Po ilgo ir pilko „antrosios scholastikos" laikotarpio, kuris prasidėjo atlėgus renesanso aistroms ir užgniaužus reformacijos judėjimą, religinė filosofija XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiuje pamažu atgijo, ėmė rodyti daugiau pakantumo mokslinio žinojimo suformuotoms gyvenimo normoms, o svarbiausia — daugiau dėmesio skirti žmogui, žmogaus problemoms.

Ta linkme ėjo ir kitos filosofinės tradicijos, mokyklos, sistemos, ir religinėms koncepcijoms nebūtų atsiradę tiek palankios erdvės, jeigu naujausiųjų laikų filosofijos nebūtų taip kategoriškai atsisakinėjusios vadinamųjų „metafizinių" problemų, su kuriomis paprastai siejosi amžinieji žmogaus buvimo pasaulyje — tikslo, prasmės, gėrio ir grožio — klausimai. Daugelis naujausiųjų laikų filosofinių koncepcijų j tuos klausimus atsakinėjo tik iš dalies, miglotai, gudraudamos arba išvis jų nesprendė. Religinės filosofijos atstovai šitoms problemoms skyrė ypatingą dėmesį, laikydami, jog tai vienas iš parankiausių būdų kovoti už žmones, už galimybę daryti jiems religinę įtaką.

Atgijo abi pagrindinės per visą religinės filosofijos raidos kelią neišblėsusios tradicijos — Augustino Aurelijaus ir Tomo Akviniečio. Buvo sukurtos naujos teorijos, iš kurių pati įspūdingiausia — Pjero Tejaro de Sardeno katalikiškoji evoliucijos teorija.

Pati galingiausia Europoje naujosios religinės filosofijos tėkmė buvo ir tebėra neotomizmas, išplėtotas tokių garsių katalikiškosios filosofijos mąstytojų kaip Žakas Maritenas (1882—1973), Etjenas Zilsonas (1884—1978), Janas Bochenskis (1902) ir kiti.

XX amžiaus kultūra — tai žinojimu besiremianti kultūra, ir daugelio įsitikinimu ji negali taikstytis su tikėjimu, skelbiančiu visai kitas tiesas. Tiesa yra viena, sako neotomistai, ir ta tiesa yra Dievas, absoliutas. Daug yra tik šitos tiesos siekimo būdų, o svarbiausi iš jų: mokslas, filosofija ir teologija. Mokslas yra pradinė absoliuto pažinimo forma, fiksuojanti reiškinius ir nustatanti jų santykius. Už tų santykių yra bendresni, aukštesni šių reiškinių ryšiai, kurie mokslui nebeprieinami, juos gali suvokti tik filosofinis protas ir nustatyti spekuliatyvus mąstymas. Filosofija tyrinėja daiktų ryšių ryšius, jų priežasčių priežastis, ieškodama pirminės priežasties, absoliuto. Filosofija nepajėgia suprasti, kas jis; ji gali tik padėti išeiti į absoliutą, neleisdama paskęsti priežasčių daiktiškajame sąlygotume, kitaip tariant, filosofijos uždavinys yra padėti žmogaus mąstymui nenukristi į daiktiškumo stichiją, o išsiveržti iš jos ir dažnai vos matomomis priežastingumo gijomis pakilti į viršdaiktiškumo horizontą. Kas yra už jo, gali padėti suvokti tik amžinosios apreiškimo tiesos, tiktos filosofijos, nuosekliai analizuoja būtį, buvimą ir žmogųi padaryti ne taip jau paprasta, kadangi neotomistai skiria tai, kas yra (vadindami esse), nuo to, kas egzistuoja (vadindami ens). Būtis yra essentia, buvimas — existentia. Tai, kas yra, turi būti atrasta iš to, kas egzistuoja, t. y. iš to, kuo būtis reiškiasi. Daiktų esmės pažinimas — tai kelio į esmių esmės, arba absoliuto, pažinimą pradžia.

Pažinimas — tai subjekto ir objekto santykių tyrimas, nepaskęstant daiktuose kaip būties egzistencijoje, kaip jos baigtinybėse. Pažinimas turi sąmoningai orientuotis į daiktiškųjų apnašų nuo esmių pasaulio nuėmimą, į kilimą aukštyn prie dar didesnės esmės. Ta viršun kelianti jėga yra dvasią valdantis tikėjimas, kuris ir teikia „kilimo į esmę" orientaciją. O laiptai, kuriais dvasia kyla esmėn ne plevendama, o tvirtai pasiremdama, yra pažintieji daiktai. Dvasioje jie egzistuoja specifinėmis formomis, vadinamomis species. Tos formos netapačios daiktams, nes yra ne tai, ką, pavyzdžiui, matom, o tai, dėka ko matom, t. y. ne paties daikto kopijos, o dvasiniai daikto analogai. Species pagrindu gimsta vaizdiniai, sampratos, sąvokos, žodžiai. Taigi species yra pirmoji pasaulio dematerializacijos pakopa, o pasinaudoti ja, siekdamas tikrojo pasaulio ir būties supratimo, žmogus galės arba negalės priklausomai nuo to, kur link — į dvasios aukštybių šviesą ar daiktų pasaulio tamsą — bus nukreiptas jo pažinimas. Teisingai orientuotis šioje situacijoje padeda loginės ir ontologinės tiesų prigimties ir santykių žinojimas. Loginė tiesa — tai daiktų pasaulio tiesa. Ontologinė — tai dvasios pasaulio tiesa, ne tik pačių daiktų, bet ir jų santykių esmės, o ne jų konkretumo, jautimo ir supratimo tiesa. Remdamasis ontologinėmis tiesomis, abstrahuodamasis nuo loginių tiesų ir kildamas vis aukštyn pažinimo laiptais, žmogus gali, neprarasdamas „pagrindo po kojom", išeiti prie daiktiškąją objektyvybę gimdančios tiesos — Dievo. Koks yra Dievas — jau teologijos reikalas. Tiesą sakant, ir teologija apie Dievą kalba analogijomis, tačiau ir tokia ji, anot neotomistų, yra mokslų mokslas, nes apie aukščiausiąją būtį kalba vis dėlto su loginei analizei privalomu ir įmanomu griežtumu.

Neotomizmas nuosekliai aptaria ne tik principinius klausimus, bet ir tokius, atrodytų, „žemiškus" dalykus, kaip šiuolaikinės kosmologijos, biologijos, antropologijos duomenis, stengdamasis rasti ten tokių žinijos aspektų, kurie mokslinį pasaulio vaizdą leistų interpretuoti teologiškai.

Svarbiausias kosmologijos klausimas — dvasios ir materijos santykis — sprendžiamas sudvasinant materialų, pasaulį. Kiek materija turi galimybės susivienyti su dvasia, tiek iš jos gimsta daiktų, kurių esmė yra materijos ir formos bendrumas. Materija daiktuose iškyla kaip potenciali esmė, forma — kaip aktuali, realizuota esmė. Pirmoji yra pasyvusis, antroji — aktyvusis pradas. Pati materija, arba „grynoji materija", yra trečios eilės reiškinys— ne tik sukurtas, bet ir neapibrėžtas, neapiformintas, nerealizuotas dalykas, kurio esmė yra grynasis neigiamumas (panašiai kaip G. Hėgelio filosofijoje). Biologijos duomenys rodo gyvasties pasaulį esant harmoningą, sąryšingą. Neotomistai šito ir nebando neigtu jie tą sąryšingumą saviškai interpretuoja. Kuo gamta labiau persmelkta dvasiškumo, tuo ji realesnė, o kuo ji mažiau dvasiška — visų pirma neorganinė gamta — tuo ji netikresnė, tik potencialiai būtiška. Gyvojoje gamtoje gyvūninė gamta aukštesnė už augalinę. Nors abiejų sielos nesąmoningos, gyvūninės sugeba jausti. Žmogus — gamtiškumas, turintis aukščiausią — protingą, mąstyti galinčią— sielą. Savęs ir gamtos jutimas, jautimas ir apmąstymas žmogui, turinčiam nemirtingą sielą, atveria ir aukščiausios būties — Dievo — pgyvenimo galimybė arba gyvenimo sudvasinimo bandymai. Jos aukščiausia ir produktyviausia forma — tai tikėjimo dvasia ir gyvenimo pagal ją bandymai. Bet daugeliui žmonių yra būdingas žinojimu arba valia paremtasbuvimas. Bandydami surasti savo pagrįstumą ir prasmętų principų raiškos erdvėje, žmonės, priešingai savo lūkesčiams, o kartu ir įsitikinimams, kuria blogį, nes, nesuvokdami visumos, akcentuodami dalinumus, jie iškraiormuoja Dievo sukurtojo pasaulio harmoniją. Vadinasi, blogis yra žmogaus laisvos valios produktas: jeigu jo esama pasaulyje, tai žmogus šitai padarė arba nesąmoningai ir, suvokęs tai, turi ieškoti išeities, arba sąmoningai, ir tada jis iš karto yra prisiėmęs atsakomybę už blogį.

Žmonių visuomenė gimsta iš natūralių žmogaus polinkių ir poreikių bendrauti. Taigi visuomenė yra jų veiklos, bet ne esmės sąlygojamas bendrumas. Užtat visuomenė gali padėti pasiekti materialinės, kultūrinės, netgi dorovinės gerovės, bet negali užtikrinti amžinųjų gėrybių: jos yra kiekvieno žmogaus individualaus rūpesčio reikalas. Brandi visuomenė labiausiai ir turi rūpintis galimybių žmogui tobulėti kūrimu.

Jeigu neotomistai šiandien gana tvirtai jaučiasi visose katalikiškose švietimo ir mokslo įstaigose, tai visuomeninio pobūdžio, ypač su jaunimu susijusios institucijos, linkusios remtis naujomis augustiniškojo tipo koncepcijomis. Jos labai įvairios. Prancūzijoje žinoma M. Blondelio „veiksmo filosofija", L. Lavelio „dvasios filosofija", M. Nedonselio personalizmas, Italijoje krikščioniškasis spiritualizmas, Vokietijoje aktyvizmas. Tačiau visos tos koncepcijos turi ir bendrų bruožų. Visų pirma jos akcentuoja žmogaus neracionaliąsias prigimties galias: būtent per intuiciją, jausmus, dvasiškumą, asmenybiškumą galinti geriau negu per neotomistų proteguojamą protą atsiskleisti absoliuto esmė. Ne žinojimas išveda į absoliutą, o fundamentali prigimtinė patirtis, atsirandanti iš kiekvieno žmogaus pirmapradės intuicijos, kuri nesunkiai parodo, kad žmogus priklauso kažkokiai nekintamybei, nuo seno vadinamai Dievu. Dievo pažinimas — tai valingas savęs organizavimas vis naujoms ir naujoms Dievo pajautoms, vis gilesniems ir esmingesniems jo išgyvenimams. Dievas pasauliui reiškiasi nuolatine kūryba — jis yra kaip egzistenciją įgyjanti realybė. Dėl to ir žmogus yra dvilypis — būtiškas ir konkretus. Iš to dvilypumo ir kylančios visos žmogaus problemos. Ieškoti reikia ne savęs Dievuje, o Dievo savyje.

Labai tipiškai šventojo Augustino mąstymo kryptį mūsų laikais išreiškia prancūzų personalistas Emanuelis Munjė (1905—1950), savo filosofiją grindžiantis kiekvieno žmogaus asmenybiškumo koncepcija. Žmonės nėra grynas dvasiškumas, kaip yra linkę galvoti daugelis mąstytojų, sako E. Munjė, žmonės turi ir kūną, ir dvasią. Bet dvasia irgi yra ne kokia neapibrėžtybė, o iš pačios žmogaus biologinės prigimties kylantis būvis. Todėl žmogaus dvasiškume racionalumas — ne svarbiausias jo bruožas; racionalumas išreiškia žmogaus dvasinius išgyvenimus, jo patirtį, jo siekius, bet ne autentiškai, ne iki galo, o tik žymėdamas visa tai, simbolizuodamas. Užtat žodžiai, mitai, menai, mokslai yra tik bandymai suartėti ir suprasti žmogui žmogų, tikrasis žmogaus bendravimas ir supratimas lieka už viso to — lieka konkrečiame bendravime.

Tokia nuostata sąlygoja tiek žmogaus savižiną, tiek ir kito žmogaus, tiek ir visuomenės pažinimą. Kadangi žmogus yra konkretus, pažinimas apskritai neįmanomas be kito žmogaus: pirmoji mano patirtis yra kito žmogaus patirtis. Kaip aš ją galiu perimti? Tik mylėdamas. Žmogaus gyvenimas pažįstant ir dvasiškai tobulėjant — tai gyvenimas mylint. Tik mylėdamas žmogus suartėja su žmogumi taip, kaip žmogui apskritai įmanoma suartėti: tai, kas ne jo, žmogus gali perimti kaip savo ir praturtinti save — pažinti. Toks bendravimas yra net ir ne perėmimas, o persikėlimas į kitą žmogų, buvimas jame tarsi savyje; išėjimas už savęs ir buvimas taip tikrai, tarsi būtum savyje — yra to, kas tikra visuotinai, t. y. būties, pažinimas. Žmogui būtiškumą gali atskleisti ir visi meilės persmelkti daiktai, visas pasaulis: aplinkos pajautimas, jos tikrumo nuojauta ir tikėjimas to tikrumo visuotiniu galimumu ir yra tikrasis pažinimo kelias. Tik judėdamas, veikdamas, įgydamas santykį su tais ar kitais žmonėmis ar daiktais, žmogus gali pažinti. Tad žmogus, pagal E. Munjė, yra aktyvus, Dievo pažinimas jam yra ir pasaulio kūrimas, žmogus yra dieviškojo kūrybos akto tęsėjas. Viskas priklauso nuo žmogaus—kaip jis į pasaulį pasižiūrės, ką nuspręs su juo daryti — taip ir bus. Renesanso mąstytojai nepamatė žmoguje jo dvasiškumo, akcentavo jo konkretų, medžiagišką asmenybiškumą — ir visa naujųjų laikų kultūros istorija nuėjo individualizo, turėjimo, o ne buvimo, susvetimėjimo, one vienijimosi linkme. Tą aplinkybę ir bando apmąstyti E. Munjė. Kadangi žmogus nei pažinti pasaulio, nei gyventi negali be kito žmogaus, E. Munjė nesižavi egzistencialistų taip akcentuojamu žmonių santykių šalčiu, oieško ir randa vienas kitame supratimo ir paramos šilumą. Ir visuomenė, anot E. Munjė, jeigu ji išsikelia teisingus gyvenimo idealus, gali — pradedant ekonomika ir baigiant politika — taip sutvarkyti savo gyvenimą, kad jos vystymasis būtų žengimas į bendrabūvį, suteikiantį galimybę asmenybe tapti kiekvienam žmogui. Žinoma, jeigu jis pats to nori ir siekia. Užsiimdamas tokia aktyvia savikūra, kiekvienas žmogus gali tapti Dievo bendradarbiu.

Naujausių laikų gamtamokslinių duomenų ir pažiūrų; įtaką religinei filosofijai ryškiausiai demonstruoja Pjero Tejaro de Sardeno (1881—1955) filosofija.

Pasaulio prigimtį reikia traktuoti ne taip kategoriškai materialistiškai kaip iki šiol, sako jis: banginė materijos prigimtis rodo materijos pagrindu esant energiją. Taigi ne judėjimas yra materijos egzistavimo forma, o materija yra energijos reiškimosi forma. O dvasinis ar nedvasinis reiškinys yra energija — klausimas pernelyg spekuliatyvus, reikia aiškintis, kaip energija reiškiasi ir pagal tai spręsti apie pasaulio tapsmą — kosmogenezę.

Yra dvi energijos raiškos kryptys — išcentrinė „priekin ir aukštyn" vedanti radialinė ir Įcentrinė ,,į save grįžtančioji", ,,ataudžiančioji" tangentinė energija. Radialinė yra ta energija, kuri išauga į dvasiškumą. Tangentinė yra ta energija, iš kurios gimsta materialumas — daiktų, struktūrų, kosmoso gamybos jėga. Taigi kiekviena visatos dalelė yra dvasiškai materiali, ir kuo geriau yra susiorganizavęs, struktūrizavęsis ir įsidaiktinęs objektas, tuo jame daugiau tobulumo. Gyvybė yra ne kas kita kaip tam tikro organizavimosi ir centracijos įtampos pasiekusios energijos išraiškos būdas.

Yra trys pasaulio raidos pakopos: priešgyvybinė, biosferinė ir noosferinė. Priešgyvybinė pakopa — tai materijos vidinio organizavimosi periodas, pasibaigiantis gyvybės iškilimu. Biosferinei raidos pakopai būdingi sąmonę gimdą procesai. Sąmonė egzistuoja medžiagiškai, kaip materialių struktūrų pasekmė, todėl artėjimą į noosferinę pakopą Tejaras de Sardenas piešia, metodiškai peržvelgdamas visus žmogaus, visuomenės ir žmonijos tapsmo momentus. Žmogaus raida yra susijusi visų pirma su socializacija, kuri leidžia žmogui individualizuotis ir pagaliau, pasiekusi tam tikrą dvasinės brandos laipsnį, personifikuotis. Personalizavęsis žmogus savo atskirumą, savo individualumą jaučia visumos kontekste, o žmonijos uždavinius sprendžia ir savo likimu. Visuomenės bręsta netolygiai, todėl pasaulio raida kupina dramatikos. Tačiau istorija veda į individų personalizaciją planetos mastu, t. y. į visuomenės planetizaciją. Tai yra vartai į noosferos viešpatiją — į pakopą, kurioje atsiranda viršžmonija ir viršsąmonė. Šios viršsąmonės savivoka ir savitaiga ir išveda žmones į tašką Omega, arba naujai suprantamą Dievą. Omega yra pasaulio vienybės įžvalga, tokia tikra ir tokia besąlygiška žmogui, kad iškyla virš jo kaip seniau iškildavo absoliutas, ir žmogus veikia taip, kaip pagal tą sampratą jis turi veikti, kad pasaulio vienybė ne silpnėtų, o stiprėtų. Omega, arba naujasis absoliutas, yra atviras visai naujai žmogaus savivokai apie savo būtį ir buvimą, todėl naujojo absoliuto turinys turi būti ir yrą kitus, jo liepiniai žmogui — racionalūs konkrečiai. Omega niekada negali virsti prievartos, o visada bus tik savikontrolės įrankis. Bet kas gi turi valdyti personalizuoto žmogaus ir planetizuotos žmonijos protą, kad Omegos racionalumas būtų ne prievarta, o priedermė? Žmogaus personalizaciją, sako Tejaras de Sardenas, lydi jo amorizacija, t. y. sugebėjimo mylėti plėtotė — mylėti ne tik save, savo artimą, bet ir savo Žemę, savo žmoniją. Meilė, tapdama noosferos gyvybine galia, nepanaikina proto problemiškumo, tačiau suteikia jam neribotas galimybes nuolat ieškoti ir teigti savo tikrumą, o ne klaidas.

Kaip matome, didžiuma naujųjų religinių koncepcijų remiamos meilės galia. Tai nenauja tendencija. Nenauja ir visiškai suprantama: protas visada mąsto apie tai, ko labiausiai stokoja. Meilės šiandieniniame pasaulyje nė vienam žmogui tikrai turbūt nėra per daug.