tvarkos ir žmonių!

Tokiam perversmui padaryti reikėjo didelio proto, ir mums ne taip svarbu, kad, pavyzdžiui, orą jie suprato kitaip negu mes. Juk ir mes ginčijamės, ar yra gyvybė kitose planetose, ar ne, ir juokiamės iš per daug neįprastų jos vaizdinių. O kai planetos bus ištirtos, net mūsų įsivaizdavimai, tokie įtikinami dabar, ko gero, pasirodys buvę naivūs. Bet svarbiausia mintis — apie gyvybės kitose planetose galimumą — nuo to nesumenkės — priešingai, ir mes būsim prisidėję prie būsimojo žinojimo: yra ten gyvybė ar ne ir kodėl. Taip yra ir su senovės graikų mintim, kad ne dievai pasaulį, o pasaulis dievus sukūrė. Kiek įvairiausių ginčų, įrodinėjimų tai sukėlė! Vieni Mileto išminčių žodžius gynė, kiti neigė, bet netgi tas, kuris norėjo įrodyti dievus esant, nebegalėjo nepripažinti medžiagiškojo pasaulio kaip galios. Miletiečiai metė iššūkį tūkstantmečius vyravusiam pasaulio supratimui ir pradėjo naujaip — filosofiškai, moksliškai aiškinti pasaulį.