Socializmo ir komunizmo, kaip protingai sutvarkyta žmonių gyvenimo būdo, galimumą teoriškai pagrindė K. Marksas ir F. Engelsas. Tokia visuomenės raidos kryptis buvo ne jų išradimas ar sugalvojimas. Protingas gyvenimas čia, šioje Žemėje, šiame laike, šito žmogaus gyvenamas gyvenimas — realiai galimas protingas gyvenimas — buvo visų naujųjų ir naujausių amžių ir svajonė, ir siekis, vos tik žmonės atsisakė viduramžiškos laimės ,,aname pasaulyje" sampratos. Į tokį gyvenimą ir buvo patraukta, kibus pertvarkyti aplinką taip, kad ji būtų, kuo labiau pritaikyta žmogui gyventi — pavalgiusiam, apsirengusiam, turinčiam virš galvos stogą, besinaudojančiam laisvėmis ir siekiančiam laimės. Į tokį gyvenimą puolė visi ir kiekvienas atskirai, kas tik galėjo. Renesansas ir naujieji laikai — tai asmeninės drąsos ir rizikos, individualios veiklos ir asmeniškų laimėjimų metas. Jeigu viduramžiais viską darė visi kartu ir visi kartu pagal amžiais susiklosčiusius kanonus naudojosi tuo,, kas padaroma, tai naujaisiais laikais ir veikė, ir sava veiklos vaisiais nesislapstydamas ir nesikuklindamas ėmė naudotis kiekvienas atskirai. Individualumas pamažu tapo individualizmu, vieno protingumas pasidarė savavalės kitų atžvilgiu galimybe. Europa taip ne tik gyveno, ji tokį gyvenimo būdą ir teoretizavo, laikydama, kad jis vienas tetinka pasauliui efektyviai pertvarkyti ir sutvarkyti. Jeigu protas yra skiriamasis žmogaus bruožas, tai protingai sutvarkytas pasaulis bus toks, kuriame jo gerove maksimaliai galės naudotis protingiausias. Kadangi gerovė buvo suprantama kaip visų pirma materialinis apsirūpinimas, protingiausiu dažniausiai pasirodydavo ne tas, kuris geriausiai sugebėjo mąstyti, o tas, kuris buvo gudresnis, kuris mokėjo mikliau manipuliuoti ne minčių, o daiktų pagausinimo technikomis. Naujieji laikai gangreit tapo naujo — kapitalistinio — neprotingumo žeme: vienų nepaprastą praturtėjimą, kitų nuskurdimą įteisinančia tvarka.

Buržuazijos, to naujųjų turtuolių luomo, ideologai sakė, kad viskas taip ir turi būti: turto turi tie, kurie ne tik protingiausi, bet ir išradingiausi, drąsiausi, pagaliau— laimingiausi. Jie gyvena, jie dirba, jie kaupiane tik sau, su jais turtėja ir visuomenė, jie veda visuomenę į naują būtį, ir ji neišvengiamai turi eiti per kai kurių skurdą ir nelaimes, kol bendras lygis pakils taip, kad ir skurdo riba nebus tokia baisi.

Tačiau naujaisiais amžiais visą laiką buvo ir tokių, žmonių, kurie manė, kad privati iniciatyva, individualizmas, nors ir yra žmoaių gyvenimo aktyvizacijos priemonės, turi egzistuoti tam tikrų normų rėmuose, kad neišvirstų tokiu akivaizdžiu blogiu kitiems. Sutvarkyti visuomenę taip, kad protingai gyventi galėtų ne individas,. o visuma, buvo ir renesansinio utopinio komunizmo, ir naujųjų laikų prancūzų utopinio socializmo idėjų tikslam ir teorijų esmė. Visa nelaimė, kad tos teorijos neatsižvelgė į vieną, save realiame gyvenime jau pakankamai išryškinusią aplinkybę: teorijos galėjo šnekėti labai gražius dalykus, tačiau jeigu jos buvo tik siekiniai ar nurodymai gyvenimui, pastarasis su savo aistrom nueidavo, savais keliais, teorijas palikdamas skeryčiotis arba tylėti praeities kryžkelėse. Utopinis socializmas tuo ir buvo utopiškas, kad tikėjosi, jog gyvenimas atsižvelgs į' jo gražumą ir ims jo klausyti. 2monės, darantys gyvenimą, galvojo kitaip — galvojo, kaip susikrauti dar daugiau turto arba iš kur šįryt gauti pavalgyti.

K. Markso ir F. Engelso mąstymo originalumas būva tas, kad, suprasdami ir pripažindami idėjų ir teorijų vaidmenį gyvenimo gamyboje, jie suvokė, jog ne idėjos ir teorijos pačios savaime, o tik tai, kiek ir kaip jos realizuotos gyvenimu, yra proto ir protingumo reali apraiška, yra realus istorijos protingumas. Norėti gali labai daug,, galėti gali kur kas mažiau.

Ir ką tu begalvotum apie savo norėjimų gražumą, kitiems jie kaip grožis galės iškilti ir atsiskleisti tik per tavo padarytus daiktus ar poelgius: raštus, prekes, demonstracijas ir pan. K. Marksas ir F. Engelsas padėjo suprasti, kad greta proto idealumo tikrybės egzistuoja ir jo materialiųjų atitikmenų tikrumo klausimas: praktikos „kritinė veikla", arba realiai egzistuojanti negalimybė realizuoti teoriškai netgi pačias tikriausias idėjas realiu protingumu leidžia laikyti tik tai, kas materializuota, įkūnyta žmogaus veiklos produktais.

Tai buvo pagrindinė mintis, kurią iš marksizmo visų pirma perėmė V. Leninas ir kuria vadovavosi visą gyvenimą. Pasakojama, dar vaikas jis turėjo tos sampratos nuojautą. Sykį draugai susiginčiję, kas atsitiktų, jeigu teatre visi žiūrovai nusičiaudėtų — sugriūtų salė ar ne. Jaunasis Vladimiras sutikęs, kad sienos, ko gero, gal ir sugriūtų, tik kaip padaryti, kad visi kartu nusičiaudėtų!

Tikru žinojimu V. Leninas labai pasitikėjo. Ieškodamas pažinimo tikrumo sąlygų, jis rėmėsi ta iš XVIII amžiaus prancūzų materializmo ateinančia tradicija, pagal kurią mūsų sąmonė tiksliai atspindi daiktą, o sąvokos tiksliai išreiškia to atspindėjimo turinį. Sąmonė yra žmogiškasis daiktų egzistavimo būdas, tačiau tas jų egzistavimo žmoguje specifiškumas neiškraipąs nei daiktų prigimties, nei jų santykių ir situacijos, jeigu tik pats žmogus į visa tai žiūri, siekdamas pažinti, kaip visa tai iš tiesų yra, stengdamasis įžvelgti ir suprasti daiktus ir jų santykius, o ne savo nusiteikimo dėka „užmetinėti" ant daiktų ir jų santykių savo išankstines nuomones apie juos. V. Leninas buvo įsitikinęs, kad tikrovę pažinti galima; jeigu žmogus nori ir siekia atskleisti ją pačią, t. y. žiūri į ją objektyviai, o ne nori parodyti savo požiūrį į ją, t. y. žiūri į ją subjektyviai. Štai kodėl jis taip negailestingai kritikavo visus subjekyvistus. Kadangi, pagal V. Leniną, istorija, nepriklausomai nuo žmonių noro, vystosi K. Markso ir F. Engelso nustatyto istorinio vyksmo keliu, vedančiu į visų žmonių išsivadavimą, į liaudies masių pergalę, objektyvus požiūris į tikrovę yra kartu ir partinis požiūris: būdama proletariato — istorijos kolektyvinio kūrėjo — sąmone ir valia, partija negali santykio su tikrove principu laikyti jokio kito principo, tik objektyvumą. Būti praktiškam — tai būti objektyviam,— toks yra lenininis partiškumo reikalavimas.

Gamta vystosi dėsningai, ir jos mokslinio pažinimo galimumas ir būtinumas nekelia jokių abejonių. Galimas tik sąmoningai neteisingas — aprioriškai subjektyvistiškas, idealistiškas gamtos interpretavimas, bet tokiais atvejais jiems turi .būti aiškiai argumentuotas objektyvaus požiūrio būtinumas. Idėjinė kova filosofijoje — tai kova už principus, užtikrinančius teisingą tikrovės regėjimą, suvokimą ir supratimą.

Jeigu jau gamtos pažinime reikia saugotis apriorinio subjektyvizmo ir idealizmo, tai dar sunkiau yra su istorijos pažinimu: istorija dažniausiai pati yra subjektyvių vaizdinių rezultatas, tad ištirti, kiek ir kodėl istorijos produktai buvo iliuzorinės sąmonės sąlygoti, bet ištirti tai taip, kad pats dabar neįpultum į subjektyvistinius paklydimus — dalykas ypač sudėtingas ir reikalaujantis atidos. Pirmiausioj i tokio tyrimo sąlyga — nenorėti iš praeities to, kas yra galima tik dabartyje, t. y. laikytis istorijos tyrimo autentiškumo, arba istoriškumo, principo, reikalaujančio nustatyti, kiek ir kodėl istorijos rezultatai negalėjo būti kitokie dėl to meto ir materialiųjų, ir idealiųjų sąlygų. Tyrimo istoriškumas •—? tai istorijos tyrimo objektyvumo prielaida. Objektyvumo sąlyga — tai istorijos raidos materialistinio paaiškinimo bandymas. O materialistinio istorijos paaiškinimo galimybė — tai K. Markso ir F. Engelso atrastojo realiojo protingumo — žmonių praktinėje veikloje sukurtų istorijos produktų vertinimo — principo taikymas. Jis įgalina į istoriją pažvelgti ne kaip į to, ką apie save manė istorijos kūrėjai, paveikslą, o kaip į paveikslą to, kas tie istorijos kūrėjai buvo iš tiesų. Šitaip išeinama į istorijos dėsningumų erdvę, į socialinių ekonominių formacijų raidos ir prasmių dėsningumus, į realiųjų istorijos jėgų įžvalgą ir tikrųjų istorijos veikėjų — antagonistinių klasių — tikrąjį matymą.

Pažinti istorijos dėsningumus yra labai svarbu: buvę istorijos vyksmai yra nūdienos prielaidos ir sąlygos. Nenoras tirti ir pažinti istoriją — tai atsisakymas suprasti dabartį ir sukonstruoti ateitį. Ateitis yra logiška praeities ir dabarties tąsa.

Žinoma, ateitis nėra mechaninis praeities tęsinys. Praeitį į ateitį per dabartį vedąs žmogus yra daug galintis ir labai už ją atsakingas. Atsakingas už tai, kiek teisingai jis kreipia dabarties įvykius teisingo pasaulio raidos krypties įdaiktinimo, įmedžiaginimo ir per tai — realaus poveikio ateičiai kryptimi. Kitaip sakant, ateitis bus sėkmingai kuriama tik tiek, kiek sėkmingai žmogus materializuos savo ateities siekius šiandien. Kito realaus, neiliuzorinio ateities kūrimo kelio nėra.

Kiekvieną istorijos metą gyvenantys žmonės siekė savų tikslų. Bet buvo ir skirtingos siekimo sąlygos, ir skirtingos orientacijos. Štai kodėl istorijos epochos skirtingos. Kas vienijo jas, kuo jos buvo panašios, tai tik tuo, kad žmonės savo tikslų siekė visuomenėje, sociume, per santykių savo meto visuomenėse tvarkymą ir tobulinimą siekdami užsitikrinti kuo palankesnę gyvenimo erdvę kiekvienas sau. Taip vyko žmonių visuomeninis bendravimas, visuomeninė kova, dalinusi žmones į įvairiausias grupuotes, kurias savo ruožtu vienijo arba skyrė jų realūs santykiai su to meto pragyvenimo priemonių gamyba: stipresnis, taigi ir teisesnis buvo tas, kuris tų priemonių turėjo, jas valdė. Taip visos visuomenės dalijosi į esminius visuomeninius bendrumus — klases, kurios tarpusavy visada buvo antagonistinės dėl nelygiavertės padėties gamybos priemonių atžvilgiu: tos, kurios tų priemonių turėjo, galėjo gaminti gyvenimui reikalingus produktus, o tos, kurios neturėjo, gamyboje (kartu ir gyvenime) galėjo dalyvauti tiek, kiek galėjo parduoti savo darbo jėgą. Gamybos priemonės lėmė gamybos santykius. Šie sudarė visuomenės gyvenimo turinį. Ir nepriklausomai nuo to, ką apie šitai galvojo ar viena, ar kita klasė, gyveno jos tų santykių valdomos, o gyvenimą keitė tik tiek, kiek realiai keitė tuos santykius.

K. Marksas ir F. Engelsas išaiškino, kad norint esmingiau dalyvauti istorijos vyksme, reikia visų pirma žinoti, ko iš istorijos norėti. Visa istorija iki šiol buvo egoistinių tikslų realizavimo istorija. Žmogaus gyvenimas tuo žmogiškas, kad jis protingas. Vienas iš svarbiausių protingumo reikalavimų visada buvo egoistinių siekių sutramdymas, jų suderinimas su kitų žmonių poreikiais. Tai reiškė ne visišką individualumo, žmogaus asmeninių siekių atsisakymą, o tik jų tokį suderinimą, kad būtų nekenksmingi kitiems. Geriausi žmonių protai visais laikais galvojo, kaip pasiekti tokio visuomenės būvio. Mąstydami, kaip realiai pasiekti realiai protingą žmonių bendrabūvį, K. Marksas ir F. Engelsas ir sukūrė mokslinio socializmo ir komunizmo teoriją. V. Leninas puikiai suprato, kad į istorijos kūrybą kylanti darbininkų klasė tegali norėti vieno: sukurti socializmą ir komunizmą.

Marksizmo klasikai taip pat išaiškino, kad tikrieji istorijos kūrėjai yra ne atskiri žmonės, o būtent klasės: vergų pasipriešinimas sugriauna vergovę, iš tų griuvėsių leisdamas iškilti feodalams ir jų išnaudojamiems valstiečiams, miestiečiams bei pirkliams, o visų pastarųjų pa sipriešinimas feodalams iškelia buržuaziją ir jų išnaudojamą darbininkiją. Daug įvykių susiję su atskirom asmenybėm, bet epochos pakito, taigi istorija pasikeitė realiai tik veikiant ir save istorijoje įtvirtinant visai klasei. Šis supratimas atveria galimybę darbininkijai savo likimo kūrybos imtis sąmoningai. Svarbu tik, kad būtų, kas tą sąmoningumo momentą ir ugdo, ir teigia realiai: realus darbininkų klasės būrys, labiausiai apsišvietusių, veikliausių, sąmoningiausių proletarų dalis — proletarinė partija. Partija — tai įsikūnijęs istorinis klasės protingumas. Ginkluotas protingos visuomenės tvarkos protingai siekti įgalinančia teorija, jis yra ir nenugalimas, ir istoriškai teisus bei teisingas, jeigu sugebės realiai teisingai veikti.

Vienas svarbiausių teisingos istorinės veiklos klausimų — revoliucija. Visi bent kiek esmingiau mąstę naujųjų laikų filosofai revoliuciją laikė svarbiu istorinės pažangos siekimo įrankiu, socialinio teisingumo gynimo priemone. Ir visada rasdavosi, ypač iš religinės mąstysenos atstovų, tokių, kurie prieštaravo ir priešinosi revoliucijai kaip esą nehumaniškai ir nenatūraliai istorijos akcijai: revoliucija nušluojanti daugybę dar neišsivysčiusių, dar ir teigiamai galinčių išsiskleisti reiškinių, suluošinanti žmonių likimus. Marksizmo pradininkų požiūris į revoliuciją buvo iš principo teigiamas, kadangi jie laikė, jog neprotingumas, jeigu jis suvoktas kaip neprotingumas, ir jeigu yra galimybė jį panaikinti, turi būti panaikintas, nepriklausomai nuo to, patinka tai kam nors ar ne. Revoliucija yra subrendusio istorinio protingumo prasiveržimas, ir jam reikia ne trukdyti, o padėti. Nebūtina laukti, kol proletarais taps visa darbininkija ar net didžiuma gyventojų. Revoliucijai juos galima suorganizuoti, pakelti. Ir tai bus teisingas istorinis žingsnis, nes jis reikš istorinio protingumo įsikūnijimą. Dėl to ir pasaulio mastu nebūtina laukti, kol revoliucija subręs visose šalyse: netolygus kapitalizmo išsivystymas yra vienas iš imperializmo dėsningumų, užtat plyšys imperializmo grandinėje gali būti padarytas ten, kur imperializmo ,; savitaiga yra silpniausia, o darbininkų klasės — stipriausia. Visos tautos ateis į socializmą, sakė V. Leninas, bet ateis ne visai vienodai, kiekviena įnešdama kažką sava ir į socialistinę demokratiją, ir į proletariato diktatūrą.

Nugalėjusi revoliucija turės egzistuoti valstybėje. Ta valstybė, aišku, bus socialistinė. Valdžios hegemonas bus proletariatas. Proletariato diktatūra — nugalėjusio proletariato valstybinės savitaigos būdas.

Kaip padaryti, kad valstybinė veikla, kaip reali istorijos kūryba, būtų kuo protingesnė? Reikia, sako V. Leninas, kad valstybė savo veikloje vadovautųsi protingais principais, teigtų juos protinga forma, pripildydama ją protingo turinio. Nugalėdama revoliucijoje, klasė savo istorinės savitaigos idėją paverčia valstybine savitaiga. Būdas, kuriuo proletariatas gali vykdyti savo valstybinę savitaigą, yra proletariato diktatūra — socializmo idealų įgyvendinimo griežta kontrolė tiek savęs pačios, tiek kitų, priešiškų klasių, atžvilgiu: nereikia manyti, kad jos gera valia sutiktų užleisti pozicijas, jeigu tik turės bent kiek jėgų jas ginti. O kad pats proletariatas nenueitų klystkeliais, tegul ir kilnių intencijų įkūnyti socializmą vedamas, socializmo idėjos reali apsauga proletariato diktatūroje turi jungtis su tai idėjai realizuoti dirbančių ir kuriančių masių protu ir valia. Forma, kuri pajėgi proletariato diktatūrai suteikti liaudinį turinį, yra tarybos, sako V. Leninas. Jos gimė spontaniškai dar 1905 m. Rusijos revoliucijoje, jos pasirodė nepakeičiamos 1917 metų Spalio revoliucijoje, jos yra puikus liaudies masių valstybinės energijos raiškos būdas ir taikios kūrybos sąlygomis. Tarybos — tai žmonių iškeltų ir įgaliotų atstovų sambūriai valstybinei valdžiai vykdyti. Tai, kas reikalinga konkrečiai vietovei, žmonių grupei, liaudies išrinktas ir įgaliotas deputatas pateikia tokių įgaliotinių susirinkimui — Tarybai, kuri svarsto šį klausimą, derindama su kitų deputatų pateikiamais samprotavimais, reikalavimais, idėjomis, ir, bandydama rasti sprendimus savo atstovaujamų žmonių interesų ir socialistinės valstybės principų derinimo kryptimi, tuos sprendimus vykdo kaip socialistinės valstybės politiką, o klausimus, kurie turi būti sprendžiami platesniu kontekstu, pakelia į aukštesnio lygio Tarybų valdžios organus. Tarybos — tai liaudies valios ir proto įjungimo į socializmą forma, tai socializmo pavertimo gyvu gyvenimu būdas. Proletariato partija — komunistai — Tarybose siekia jų politinio sąmoningumo ir brandumo: sprendžiant gyvenimo klausimus nesunku pasiduoti ir trumparegiškiems sprendimams — gyvenimo palengvinimo žmonėms šiuo momentu nuotaikoms, nesuvokiant arba ir sąmoningai neatsižvelgiant j tai, kad šitaip gyvenimas pasunkinamas ateityje. Idėjinė politinė kova tarybose — tai istorinio protingumo realizavimo nūdienos gyvenimu būdas.

V. Leninas suspėjo pastebėti, iškelti ir pasiūlyti sprendimus daugeliui kitų labai aktualių socializmo realios raidos klausimų. Viena svarbiausių buvo proletariato diktatūros ir demokratijos socialistinėje valstybėje problema. Proletariato diktatūrą laikydamas pereinamuoju socialistinės valstybės raidos etapu, V. Leninas socialistinės demokratijos plėtotėje matė realų kelią pereiti į visar liaudinės valstybės etapą. V. Leninas labai aiškiai apibūdino socialistinę kultūrą ne kaip proletkultininkiškai „tyrų" kultūros proletarinių vertybių vystymą, o kaip procesą, kuriame socialistinė visuomenė kuria savo gyvenimą, perimdama visas viso pasaulio epochų sukurtas tikrąsias kultūros vertybes. Turėdamas omenyje tai, kad su Rusijos proletariatu socializmo kūrybos keliu eina ir eis kitos tautos, V. Leninas pasiūlė sukurti savanoriško prisijungimo principu paremtą socialistinių nacijų sąjungą, pavadintą Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga. Tautų santykius daugianacionalinėje socialistinėje valstybėje V. Leninas reikalavo remti visiško abipusiško lygiateisiškumo ir savitarpio pagarbos bei bendradarbiavimo principais. Socialistinių nacijų laimėjimai ir imperializmo prieštaravimų gilėj imas neišvengiamai ves į nacionalinį išsivaduojamąjį judėjimą ir socialistines revoliucijas visame pasaulyje. Socialistinė tarybų valstybė turi padėti visoms socialinį teisingumą įgyvendinančios tvarkos kūrimo besiimančioms tautoms, tačiau turi griežtai žiūrėti, kad pagalba joms netaptų „revoliucijos eksportu"— įvykių forsavimas dažniausiai duoda priešingų rezultatų, o istorijos vyksmas yra toks, kad didžiausia istorijos blogybė — privatinė nuosavybė, kurios vardan įvyksta visos žmogiškųjų santykių deformacijos — bus nugalėta. Komunizmas yra protingas žmonių bendrabūvis, ir jam pasiekįti, neklasinei visuomenei sukurti, žmogui tikrai pakaks ir jėgų, ir išminties.

V. Lenino idėjos, jo revoliucinio ir valstybinio darbo metodai tapo svarbiausia XX amžiaus tautų išsivaduojamojo judėjimo teorine ir praktine patirtimi. Jo įtakoje išaugo tokie revoliucinio darbininkų judėjimo vadai kaip A. Gramšis, G. Dimitravas, B. Kūnas, H. Vinstonas, F. Kastras, C. Gevara ir kiti. Jis padarė įtaką tokiems šiuolaikinio nacionalinio išsivadavimo judėjimo vadovams kaip D. Neru, I. Gandi ir kt.

Sukūręs proletarinio tipo Komunistų partiją, suformavęs jos gyvenimo ir darbo principus t praturtinęs gausiu idėjiniu palikimu, V. Leninas ir šiandien esmingai veikia Tarybų šalies gyvenimą, sąlygodamas jos orientacijas, gyvenimo būdą ir veiklos kryptis.

Suprantama, kiekvienas partijos vadovas, išreikšdamas tam tikras pačioje partijoje ir visuomenėje susiformavusias naujas tendencijas, palieka savo pėdsakus ir partijos, ir valstybės gyvenime. V. Leninas taip pat buvo konkretus istorinių tendencijų tyrinėtojas ir teigėjas, žmogus kaip ir kiekvienas kitas. Tačiau jo įžvalga, jo sugebėjimas atsisakyti savo simpatijose ir antipatijose to, kas nevisuotina ir nereikšminga, kas pernelyg individualu ir laikina, jo mąstymą ir veiklą taip iškėlė virš daugeliui žmonių būdingų savybių, kad tarsi priartino prie pačios „istorijos bylos", tarsi ne V. Leninas, o pati istorija kalbėtų jo lūpomis ir elgtųsi jo poelgiais.

Ne vienam vėlesniam Tarybų Sąjungos Komunistų partijos ir Tarybų valstybės vadovų šitokių asmeninių savybių ir sugebėjimų stokojo. J. Stalinas, perėmęs vadovavimą partijai po V. Lenino, pasirodė esąs tokiam postui nepakankamo intelektualinio lygio, pernelyg įtarus ir savavališkas, dėl ko partijoje ir šalyje įsigalėjo voliuntaristiniai gyvenimo problemų sprendimo būdai, sumenko visuomenės demokratinės raidos tendencijos, smuko individo reikšmė visuomenės gyvenime, įsigalėjo ekonominio, socialinio ir kultūrinio vystymosi disproporcijos, nepakankamai objektyvus socialistinės valstybės vietos ir vaidmens pasauliniuose procesuose suvokimas, teorinis dogmatizmas, asmenybės kultas.

Po TSKP XX suvažiavimo neigiamos tendencijos partijos ir valstybės gyvenime buvo pasmerktos. Tačiau visiškai išgyvendinti jų nepavyko. N. CLruščiovą, kurio iniciatyva buvo daugiausia padaryta stengiantis demaskuoti pragaištingus asmenybės kulto padarinius, prie partijos vairo pakeitęs L. Brežnevas, remdamasis iš pirmo žvilgsnio geromis intencijomis stabilizuoti ekonomiką ir kultūrą, leido įsigalėti iki to laiko jau spėjusiam išsikeroti biurokratizmui, įsiviešpatauti su gyvenimu maža ką bendra turinčioms vadovavimo formoms ir normoms, atsirasti ir įsigalėti naujo tipo kultui, idėjiniam ir praktiniam melui, korupcijai. Visa tai virto tuo, ką partijos XXVII suvažiavimas apibūdino kaip stagnaciją, o reika!las įveikti ją suformavo persitvarkymo ir ekonominio bei socialinio vystymo programą.

Šiandieninis TSKP CK Generalinis sekretorius M. Gorbačiovas, pratęsdamas trumpai dėl ligos partijai vado, vauti tegalėjusio J. Andropovo liniją, iškėlė svarbius žmogaus suaktyvinimo, visuomenės demokratizavimo ir valstybės dinamizavimo kaip pereinamojo šiandieninės Tarybų valstybės vystymosi etapo principus. Visuomenės ir valstybės persitvarkymas — nelengvas uždavinys, jis susijęs ir su dideliais sunkumais kiekvienam žmogui, privalančiam savyje įveikti egoistinius ir išaukštinti visuomeninius idealus, ir visai visuomenei, privalančiai užtikrinti ir būtiną persitvarkymui kritiškumą, ir socialistinei visuomenei neišvengiamą idėjinę ir politinę vienybę. Nelengva ir valstybei, turinčiai individualų aktyvizmą suderinti su visuomeniniu produktyvumu ir valstybės pajėgumu.

Visais Tarybų valstybės raidos etapais jos organizatorius ir įkvėpėjas buvo Komunistų partija. Jos gelmėse, eilinių komunistų sąmonėse subrandinti įsitikinimai ir mintys, išreiškiamos pirminėse organizacijose per jų viešo mąstymo aktus — partinius susirinkimus, yra išvedamos į aukštesnes partinės organizacijos grandis ir išreiškiamos visasąjunginėse partinėse konferencijose ir suvažiavimuose. Partijos suvažiavimas — tai partijai iškilusių gyvenimo problemų apsvarstymas, elgsenos programų nustatymas ir kontrolės bei savikontrolės priemonių numatymas. Partijos suvažiavimas — tai didžiulio šiuolaikinio kolektyvinio mąstymo pavyzdys. Štai kodėl suvažiavimų nutarimai turi tokią galią. Štai kodėl šalis turi tokį gyvenimą, kokį jį eiliniame savo partijos suvažiavime nutaria kurti, kokį jį paskui sukuria, vykdydama savo partijos nutarimus. Taip realiai vyksta marksizmo klasikų suprasta, teoriškai parodyta ir praktiškai pradėta vykdyti sąmoninga istorijos kūryba.

V. Leninas į marksizmo teoriją įnešė daug naujų akcentų. Tačiau svarbiausias iš jų yra praktiškas parodymas tos aplinkybės, kad joks istorinis vyksmas nėra teisingas pats savaime, kad jis turi būti kuriamas didžiulėmis proto ir valios pastangomis, kad jame daug sunkumų ir grožio ir kad taisyti tai, kas iki šiol padaryta neprotingai — pirmasis visuomeninio protingumo požymis.