Dabar, rodos, niekam nekils abejonių, kad mūsų kalba apie filosofiją visą laiką buvo kalba apie gyvenimą.

Iš tiesų filosofuodami žmonės visais laikais iešą galėtų tvarkyti taip, jog jis vestų į realumo mintinio vaizdo įkūnijimą esamu ir būsimu geresniu, gražesniu pasauliu. Visa kultūros raida parodė, kad žmogus negali gyventi nefilosofuodamas: filosofija teikė visuomenės gyvenimui savivokos ir savikontrolės galimybę, davė idealus, mobilizavo jiems realizuoti reikalingas jėgas, ir kiek paveikios buvo tos visuomeninės orientacijos, tiek gyvybingos buvo įvairios įvairių laikų visuomenės.

Per ilgus laikus susiklostė netgi tradicinis požiūris, kad idėjos valdo ir tvarko pasaulį — tarsi filosofija ir būtų tikrasis gyvenimas...

K. Marksas, įvertinęs visą filosofijos galią, jos paveikumą, jos būtinumą kiekvienai visuomenei, kiekvienam žmogui, pirmasis suprato, kad ji realizuojama tiek, kiek realiai tampa gyvenimu, t. y. kad ne filosofija yra tikrasis gyvenimas, o gyvenimas yra tikroji filosofija. Atsimenat, ką jis sakė „Gotos programos kritikoje"?—kiekvienas tikras žingsnis yra vertesnis už tuziną programų! Tai reiškė ne filosofijos atmetimą, o jos realistinį įvertinimą: filosofija yra reikalinga, tačiau kol ji tik filosofija, ji, nors ir labiausiai argumentuota, yra tik teorija ir gali likti tik gražia iliuzija.

Ir XIX amžiaus pabaiga, ir visas XX amžius plėtojosi šios sampratos visuotinio įsisąmoninimo linkme.

Ak kaip nelengva buvo prie to prieiti! Dar ir dabar kur tik nori pilna senojo mąstymo ir seno gyvenimo — pradedant „genijais", kurie „teikia" ir likimo valiai palieka idėjas, „mokslo vyrais", kurie daro „mokslus", visai nesirūpindami nei jų verte, nei tinkamumu kam nors daugiau negu paties darytojo padėties sustiprinimas, baigiant organizatoriais ir vadovais, kurių visas žinojimas ir išmanymas — keletas išmoktų tiesų ir lozungų, taikomų visur ir visada, gyvenimui negailestingai praeinant ir nužingsniuojant savo keliais... Net ir K. Marksas, marksizmas pabandyta paversti jų išpažinėjų neklystamumo ženklu, po juo darant ir tai, kas visiškai nepanašu į komunizmo kūrimą.. .

Kodėl taip atsitiko — suprasti nesunku.

Kapitalistinis pasaulis, kurio taisyklė buvo ir tebėra visiška kiekvieno žmogaus gyvenimo būdo laisvė, iš principo negalėjo sutikti su kokiais nors dvasiniais apribojimais, nors tie apribojimai būtų tik principiniai: ne, yra vieni apribojimai — juridiniai apribojimai, jie išreiškia visuomenės principinį protingumą, ir to gana! — o kokių nors kitų visuomeninių susitarimų dėl bendrų gyvenimo ir veikimo programų — nereikia, jos tik niveliuotų, varžytų žmones, gyvenimas darytųsi be skonio ir polėkio.

1917 metais gimęs socializmas, išreiškęs dar XIX amžiuje Europos aiškiai suvoktą mintį, kad realus visuomenės protingumas — tai visuomeninis protingumas, tai visų visuomenės narių gyvenimo protingumas, galimas pa>- siekti stiprinant visos visuomenės sąmoningumą, ugdant to sąmoningumo pavertimo gyvenimu mechanizmus kaip kolektyvinės savivokos, kolektyvinės savikontrolės įrankius, tuos savikontrolės įrankius ugdė gana sėkmingai. Tačiau žmonių, kurie naudojosi tais įrankiais, gretose tolydžio didėjo sąmoningumo deficitas. Tai atsitiko dėl to, kad J. Stalino kulto laikotarpiu buvo dogmatizuotos kai kurios marksizmo vardu pridengtos anaiptol nemark-sistinės sampratos, išrasta pseudoteorijų, paskelbtos nepriimtinomis ištisos mokslų sritys, visuomenės mokslai tolydžio tolo nuo gyvenimo, tapdami scholastinių samprotavimų rinkiniais. Be to, ėmė degraduoti visa švietimo sistema, į gyvenimą išeinantys žmonės neturėdavo tiek žinių, kiek jų reikalavo kokybišką produkciją galinti užtikrinti gamyba. Visame gyvenime mažėjo žinojimo ir mokėjimo svoris, augo tikėjimo, kad norimi dalykai vis dėlto pasiekiami, autoritetas. Socialistinė santvarka galėjo aktyvizuoti žmones ir pagelbėti gamybai socialistiniu lenktyniavimu, entuziazmu, talkomis ir pan. Visa tai tik iš dalies kompensavo realias socialistinės ekonomikos bėdas. Didžiausias kompensacinis krūvis teko ekstensyviajam gamtos resursų naudojimui, kuris mūsų dienomis buvo pasiekęs katastrofiškų mastų ir pavidalų.

Tarybų Sąjungos Komunistų partijos XXVII suvažiavime priimta plati persitvarkymo programa — tai bandymas kuo greičiau ištaisyti padarytas klaidas, likviduoti trūkumus, o svarbiausia — įžengti į adekvataus aplink vykstančio gyvenimo suvokimo bei supratimo erdvę.

Viso persitvarkymo varikliu yra laikomas žmogus. Iš tiesų kas jeigu ne žmogus kuria ir idėjas, ir mąstymą, ir daiktus, kas jeigu ne jis „daro" gyvenimą? Žinoma,, tą gyvenimą galima daryti įvairiai. Vieni, nesugebantys ar nenorintys varginti savęs mąstymu, visas savo gyvenimo situacijas vertinti ir koreguoti pagal filosofinio supratimo teikiamus reikalavimus ir galimybes, atsiduoda „mokslo tiesoms", uoliai vykdydami tai, ką sako „paskutinis mokslo žodis". Nenuostabu, kad tokie žmonės bėga ristele, o ryt jau tik sparčiai žingsniuoja, šiandien su pasimėgavimu valgo sviestą, o ryt jį laiko žalingu, šiandien dirvą ir skuta, ir aria, ir akėja, o ryt jau purena giluminiais plūgais, šiandien ir monografijose, ir romanuose viską aiškina socialinėmis priežastimis, ryt jau tik psichologiru įgyvendinimu: grobsto pinigus ir produktus, statosi vilas ir pirtis, keičia vyrus ir žmonas, darbovietes ir pa:- žiūras, gyvena „kaip visi"—pasiturimai, ramiai ir „protingai". Toks gyvenimas kai kuriems iš jų pasunkėja gana greitai, bet ateina metas, kai jis pasidaro nebegalimas ir visiems. Tai atsitinka tada, kai visuomenė išnaudoja savo raidos resursus, ir tada lieka arba karas (taip savo vidaus krizes iki šiol spręsdavo visos imperialistij-nės valstybės), arba revoliucijos (Spalio revoliucija irgi buvo įvykdyta sprendžiant Rusijos vidaus problemas), arba gyvenimo būdo taikus pakeitimas. Taikaus visuomenės pertvarkymo procesai visada užtrukdavo labai ilgai ir paprastai būdavo evoliuciniai. Mūsų, tarybinių žmonių, padėtis dabar yra ypač komplikuota, nes nei pirmo (karas šiandien tolygus susinaikinimui, be to, mūsų socialistinė valstybė negali rinktis tokio problemų sprendimo kelio — taip ji išduotų savo principus ir taptų nebe socialistine), nei antro (socialinės revoliucijos su įprastu valdymo būdo pakeitimu daryti negalima — tai būtų taipogi socialistinio raidos kelio atsisakymas), nei trečio (evoliuciniam gyvenimo būdui pakeisti mūsų visuomenė nebeturi laiko) savo problemų sprendimo būdų rinktis negalima. Užtat pirmą kartą pasaulio istorijoje mūsų ša 1 - lis ėmėsi intelektualinės, dvasinės revoliucijos. Kai mes kalbam apie naująjį mąstymą, apie žmogaus faktorių ekonomikoje, apie persitvarkymą ir spartinimą, mes kalbam apie staigų, forsuotą mūsų dvasinių orientacijų pakeitimą tokiomis, kurios teiktų galimybes spręsti visus, net pačius opiausius klausimus.

Kokios yra didžiausios „senosios dvasios" ydos? Pats baisiausias praėjusių dešimtmečių palikimas yra tas, kad žmogus jaučiasi esąs viskuo ir viską galįs. Realybėje tai iškilo kaip nesugebėjimas būti kuo nors visai apibrėžtai ir tiksliai: juk iš tiesų, esi kuo nors, jeigu nesi viskuo. Žmogaus nekonkretumas skaudžiai atsiliepė visoms mūsų gyvenimo sritims: sumenkino gamybos profesionalumą, liaudies ūkio šakų specializaciją ir tikslią specifiką, socialinio gyvenimo apibrėžtumą.

Tai savo ruožtu formavo netikrą žmogaus santykį su savim ir aplinka. Kaip turėjo jaustis toks „visagalis", susidūręs su aplinkos pasipriešinimu? Jeigu jis būtų buvęs „nevisagalis", būtų turėjęs mokytis metodiško ir atkaklaus tos priešiškos aplinkos įveikinėjimo. Neturėdamas sugebėjimo dirbti tikrai ir tiksliai, jis bevelydavo patriukšmauti, o neišgirstas — moti ranka ir eiti kitur. Keletas tokių perėjimų — ir gyvenimas, pasirodo, praėjęs.

Kiek tokių visagalių gyvenimo tobulintojų paplušėjo, kad mūsų gyvenime įsigalėtų „objektyvių sąlygų ir aplinkyr bių" nuostata! Tikrovė pasidalijo į neįveikiamą ir įveikiamą, pastarajai per dešimtmečius tolydžio menkėjant, o anai tolydžio plečiantis. Šitaip pamažu susiformavo visuomeniškai pasyvaus ir asmeniškai abejingo (kai kuriais atvejais — agresyviai abejingo) žmogaus tipas. Jis visus su jo gyvenimo klausimų sprendimu susijusius veiksmus perdavė visuomenei — partijai, visuomeninėms organizacijoms, darbo draugams, kurie turėjo juo rūpintis, jį gerbti, jam padėti, būti jam jautrūs ir t. t.., o jis pats tuo tik naudojasi. Kai šito nori visi, aišku — ne savitarpio supratimas, o paslėpta ir atvira agresija turi tapti asmeninių reikalų sprendimo priemone! Paskutiniųjų metų ir net dešimtmečių konfliktai ir buvo daugiausia konfliktai, skirti ne bendrai mūsų padėčiai pagerinti, o savo asmeninei padėčiai stiprinti. Galima pasakyti: taip, bet juk ir partija nerodė iniciatyvos padėčiai taisyti iš esmės! — stagnacijos laikotarpis tuo ir pasižymėjo, kad kalbėta apie klestinčius visuomeninius reikalus, bandant taisyti „dar pasitaikančias negeroves". Taip, tačiau iš kur atrado nusiraminimo ir vadai, ir teoretikai, ir praktikai? Ar jie būtų iškilę, jeigu nebūtų buvę bendro, visuotinio nusiteikimo gyvenimą švęsti nieko neveikiant? Kokia turi būti naujoji tarybinio žmogaus dvasia, jo naujasis mąstymas? Niekas negali šiandien pasakyti, kokie jie bus, bet kokie turėtų būti, pasakyti visiškai nesunku. Visų pirma naujoji dvasia neturi būti tokia, kokia buvo. Tarybinis žmogus turi atgauti savo visuomeniškumą ir aktyvumą. Visuomeniškumą partija pasiūlė atkurti plėtojant atvirą ir visuotinį visų reikalų sprendimą. Atvirą — reiškia neslepiant problemų, kurias iki šiol žinojo tik „švęstieji", visuotinį — reiškia demokratiškai ieškant tiesos iš nuomonių įvairovės ir nusprendžiant taip, kaip reikalauja dauguma (tegul tai ir atrodo, ir pasirodo esant neteisinga — nepamatęs savo neteisumo, žmogus nepamatys ir tiesos). Su tomis naujomis dvasios savybėmis susijusi žymiai didesnė kiekvieno žmogaus atsakomybė ir veiklos konkretumas. Laisvė reikšti savo nuomonę, daryti sprendimus ir apie savo, ir apie savo visuomenės gyvenimą reikalauja, kad pats žinotum, kodėl taip darai, kad savo sprendimų ir veiksmų negalėsi atsisakyti, primesdamas kažkam, kas „liepė", „nurodė", „įsakė" ir panašiai, nes laisvas sprendimas yra tavo sprendimas, tavo valios išraiška, tegul jai priešinasi ir visas pasaulis. Pasaulio tu nenugalėsi, bet būsi pasakęs jam, koks jis yra pagal tave — tu būsi laisvas. Laisvės teikiama atsakomybė visuomenės atžvilgiu reikalauja konkretumo tavo veikloje, kuria tu į visuomenę įsijungi kaip jos narys. Jei tu gamini detales, tavo laisvė reikalauja, kad tu padarytum jų kiek priklauso ir kokių priklauso pagal aukščiausius tavo profesijos reikalavimus. Jeigu tu mokai vaikus, privalai juos parengti tolesniam mokymuisi ir gyvenimui taip, kad jie galėtų jaustis ir kaip žmonės, ir kaip įgytų žinių turėtojai visai laisvai ir savo praeityje, ir ateityje. Jeigu tu rašai knygas, privalai padaryti viską, kad jos būtų doros ir prasmingos. Kitaip tu būsi skolininkas, o skolininkas niekada negali būti laisvas, jis visada yra didesnis ar mažesnis vergas.

Naujoji tarybinio žmogaus dvasia, naujas jo mąstymas — tai dvasia ir mąstymas, matuojantys savo ir savo visuomenės protą ir protingumą konkrečiais darbais, senosios K. Markso nuostatos, kad tikras protingumas — tai daiktais ir žmonių santykiais išsireiškiąs, realizuotas protingumas — prisiminimas. Prisiminta tai mūsų, materialistų, buvo pačiu laiku ne tik dėl to, kad milžiniškoje šalyje susikaupė daugybė didelių problemų. Prisiminta tai buvo pačiu laiku ir dėl to, kad didelių problemų prisikaupė visam dideliam pasaulyje.

Nuo XX amžiaus antrosios pusės, atlėgus Antrojo pasaulinio karo slogučiui, žmonės tai šen, tai ten ėmė nerimauti, kad pasaulio civlizacijos raida eina ne tuo keliu, ne ta kryptimi. Iš pradžių tai buvo daugiau filosofų kalbos, paskui prabilo Romos klubas, sutelkęs pajėgiausius ekspertus ir sugebėjęs atlikti milžiniškus konkrečiais duomenimis operuojančius ir konkrečias išvadas lemiančius tyrimus. Nuo to meto ir Europa, ir visas pasaulis tolydžio ėmė įsisąmoninti, kad Žemės civilizacijai gresia milžiniški pavojai — žmonių pertekliaus, gamtos resursų išnaudojimo, gyvenamosios aplinkos užteršimo ir termobranduolinio susinaikinimo galimybės. Tų pavojų ženklai buvo daugiau negu aiškūs. Ir šiaip visą laiką neat- slūgęs, bet kėlęs daugiau taikos, nacionalinio išsivadavimo ir socialinius reikalavimus, liaudies masių judėjimas iškėlė ir naujus — ekologinius, dvasinio atsinaujinimo reikalavimus. Gimė gana pastebimas šiandien „žaliųjų" judėjimas, plinta „žaliųjų" partija. Kaip tradicinės kultūros neigimas nuo šešiasdešimtųjų metų per pasaulį ritasi tai viena, tai kita jaunimo protesto banga, labiausiai socializuota forma išsireiškusi 1968 metų „studentų revoliucija", paskui jau ėjusi hipių, pankų ir kitokių „neformaliųjų kultūrų" šuorais. Visas pasaulis jautė atsinaujinimo, vertybių perkainojimo būtinybę.

Tarybų Sąjungoje prasidėjusi dvasinė revoliucija atliepė viso pasaulio lūkesčius ir poreikius. Atliepė visų pirma svarbiausiu — taikos išsaugojimo klausimu. Juk apie tai, geru ar negeru keliu eina civilizacija, galima kalbėti tik tada, kai ji eina, kai ji gyva. O šiuolaikinis karas — tai civilizacijos žūtis. Užtat tokią reikšmę šiandien turi TSRS iniciatyvos panaikinti branduolinės katastrofos galimybę. Žingsniai, kurie jau žengti ir žengiami su tikru pasiryžimu ir nuoseklumu, teikia pačių gražiausių vilčių. Nepalyginamai visapusiškiau ir efektyviau negu prieš dešimtmetį kitą susirūpinta gamtos išsaugojimu. Stengiamasi išsaugoti nuo degradavimo žmonių dvasią, visų pirma atkuriant masių istorijos jausmą, nes tik istorijos jautimas duoda adekvataus dabarties jautimo galimybę ir sveiką ateities įžvalgą. Ant realistinių pagrindų, nors ir ne be sunkumų žmonėms, bandoma pastatyti tolesnę socialinės visuomenės plėtotę. Visa tai yra socializmo modernizavimo procesai, turį poveikio visoms socialistinį gyvenimo būdą pasirinkusioms tautoms.

Tarybinės visuomenės atsinaujinimo procesai yra pavyzdys ne tik socialistinės pakraipos šalims ir valstybėms. Socializmą ir komunizmą daugelis pasaulio žmonių šiandien supranta kaip pasaulio ateities alternatyvą, todėl tarybinės visuomenės modernizacija yra jiems realus jų principinių pasaulėžiūrinių nuostatų patvirtinimas, optimizmo laidas.

Persitvarkymas Tarybų Sąjungoje — tai ne tik pažangių pasaulio socialinių, politinių orientacijų išgryninimas ir sustiprinimas. Mūsų šalyje vykdomas persitvarkymas susijęs ir su nauja žmogaus pasaulėjauta, iš kurios augs ne tik mūsų, bet ir viso pasaulio naujasis mąstymas.

Kokia yra ta nauja pasaulėjauta?

Ji visų pirma susijusi su žmogaus vietos gamtoje supratimo korekcija. Iki šiol žmogus jautėsi valdovas ir darė su ja, kas patinka. Ta tradicija ėjo nuo renesanso laikų, kai žmogus pasijuto galįs tarsi koks Dievas pats stotis valdyti ir perkūrinėti begalinę ir neišsemiamą gamtą. Ta samprata pasirodė esanti aiškiai neteisinga, ir žmogui nuo šiol teks intensyviai mokytis sutarti su gamta, pripažįstant jai savo galias ir teises, kurios žmogaus naudai gali būti pasuktos tik tiek, kiek nekenks gamtos savarankiškumui: ne beoriame kosmose, o gamtoj turėsime gyventi ir ateity.

Nauja pasaulėjauta turi įsitvirtinti ir padedant naujam žmogaus santykiui su kitu žmogumi, su visa žmonių visuomene. Viena iš didžiausių negerovių, blogybių, ydų šioje srityje yra instrumentinis žmogaus santykis su žmogumi: kitas žmogus turi prasmės tiek, kiek jis gali atlikti tam tikrą vaidmenį, kiek jis gali praversti, būti naudingas. .. O kad jis toks pat žmogus, kuriam tas „vaidmens atlikimas" yra įvairiopų išgyvenimų, problemų ir net tragedijų šaltinis — nedaug kreipta dėmesio. Mes buvom linkę matyti tik tuos, kurie įveikia save, kurie aukojasi, išsižada, sutinka su savęs panaudojimu, aukštinome tą jų „savęs išsižadėjimą". Pasirodė, kad dažnai „sutinkantieji" aukodavosi ir ne visai protingų intencijų labui. Santykyje su kitu žmogumi dabar stengiamasi akcentuoti dialogą, savitarpio supratimą, abipusę naudą, pagarbą vienas kitam, užuojautą, meilę. Tai nepaneigia galimumo ir reikalingumo konfliktuoti, būti principingam, nenuolaidžiauti, neapkęsti, bet visa tai daryti ragina neužmirštant geranoriško prado, supratimo, kad kitas žmogus — toks pats žmogus kaip ir tu, ir principingumo nuostatą pavertęs to kito žmogaus terorizavimo įnagiu, vieną gražią dieną to įnagio poveikį gali patirti ir pats.

Naujoji pasaulėjauta žmonių santykių srityje — tai leni- ninių humanizmo principų atkūrimas ir išplėtojimas.

Nauji akcentai ugdant naująją dvasią rasis ir žmogaus santykyje su pačiu savimi. Jie rasis jau dėl to, kad naujasis mąstymas akcentuoja pačią manęs, kaip žmogaus, manęs problemą: iki šiol mūsų sąmonėje aš irgi egzistavo daugiau kaip įrankis, kaip priemonė visuomenės reikalams spręsti, aš buvau tiek, kiek buvau ne sau, o kitiems. Pasirodė, kad toks aš supratimas neįprasmina tikrųjų aš priedermių — priedermių pačiam sau. O kai čia jokių didesnių reikalavimų nekeliama, kai visas dėmesys sutelktas tik į santykių su kitais (ir tai ne kitų santykio su tavim, o tavo santykio su jais) nustatinėjimą, gyvas ir kiekvieną akimirką gyvenantis aš pasijunta esąs nuogas, be jokių liepinių pačiam sau, be sąžinės ir savimonės... Ar ne taip daugeliu atvejų buvo ir gyvenama — stengiantis prisitaikyti ar net pasirodyti kitiems, kad esi toks, kokiam reikia būti, o kai niekas nemato ir negirdi — gyvenąs kaip „širdis geidžia", ir ne bet kokia širdis, o „plati", „suprantanti", „neformali" ir pan. Naujojo mūsų kuriamo pasaulio situacija reikalauja, kad žmogus pasidarytų kritikas pats sau, bet ir jaučiantis save esant, žinantis, jog yra realiai, materialiai ir kad daug ką turi padaryti savo ir materialiajai, ir nematerialiajai egzistencijai, savo buvimui pasaulyje užtikrinti. Žmogus turi visų pirma pasijusti esąs kaip aš, kuris yra prielaida sukurti savąjį Aš — vardu ir atminimu. Iš čia žmogaus savivokoje iškyla ne tik žmogaus gamtinio realumo suvokimas, bet ir jo visuomeninio reikšmingumo supratimas, kuris kiekvieno žmogaus išgyvenamas kaip jo orumas. Juk niekas neturi teisės vienaip ar kitaip kėsintis į mano fizinį buvimą pasaulyje, todėl niekas neturi menkinti ar žeminti mano egzistavimo visuomenėje fakto. Visa tai sąlygoja mano atsakingumą — savo paties pareigų gamtos, visuomenės ir savo paties atžvilgiu supratimą. Kaip niekas neturi teisės manęs žudyti ir žlugdyti, taip aš pats neturiu teisės leistis žudomas ar žlugdomas, mano pareiga išugdyti save, iškelti į visą įmanomą žmogiškosios savitaigos, tikrai laisvo ir protingo žmogaus gyvenimo aukštumą, nes tai, ką padarau sau aš, padarau ir visuomenei, ir, kaip sakė K. Marksas, laisvas vieno žmogaus vystymasis yra laisvo visų vystymosi sąlyga.

Daug nuostabiausių savęs, visuomenės ir būties ugdymo galimybių atveria XX amžiaus pabaigoje prasidėjęs didysis pasaulio atsinaujinimas. Jis vėl iškelia Tarybų šalies autoritetą pasaulio bendrijos akyse, jis mums vėl suteikia blaivaus, tikro gyvenimo galimybę.

Galimybių dabar tikrai visi turime. O ar išnaudosime jas, realizuosime tas galimybes, kurdami naujus pasaulio daiktus ir reiškinius, kurdami savo gyvenimus ir biografijas — tai priklauso nuo kiekvieno. Niekas negali žmogui garantuoti sėkmės, tik jis pats. Kitąsyk ir viso gyvenimo kaina. Nelygios lemtys? Bet mes juk ir būnam ne tokie patys, nevienodi nuo pat gimimo! Gal geriau mokykimės kurti sau sėkmę, būti laimingi iš to, ką iš tiesų turim—tada viltys ir pretenzijos gal neuždengs paties gyvenimo. O jis yra įvairus ir turtingas — toks turtingas, kad tik stebėkis, toks gražus, kad tik gėrėkis. Kiek tai taps ir tavo gyvenimu, priklauso ne nuo to, kiek šito gyvenimo turto ir grožio susigriebsi, o nuo to, ar gyvenimo turtingumą ir grožį sugebėsi išgyventi kaip pasaulio turtingumą ir grožį.

Tai gali padėti tik filosofija, teikianti tau supratimą.

Jeigu iki šiol jo dar neužčiuopei, dar nepajautei jo įgijus — pradėk šią knygą iš pradžių arba imkis naujos panašios knygos.

Atsimink: supratimas yra raktas į patį didžiausią pasaulio gėrį.