Nepaprastai ilgai gyveno žmonės savo sukurtų dievybių valdžioje. Jos buvo pirmosios, tiesa, dar sinkretiškos idėjos apie pasaulį, primityvios mūsų požiūriu, bet pirmykščiam žmogui svarbios tiek, kad jas garbino ir gynė net savo gyvybės kaina. Kiekviena tauta savo dievybes ir dievus laikė geriausiais ir teisingiausiais.

Tautos, kurios per savo dievus (jie buvo dvasinė visumos aprėptis) aplinką pajungdavo sau giliau ir visuo- tiniau, paprastai sukurdavo nebe klajoklines, o sėslias kultūras. Jų kūryba reiškė sinkretiškos pasaulėvokos di- ferencijavimąsi į tikėjimą ir žinojimą, kurie žmogaus dvasioje turėjo dar daug sąlyčių, tačiau leido iš tikėjimo tolydžio augti religijoms, o žinojimui savo ruožtu kon- densuotis į gyvenimo išmintį, vėliau — filosofiją.

Tai bus visiškai suprantama, jeigu atsiminsim, kad religija yra ne kas kita kaip sunormintas, tam tikromis visiems privalomomis formomis išreikštas tikėjimas (štai kodėl religija žmogus arba patiki, arba ne, ir visai nesvarbu— savo noru, ar kieno nors verčiamas: jis tiki arba netiki, vykdo religijos nustatytas priedermes, arba ne), o filosofija — toks pat sunormintas arba aforistiška gyvenimo išmintimi (priežodžiai, patarlės ir pan.), arba logiškai argumentuota sistema išreikštas žinojimas. Būtinai reikia neužmiršti, kad abiejų jų ištaka buvo (ir šiandien tebėra) žmogaus dvasia, ir kiekviena religija ar filosofija būdavo priimamos tik tiek, kiek jos išreikšdavo savo visuomenės interesus ir kiek ta visuomenės orientacija atitikdavo realias jų įkūnijimo galimybes: yra buvę juk ir taip, kad netikusi žmonių orientacija tapdavo jų žūties priežastimi!

Sinkretinės pasaulėžvalgos diferencijavimasis į pirmykštį tikėjimą ir pirmykštį žinojimą vyko tokiu būdu. Dvasios peraugdavo į dievybes, tos — į dievus, šie gi stiprėdavo tol, kol vienas imdavo atstovauti gerajai pasaulio pusei, gėriui, kitas — blogiui. Visos senųjų tautų mitologijos turi tokių dievų, tiesa, nevienodai išryškėjusių, nevienodos galios, su nevienodais tikslais. Mums ne tiek svarbu, kokius pavidalus įgydavo į visuotinybę kylantis žmogaus pasaulio suvokimas ir supratimas, mums kur kas labiau svarbu suprasti tai, kad toks kilimas vyko, ir vyko ne bet kaip, o atskirą daiktą vis plačiau siejant su visuma (uola yra kalno dalis, kalnas — kalnagūbrio, kalnagūbris — žemės, žemė — pasaulio ir pan.), kol galų gale tą visumą valdančioje dievybėje susijungdavo ir pasaulio, kaip gėrio, ir jo, kaip tam tikros daiktų tvarkos, supratimas. Pirmykščiai dievai darėsi kupini pasaulio tvarkos ir patys galį tą tvarką daryti. Kuo kultūra buvo gyvybingesnė, tuo galingesni buvo jos dievai.

Pirmieji tokių kultūrų ir civilizacijų židiniai 10 000— 1 000 m. pr. m. e. išryškėjo Rytuose — Tarpupyje, Egipte, Indijoje, Kinijoje. Tai buvo tipiškos pirmykšte pasaulėžvalga paremtos civilizacijos.

Viena seniausių yra Tarpupyje susiformavusi Zaratustrai priskiriama Avestos (žinojimo) knygose išdėstyta pasaulio koncepcija. Pagal ją, pradžioje buvusios dvi — gėrio ir blogio — dvasios. Gėrio dvasia Ormuzdas sukūręs gerąsias dievybes, blogio dvasia Arimanas — blogąsias dievybes. Jo vadovaujamos blogosios jėgos pakenkusios gėrio jėgų kuriamai tvarkai, todėl pasaulyje gėris visur susijęs su blogiu. Tačiau blogis neamžinas. Jeigu žmonės gyvens gausindami gėrį, blogis bus nugalėtas, visi anksčiau blogį dariusieji bus apiplauti verdančiu metalu, pagirdyti nemirtingumo gėrimu ir įvesti į amžiną laimingą gyvenimą.

Egipto pažiūros liko žynių į nebūtį nusinešta paslaptimi, bet tai, kad klestėjo matematika, kad buvo paplitęs sielos nemirtingumo ir amžino persikūnijimo supratimas, rodo, jog egiptiečių savivokos lygis buvo ir savitas, ir aukštas.

Indijoje pirmykščiai vaizdiniai apie pasaulį apie 1500 m. pr. m. e. buvo sukaupti keturiuose religinių himnų rinkiniuose, vadinamuose „Vedomis" („Rigveda", „Samaveda", „Jadžurveda", ,,Atarvaveda"). „Vedas" papildė „Brahmanai", o apie 1000 m. p. m. e. užbaigė „Upanišados". Turtinga ir vaizdinga „Vedų" dvasine patirtimi rėmėsi visos indų religinės ir filosofinės sistemos.

Svarbiausios indų sukurtos pasaulėžiūros sistemos yra sankhja, joga, džainizmas, Vedantą, lokajata, vaišeši- ka ir budizmas. Nors jos gana įvairiai aiškina pasaulį, visoms būdingas medžiagiškumo ir dvasiškumo skyrimas t siekimas išsivaduoti iš išorinio pasaulio diktato.

Seniausią savivokos tendenciją — gyvastiškumą versti dvasiškumu ir stengtis juo paaiškinti visą pasaulio tvarką— labai charakteringai išreiškia „Vedomis" besiremiančios mąstymo sistemos, ir visų pirma Vedantą. „Vedos" yra tas pat, kas senovės žydams Biblija: čia sukaupta išmintis laikoma šventa (t. y. visiškai tikra, neabejotina žmogaus dvasiai), o pasaulėvaizdis tik komentuojamas (kad būtų tikresnis dvasioje jau bundančiam protui). Anot Vedantos, visa esamybė yra Brahma (Dievas), o kas nėra jis — to visai nėra. Šitaip radikaliai išsprendus pirminę gero ir blogo pasaulio prieštarą, apie pasaulį jau kalbama tik kaip apie Brahmą — amžiną, begalinį, vieningą. Tai, kad mes regim pasaulį kaip daugybę daiktų — nieko nuostabaus: jie esą tos pačios amžinos ir begalinės vienovės apraiškos, apgaulingas dievybės žaismas. 2mogaus siela kylanti iš Brahmos kaip kibirkštis iš ugnies, susijungimas su kūnu jai yra nelaimė — tada ji susilaiko apgaulingame būvyje, negali sugrįžti į Brahmą ir nurimus būti kartu su juo laiminga. Dėl to žmogaus gyvenimo uždavinys esąs kūniškumo įveiki- nėjimas, kad dar gyvenant galima būtų susijungti su Brahma: aukoti, melstis, atsisakyti išorinio gyvenimo, susitelkti savyje ir per dvasios rimtį priimti Brahmos poveikį, nusileidžiantį į žmogų kaip praregėjimo šviesa, kurioje išryškėjanti pasaulio dieviškoji vienybė, suteikianti 21 ramybę ir laimę žmogui. Per Vedantą ir kitas vediškosios religijos atmainas (žymiausios yra šešios koncepcijos) indų sąmonė vėliau išsirutuliojo į vieną svarbiausių Indijos religijų — induizmą.

Labai panašiai klausimus sprendžia ir ta indų savivokos tendencija, pagal kurią medžiagiškumo ir dvasiškumo, kaip dviejų būties pradų, suvokimas reikalauja abiejų pagarbaus traktavimo ir derinimo pasaulį aiškinant kaip jų abiejų vienovę. Tai tipiškai rodo sankhjos, jogos, džainizmo koncepcijos.

Sankhja susiformuoja apie 600 m. p. m. e. ... Pagal ją, esama dviejų pradų: medžiaginio ir dvasinio. Pasaulis — tai medžiaginio prado, arba gamtos, produktas, jam realizuojantis tam tikra tvarka, arba protu. Gamtos susijungimas su siela, reiškiantis žmogaus gimimą, žmogų pasmerkia kankintis, ieškant tų dviejų vienas nuo kito nepriklausomų pradų suderinimo. Kai žmogaus siela pagaliau suvokia, kad tie pradai nesuderinami, ji nugręžia žmogų nuo pasaulio rūpesčių ir sutelkia rūpinimuisi tik ja pačia. Iki mirties šito suvokti nespėjęs žmogus pasmerkia savo sielą persikūnijimams, kol pagaliau ir ji vėl sugrįš į pirmapradę nesąmoningos rimties būseną.

Su sankhja susijusi jogos sistema — tokio susikaupimo ir mąstymo Įtampos būdas, kurį praktikuodamas žmogus gali pagal savo norą išsijungti iš aplinkos. Siela pagal jogą yra nei kūniškai, nei dvasiškai nesaistoma galia. Joga teigia esant sielos išsivadavimo atveriamą už pasaulio esančios tikrovės pradą, arba principą — Dievą. Jis skleidžiasi visa gyvastimi, todėl reikia gerbti visa, kas gyva, pačiam gi nepasiduoti aistroms ir kūniškiems potraukiams.

Apie 500 m. p. m. e. susiformuoja džainizmas. Jis taip pat taria esant medžiagiškumą ir dvasiškumą, kurie žmoguje susijungia kaip kūnas ir siela, o reiškiasi kaip sąmoningas gyvenimas. Kuo žmogus bus sąmoningesnis, t. y. kuo aiškiau jis supras sielos netapatumą kūnui, kuo tiksliau žinos, kaip sielą išvaduoti iš kūno vergovės ir kuo asketiškiau jis to žinojimo laikysis, tuo šventesnis 22 jis taps, tuo arčiau jis dar gyvendamas priartės prie amžinybės.

Brandžios pirmykštės kultūros gali ramiau įsižiūrėti ne tik į begalybę, bet ir į artimiausią daiktinę aplinką, kuri kyla prieš akis kaip akivaizdžiai tikra ir pakankamai nepriešiška galia — iš to santykio formuojasi materialistinės pasaulėvokos tendencijos. Indijoje jos išsireiškia lo- kajatos ir vaišešikos koncepcijomis.

Lokajata sako, kad būtis — tai materialių pirminių elementų junginys, iš kurios, kaip vynas iš sudedamųjų dalių, iškyla pasaulis su visais savo medžiaginiais is dvasiniais pavidalais. Dvasia, protas, sąmonė — tų materialiųjų santykių produktai. Žmogaus gyvenimas nėra lengvas, į kadangi buvimas susijęs su kančiomis. Tačiau teisingas f gyvenimas gali kančias sumažinti, o protingas — padėti pasiekti malonumų, kurie esą svarbiausias žmogaus siekimas.

Anot vaišešikos, pasaulis susideda iš mažytėlaičių nedalomų kūnelių, skirtingų ir forma, ir turiniu, o pagal panašumą susigrupuojančių į penkias bendrybes — žemę, vandenį, orą, ugnį ir eterį. Jie yra visų pasaulio daiktų įvairovės ir vienybės prielaida. Žmogus turi sielą, kuriai kūniškasis buvimas yra kančia, todėl žmogus stengiasi iš kūno diktato išsivaduoti.

Visą Indijos tautų jausmų ir proto išmintį jau nebe sinkretiniu pirmykščio pasaulėvaizdžio pavidalu, o gryna tikėjimo ir religijos kalba išreiškė budizmas, ir dabar esąs viena svarbiausių ir Indijos, ir visos Azijos religijų. Jį sukūrė princas Sidharthis (560—480 m. p. m. e.), pavadintas Buda, t. y. Apšviestuoju, atradęs ir išplatinęs keturias gyvenimo kančiose ir išsivadavimo iš kančių tiesas: 1) gyvenimas yra kančia (kančia yra gimimas, liga, senatvė, mirtis, prisirišimas prie daiktų), 2) kančia turi priežastį (tai buvimo troškimas), 3) kančia turi pabaigą (tai geismų sutramdymas), 4) yra išsigelbėjimo iš kančių būdas (tai tikras tikėjimas, tikras pasiryžimas, tikras žodis, tikras darbas, tikras siekimas, tikras atminimas, tikras išsijungimas iš pasaulio ir tikras gyvenimas). Kas yra pasaulis, kokia jo prigimtis — neaišku; aišku tik tai, kad jame nėra nieko amžino, viskas yra tapsmas. Savaime 23 suprantama, pakilimas virš šios maišaties yra tiesiog būtinybė, bet tik tada, kai numaldomi visi geismai, sąmonėje užgęsta siekimas atgimti, ir ateina tikrasis gyvenimas — nirvana. Ar gyvena siela po mirties, ar ne, budizmui spręsti nėra reikalo, nes jis yra žmogaus konkretaus buvimo mokslas. Išreikšdamas pagrindinę Indijoje gyvenusių žmonių orientaciją — atsiribojimą nuo aktyvaus santykio su aplinka — ir būdamas praktiškai prieinamas kiekvienam, budizmas greitai tapo viešpataujančia Indijos religija, darančia jai didelį poveikį ir šiandien.

Kinijos tautų dvasinis gyvenimas buvo ne toks intensyvus, bet ir šiame pasaulio regione pirmajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą susiformavo savitos pažiūros apie dvi priešingas būties jėgas (in ir jan), apie penkis pirminius pasaulio elementus (metalą, medį, vandenį, ugnį ir žemę), apie gamtos natūralią tėkmę ir kelią (dao) ir pan. VI—V a. pr. m. e. iškyla du žymiausi kinų išminčiai — Lao Dzė ir Konfucijus.

Lao Dzė (604? m. p. m e.) sakė, kad ir dangus, ir žemė yra kilę iš bendros jiems abiems tvarkos — dao. Ir žemėje viskas vyksta nuosekliai ir tvarkingai, ir tai irgi reiškia dao. Visos nelaimės kyla iš to, kad, įsikišdami į natūralią pasaulio raidą, žmonės pažeidžia dao. Reikia gyventi kuo saikingiau ir paprasčiau — tai yra pati didžiausia išmintis.

Konfucijus (551—479 m. p. m. e.), nors ir susitelkęs praktinio žmogaus elgesio apmąstymams, mano, kad pasaulio tvarką sąlygoja dangus — ten esanti pasaulio tvarkos pradžia, ten slypinti žmogaus likimo priežastis. Anot jo, žmogus privalo tobulinti savo gyvenimą, laikydamasis doros (yra penkios dorybės: išmintis, žmoniškumas, teisingumas, ištikimybė, narsa) — ir savo pavyzdžiu jis patrauksiąs tokiam gyvenimui ir kitus. Tada kitokios būsiančios ir šeimos, ir valstybė.

Rytuose anksčiau negu kitur pasaulyje iš pirmykštės pasaulėžvalgos išsivystė religijos — visapusiškai išplėtoti, sistematizuoti tikėjimai. Tačiau visos Rytų religijos nuo Vakarų religijos — krikščionybės vienu labai svarbiu momentu skyrėsi. O skyrėsi tuo, kad Rytų tikėjimuose dangiškosios galios žemiškosioms jėgoms nebuvo 24 supriešintos taip, kad taptų nesutaikomais dalykais, gėriu ir blogiu. Tai atsitiko todėl, kad visos Rytų civilizacijos kilo labai anksti, remdamosi dar pirmykščio mąstymo tradicija, pagal kurią tiek dvasinis, tiek materialusis pradai tapti vienas kitu galėjo be didesnių problemų, ir tai buvo daroma pagal tų kylančių civilizacijų poreikius į begalinumą išskleidžiant arba vieną, arba kitą pradą, o kartais sutaikant ir juos abu: reikalui esant, jie lengvai galėjo modifikuotis. Vakaruose reikalai susiklostė kitaip. Ten, dar iki galo neišsivysčius religijai, išaugo galinga graikų filosofija, kuri žmogaus dvasioje išskyrė žinojimą ir tikėjimą, žinojimo zoną paskelbusi filosofijos, netikslaus (tikėtino) žinojimo erdves — tikėjimo ir religijos valdomis. Rytuose tokio atskyrimo savo kelyje į begalinumą pirmykštė savivoka nesutiko, užtat ir išplito į begalinumą nediferencijuotų pusiau religinių, pusiau filosofinių vaizdinių pavidalais. Rytuose dangus galėjo gimdyti žemę taip pat lengvai, kaip vanduo gimdo ledą ar debesys lietų. Graikams tie reiškiniai atrodė kur kas sudėtingesni, nes ir vanduo, ir debesys prieš graikų akis išliko visų pirma kaip atskiri, pasaulio vienovei nepajungti daiktai, versdami pirmuosius graikų išminčius klausinėti vieno, paties svarbiausio: kas yra regimosios pasaulio įvairovės pamatas, pradmuo.

Šiandien girdėti balsų, kad Vakarų kultūros raida, prasidėjusi nuo graikų minties ir kultūros brandos, yra žmonijos klaida: būtų buvę geriau gyventi rytietiško dvasios realizmo, o ne vakarietiško proto realizmo sukurtame pasaulyje — Europa nebūtų išėjusi į tokias gyvenimo kitimo lenktynes, Rytams nereikėtų kankintis, perimant techninės civilizacijos primetamą gyvenimo būdą. Tokių nuomonių esama. O klausimas „kas būtų buvę, jeigu nebūtų buvę" yra visiškai teisėtas. Tačiau graikai buvo. Jie pradėjo, o kitos Europos tautos išugdė neregėtą filosofiją, sukūrė ne vieną religiją, didžius menus ir mokslus. Užtat prieš spręsdami, gerai tai ar blogai, mes atidžiai pasižiūrėkim, kaip visa tai buvo ir kodėl. Tada bus aiškiau.