O tikras dalykas, anot jų, tėra faktas.

Ne pozityvistai pirmieji pakvietė kalbėti apie tikrus dalykus. Dar graikai tikrais dalykais pirmąkart pavadino ne tai, kas matoma, t. y. ne daiktiškąjį pasaulį, o tai, kas mąstoma. Per visą antiką, ypač nuo Platono, per visus viduramžius ir naujuosius amžius pereina pažinimo tikrumo klausimas: kokiomis sąlygomis gamtos pažinimas gali būti laikomas tikru? Atsakymas į šį klausimą priklausė nuo to, racionalųjį ar empirinį pažinimo būdus filosofas laikė patikimesnius už kitus: jeigu racionalų, tai pažinimo rezultatų tikrumo laipsnis didėdavo, kai pažinimo produktai abstraktėdavo; jeigu empirinį — tai, pažinimui abstraktėjant, tikrumo laipsnis menkėdavo. Mes apie tai jau esam kalbėję. Kadangi naujaisiais laikais materialiai realių dalykų pažinimas apskritai buvo laikomas svarbesniu už abstraktų samprotavimą, tai dėmesys empirinio pažinimo metodams buvo, galima sakyti, visuotinis, ypač angliškosios kultūros regionuose. Ta tradicija labai stipriai paveikė Kanto filosofiją, suformavo ir mūsų dabar aptariamą naujausių laikų empirinio tipo filosofiją — pozityvizmą.

Jis plėtojamas jau daugiau kaip šimtmetį ir, skirtingai nuo daugelio kitų moderniosios filosofijos krypčių, viso savo potencialo dar nėra atskleidęs.

Pozityvizmas praėjo tris etapus: vadinamuosius pirmąjį, antrąjį ir yra įžengęs į trečiąjį — pozityvizmą. Pirmasis etapas siejasi su O. Konto, Dž. Milio ir H. Spenserio, antrasis su E. Macho ir R. Avenarijaus, trečiasis — su B. Raselo, R. Karnapo, L. Vitgenšteino ir daugelio kitų vardais. Apie juos žino kiekvienas mokslo filosofija bent kiek besidomintis žmogus.

Kas buvo būdinga pirmajam pozityvizmui?

Tai visų pirma aistringas abejojimas teisingumu visų tiesų, paremtų tradiciniais loginiais išprotavimais. Tam daugiausia dėmesio yra skyręs Džonas Stiuartas Milis (1806—1873). Yra du pagrindiniai samprotavimo būdai, sakė jis,— dedukcija ir indukcija. Dedukcijos atveju iš bendros sąvokos išvedame dalinę, kuri, jei išvesta teisingai, laikoma teisinga, pavyzdžiui: ,,Visi žmonės mirtingi, Sokratas yra žmogus, vadinasi, Sokratas mirtingas. Sokratas mirtingas, tai — tiesa, nes Sokratas mirė". Bet iš kur mes paimame prielaidą apie visus žmones kaip apie mirtingus? Kad per visą savo arba mums tai paliudyti galinčių kitų gyvų žmonių gyvenimą nėra tekę matyti nemirtingo žmogaus? Betgi tai išvada iš dar D. Hiumo atskleistos tikėtinumo srities. Be to, jeigu jau sakom, kad visi žmonės mirtingi, tai turim galvoj ir Sokratą — ir anokia čia tokio išprotavimo vertė: iš visumos, kurios turinio tikrumas tėra tikėtina prielaida, išskirti vienetą, tarsi tai čia ir būtų svarbiausia! Indukcijos atveju išvada apie kokį nors sudėtingą dalyką gaunama ne visų jį sudarančių paprastesnių dalykų pažinimo pagrindu, todėl išvada irgi tik tikėtina. Pavyzdžiui: žolės žydi, krūmai žydi, medžiai žydi, visi jie yra augalai, taigi visi augalai žydi. O kas, klausia Milis, yra priežastingumas? Paprastai manoma, kad tai dviejų reiškinių sąlygotumas, pavyzdžiui, vasarą upės nusenka. Bet ar visos ir visada? Taigi nedera prie daiktų eiti su išankstiniais nusistatymais! Jeigu norim, kad mūsų kalbėjimai apie daiktus būtų kuo tikresni, pasistenkime per savo stereotipus pažvelgti į savarankišką daiktų gyvenimą, į daiktus tokius, kokie jie iš tikrųjų yra. Gal pamatysim, kad jie gerokai skiriasi nuo mūsų vaizdinių!

Ne tik skiriasi, bet yra susiję daugeliu atvejų visai kita, negu mes įsivaizduojam, tvarka, ir tos tvarkos atskleidimas— tai ir yra pozityviosios filosofijos reikalas.

Taip pozityvistinės filosofijos programą apibrėžia jos pradininkas Ogiustas Kontas (1798—1857).

Jo manymu, vienas svarbiausių tikro filosofavimo uždavinių— patikimai atsiriboti tiek nuo to, kas filosofijoje jau prisamprotauta, neatsižvelgiant į supratimą, kad mąstyme būtina remtis tik patikrinamais faktais, tiek nuo mąstymo polinkio blaškytis loginių išvedžiojimų labirintais.

Dėl to visų pirma reikia atsiriboti nuo kai kurių tradicinių, filosofijai skiriamų disciplinų: nuo logikos (tai esąs mokslas apie abstrakcijas, kurio sąlytis su daiktų pasauliu paremtas akivaizdumo principu, o tai tikrumo negarantuoja, dėl ko logika yra mokslas apie labai abejotinus dalykus), nuo psichologijos (psichinių žmogaus išgyvenimų negalima patikrinti, jų tikrumas tik tikėtinas, todėl ir mokslas apie juos yra nepatikimas), nuo gnoseologijos ir ontologijos (šios filosofinės disciplinos tikrajai filosofijai netinka dėl to, kad nagrinėja priežastingumą, tikslingumą, esmę, t. y. dėsningumų, apibendrinimų, abstrakcijų gamybos techniką ir technologiją, o tai yra tolima pagrindinei problemai, kaip ir ką galima mąstyti daiktus tiksliai apibūdinančiomis sąvokomis).

O. Kontas įsitikinęs, kad jo filosofija — ne tuščia jo proto užgaida, o konkretumo linkme progresavusio žmonijos proto konkretus ir aiškus išsireiškimas. Protas yra tvarkos, o per ją — ir pažangos kūrimo priemonė. Jo raida — tai vadavimosi iš savyje pačiame buvusio neapibrėžtumo ir nekonkretumo istorija. Šiuo požiūriu jis yra praėjęs dvi ir įžengęs į trečią raidos stadiją. Pirmoji buvo teologinė — kai žmonės pasaulį aiškinęsi dvasios vaizdiniais, manydami, kad visi daiktai yra gyvi kaip ir žmonės. Antroji buvusi metafizinė, arba abstrakčių fikcijų stadija — kai žmonės pasaulį aiškinęsi proto idėjomis, manydami, kad visus daiktus valdą tam tikri idealūs pradai — esmės, principai, substancijos ir pan. Dabar prasidėjusi trečioji — pozityvioji stadija, o jos tikslas yra sukurti tokį pasaulio pažinimo būdą, kuris garantuotų tikrą pasaulio žinojimą, teiktų objektyvų pasaulio vaizdą ir leistų kurti realią padėtį atitinkančias bei žmogaus realius poreikius išreiškiančias pasaulio tvarkymo teorijas.

Toks pasaulio pažinimas, anot O. Konto, yra mokslinis pažinimas. Todėl reikia labai gerai suprasti, ką kokie mokslai galį. Yra konkretūs ir abstraktūs mokslai. Konkretus mokslas — tai bet kurios tikrovės srities konkretus pažinimas: kulinarija, bitininkystė, higiena, gramatika ir t. t. Abstraktūs mokslai yra šeši: sociologija, biologija, chemija, fizika, astronomija, matematika — tai vis plačiau aplinką žmogui atveriančios žinojimo sferos, atitinkančios realiai esančias aplinkinio pasaulio sritis.

Mokslai patys kuria sau parankiausius tikrovės tyrimo metodus, todėl filosofijai nedera pretenduoti į jų vadovo vaidmenį. Visa, ką gali filosofija, tai tirti tų metodų teisingumo ir efektyvumo sąlygas bei ieškoti pačių metodų kūrimo metodo. Jeigu filosofija nori užsiiminėti ne niekais, ji gali būti tik metodų tyrimo mokslu — metodologiją.

Sociologija yra pats sudėtingiausias mokslas, nes sudėtingas ir jos objektas — visuomenė: žmogus yra ir biologinė, ir kultūrinė būtybė ir, be to, išsivystęs, t. y. kitimo trukmę, arba istoriją, turintis dalykas. Kiekvieną šį visuomenės aspektą galima tirti remiantis specialiu metodu: žmogaus biologiškumą — biologiniu, žmogaus kul- tūriškumą, arba institucionalumą,— statiniu, o istoriškumą — dinaminiu. Biologinis metodas leidžia nupiešti visuomenės biologinius pagrindus, statinis — išanalizuoti tuos institutus, kuriais kaip bendromis visiems raiškos formomis visuomenė sutvarko savo gyvenimą, o dinaminis metodas tarsi susieja abu, teikia tų formų kilimo ir vystymosi istorinį vaizdą, atskleisdamas ir paties žmogaus žmogiškėjimo procesą.

Žmonijos istoriją sudaro trys periodai, atitinką jos pažinimo raidos etapus: teologinio pažinimo laikotarpį atitinka militaristinė stadija, metafizinio pažinimo laikotarpį atitinka teisinė stadija ir pagaliau pozityvioji stadija su pozityvizmo atsiradimu tik prasidedanti.

Visuomenė visada vystėsi pažangos keliu. Tačiau .anksčiau dominavo gyvūniniam gyvenimui artimesni egoizmo ir savivalės principai. Juos pakeitė filosofinis pasaulio supratimas, įgalinęs sutvarkyti gyvenimą pagal visiems bendras proto normas. Tačiau tik su pozityvizmu atsiverianti tikroji visuomenės pažanga, nes žmonės pamato savo metafizinių vaizdinių nerealumą, atsisako jų ir ima kurti tikrai žmogiškus žmonių tarpusavio santykius, kurių esmė yra nebe tarnavimas sau, nebe tarnavimas idėjai, o kito žmogaus gerbimas, tarsi jis būtų tu pats. Iš šio santykio turinti išsivystyti visuotinė žmogaus meilė žmogui. Tikras pasaulio pažinimas, pagal tą pažinimą kuriama pasaulio žmogiškoji tvarka ir meilė žmonėms—tokia yra O. Konto naujosios visuomenės gyvenimo tvarkos „trejybė".

O. Konto sociologijos principai į visuomenės supratimą leido įvesti tokių biologinių motyvų, kuriuos Herbertas Spenseris (1820—1903) akcentavo kaip svarbiausius.

Žmogus yra evoliucijos produktas. Žmogaus psichika ir protas — tai paieškų, kaip tinkamiau sugyventi su išorine aplinka, rezultatas: jose susiformuoja žmonių sampratos ir nuostatos, išreiškiamos mąstymu, kalba ir visa kultūra, kurią gimę nauji individai perima, perkuria ir praturtina, šitaip turtėdami patys. Evoliucijoje sukaupta žmogaus patirtis yra perteikiama genetiškai, ir tas, kuris sugebės šiuo prigimties turtu pasinaudoti, ryžtingai ugdydamas savo sugebėjimus, taps pranašesnis už kitus. Visuomenę sudaro stiprieji ir silpnieji — sugebą ir nesugebą kūrybiškai pratęsti evoliucijos vyksmą. Visos H. Spenserio filosofijos tikslas — rasti tas prielaidas ir sąlygas, kurios padėtų ugdyti stiprią asmenybę ir sveiką visuomenę.

Antrojo pozityvizmo raidos etapo žymiausi atstovai — Richardas Avenarijus (1843—1896) ir Ernstas Machas (1838—1917) — savo apmąstymų svarbiausiu klausimu laiko tą aplinkybę, kad išorybės pažinimas — kol išorės daiktai ar reiškiniai tampa proto duomenimis apie juos — pereina juslinio apdorojimo stadiją. Anksčiau apie pažinimą spręsta tik kaip apie daikto atspindį prote, tarsi daiktas atsispindėtų prote tiesiogiai, be jokių galimų iškraipymų žmogaus pažinimo struktūroje. O kas tą perėjimo tikslumą ir teisingumą gali patvirtinti? Juslių darbo jutimas neprieinamas jokioms juslėms, jokiems eksperimentams.

Klausimas tuo labiau svarbus, kad pasaulio vaizdą mes kuriamės iš įvairių pažinimo elementų, vieni iš jų yra labai tikslūs, kiti — tikėtini. Kas yra abejonių nekeliantis pažinimo duomuo, kurį galėtume pavadinti tikru žinojimu, t. y. faktu? Štai kur, anot R. Avenarijaus ir E. Macho, yra svarbiausia filosofijos problema.

Visas naujųjų laikų mokslas, remdamasis priežastingumo supratimu, reiškinius mėgino aiškinti, t. y. suvesti į dėsningumus. Bet priežastingumas, kaip principas pats savaime, turi daug tikėtinumo, todėl, jį atmetus kaip netikrą dalyką, kas lieka mokslui? Faktų apie tiriamąjį dalyką konstatavimas ir sudėliojimas, t. y. aprašymas. Iš aiškinamojo mokslas turi tapti aprašomuoju. Kokios bus to mokslo teorijos? Daiktą, anot E. Macho, galima tirti įvairiais požiūriais, apie jį galima sukurti daug tuos požiūrius atitinkančių teorijų, svarbu, kad jos būtų paremtos faktais ir tik faktais. Tos teorijos viena kitai gali ir prieštarauti, o kuri teisinga, kuri neteisinga — parodys laikas, kai bus sukurtos naujos teorijos, neprieštaringai aprėpiančios daugiau faktų.

Trečioji pozityvizmo raidos stadija, arba neopozity- vizmas, yra kuriamas Morico Šliko (1882—1936), Rudolfo Karnapo (1891—1970), Liudviko Vitgenšteino (1889 — 1951), susitelkusių Vienoje ir vadinamų „Vienos ratelio" vardu, Bertrano Raselo (1872—1969), Karlo Poperio (1902) Anglijoje ir daugelio kitų ir dabar tebekuriančių filosofų. Jų apmąstymų esmė susijusi su tuo faktu, kad ne tik tikras, t. y. mokslo pavidalą turintis žinojimas, kurio radimu buvo taip susirūpinę pirmieji pozityvistai, ne tik apibrėžtai tikras, t. y. fakto pavidalą turintis žinojimas, bet ir kiekvienas kitas tikras ir prasmingas žinojimas, kaip pasaulio pažinimas, egzistuoja išreikštas kalba, tam tikrais teiginiais apie tikrovę. Neatsisakydama žinojimo nei moksliškumo, nei faktiškumo problematikos, naujoji pozityvistų karta ėmė tirti ir žinojimo išraiškos klausimus. „Vienos ratelio" filosofai atkreipė dėmesį į tai, kad matematika ir logika, būdamos aprioriniais mokslais — mokslais, operuojančiais tam tikrais ne iš patyrimo, o iš „grynojo proto" gautais principais — ieško ne naujų tiesų, o pasirinktų principų pagrindimo ir išplėtojimo galimybių. Kadangi ir matematika, ir logika kyla iš to paties pagrindo ir turi abiems bendrų principų, tai ar negalima sukurti abi jas vienijančią discipliną, kuri padėtų matematikos ir logikos principus pritaikyti ir naujų tiesų ieškančių mokslų analizei ir tikrinimui?

Taip buvo sukurta matematinė logika — ir dabar te- beplėtojama logikos postulatų ir principų analizė, paremta matematikos metodais. Matematinė logika įgalino sparčiai plėtoti mašininio mąstymo kūrimo programas, kiber- netizaciją. Šiuolaikinio gyvenimo kompiuterizacija, su kuria siejamos tebevykstančios mokslo ir technikos revoliucijos naujo etapo viltys, būtų taip pat neįmanoma be atliktų ir atliekamų loginio mąstymo matematinės interpretacijos darbų.

Dar pradinėse matematinės logikos kūrimo stadijose buvo suvokta, kad logikos tikslinimo darbai gali būti vykdomi kartu tobulinant ir logikos medžiagą — teiginius, kuriais logika operuoja. Antai G. Leibnicas svajojo sukurti calsulus racionalis — universalią dirbtinę kalbą, į kurią, remiantis tam tikrais principais, galima būtų pervesti visus samprotavimus. Kad tai būtų galima padaryti, reikėjo išspręsti daug uždavinių: nustatyti, kuo skiriasi buitinės kalbos teiginys nuo grynon logikos formon pervesto, t. y. formalizuoto teiginio, koks teiginio ir fakto santykis ir pan.

Metodą minčiai tikslinti filosofai rado dar viduramžiais: sudėtingą mintį reikia skaidyti į sudedamąsias dalis tol, kol kiekviena iš jų pasidarys aiški, jog nebekels abejonių. Eidami šiuo keliu, neopozityvistai suformulavo protokolinio teiginio — elementaraus ir faktą absoliučiai tiksliai apibūdinančio teiginio — problemą. Pradžioj laikyta, kad tokiu gali būti pats paprasčiausias buitinės kalbos teiginys apie stebimą faktą, pavyzdžiui, „aš matau šviesą". Pasirodė, kad toks teiginys nepaprastai netikslus — nepakankamai aišku net tai, apie mane ar apie šviesą čia kalbama! Bandant teiginį išvaduoti iš buitinei kalbai būdingo psichologizrno, jį buvo mėginta pervesti į konstatavimo formą, pavyzdžiui, „tai yra šviesa". Šitai išryškino teiginio objektą (t. y. tą aplinkybę, kad kalbama apie šviesą), tačiau buvo taip abstraktu, kad tapo nesuprantama, kas apie objektą sakoma, kitaip sakant, iškilo teiginio prasmės problema. Pasirodė, kad prasmė išryškėja tik tada, kai mes žinom, teisingas ar neteisingas yra teiginys. O teisingas ar neteisingas jis gali būti kieno nors atžvilgiu, kas apibūdinama kitu panašaus patikimumo teiginiu. Vadinasi, apie teiginio teisingumą ar neteisingumą galima kalbėti tik tam tikros jo apibūdinimo situacijos ribose. Jeigu ta situacija ir toliau tikslinama ta pačia linkme, tai teiginio teisingumo klausimas paverčiamas teiginio tikrinimo procedūrų patikimumo klausimu. Šitaip galima eiti iki begalybės.

Neformalus, t. y. kai teisingumo ieškoma nebe apibūdinime, o patyrime, teiginių teisingumas nustatomas juos verifikuojant, t. y. teiginio objektą sugretinant su tuo pačiu objektu patyrime. Jeigu pasirodo, kad teiginio negalima paliudyti patyrimu, jis laikomas išvis beprasmiu. Teisingu teiginys laikomas tada, kai jį patvirtina išgyvenimas. Neteisingu — jei išgyvenimas liudija kažką esant, bet ne tai, kas užfiksuota teiginyje.

Taigi, anot neopozityvistų, yra trejopi teiginiai: teiginiai su praktine prasme — galimi patikrinti, ar jie teisingi, ar klaidingi, teiginiai su logine prasme — nors ir nepatikrinami, bet logiškai taisyklingi arba netaisyklingi, pagaliau beprasmiai teiginiai — apie kurių patikrinamumą kalbėti absurdiška.

Tokiu požiūriu vertinant visą tradicinę filosofijos sistemą, atmetama visa ontologija, didžioji dalis gnoseologijos, visa vertybių problematika — laikoma, kad tai yra pseudoproblemų telkiniai. Kas lieka verta neopozityvistų dėmesio? Lieka visi patyrimu ir eksperimentu patikrinami teiginiai ir jų gavimo bei tolesnio apdorojimo problematika, kitaip sakant, mokslo ir mokslo kalbos problematika. Neopozityvistams rūpi, kokios sąlygos gali užtikrinti optimalų mokslo teiginių analizės ir sintezės procesą, kaip funkcionuoja mokslo teorijos. Kokius reikalavimus kelia griežtosios neopozityvistinės žinojimo tikrumo sąlygos, rodo kad ir toks faktas: B. Raselas, vienas žymiausių XX amžiaus pozityvistų, svajojo nebe apie kokį nors elementarų teiginį, protokolinį teiginį, o apie pirmapradį patyrimo elementą: iš tokių elementų, tarsi materija iš atomų, tvirtai ir aiškiai galėtų komponuotis mūsų tikro žinojimo rūmas. Tam tikslui pasiekti B. Raselas paskyrė daug savo gyvenimo metų, matematiškai išanalizuodamas logiką viename iš garsiausių mūsų amžiaus filosofijos veikalų „Principia Mathematica" (1910— 1913 m., kartu su A. Vaithedu). Tačiau rezultatai, kurių neopozityvistai pasiekia savo griežtaisiais reikalavimais, yra kuklūs ir skamba labai liberaliai: kiekviena mokslo teorija yra neteisinga tiek, kiek ją gali pakeisti tikrumo sąlygų reikalavimus išlaikanti ir faktus apie objektą geriau aprėpianti nauja mokslo teorija; L. Vitgenšteinas, siekdamas atsiriboti nuo tradicinio „metafizinio" filosofavimo, užsidaro tik kalbos pasaulyje: „Mano kalbos ribos yra mano pasaulio ribos".

Neopozityvistai yra mokslinio žinojimo tyrėjai, žmonės, kuriems nei tik pasaulio pažanga, bet ir pats pasaulis— tai mokslo pasaulis, mokslo pasaulio pažanga. Mūsų amžiuje tokių žmonių pasaulyje labai daug, ir kol pasaulis gyvena nekonfliktuodamas su mokslu, tol mokslo tapatinimas su pasauliu nešokiruoja. Mūsų amžiaus pabaiga parodė, kad mokslo rezultatai gali virsti didelėmis blogybėmis pasauliui ir pasaulį sutapatinti su mokslo pasauliu, tuo labiau jį pakeisti mokslo pasauliu — anaiptol nevalia.

Įvairiose pasaulio šalyse pozityvizmas susilaukė savitų, tautų mąstymo būdus atitinkančių interpretacijų. Bene tipiškiausia pozityvizmo atmaina yra Čarlzo Piršo (1839—1914) ir Viljamo Džeimso (1842—1910) JAV sukurtas pragmatizmas.

Žmogus, anot jų, gyvena ir veikia iracionaliame pasaulyje. Objektyvios tiesos nėra, mokslo tiesos tėra susitarimo dalykas, todėl nė viena iš teorijų negali pretenduoti į absoliutų vertingumą. Į mokslą nereikia žiūrėti kaip į tiesą, mokslo teorijas reikia vertinti kaip padedančias arba nepadedančias siekti tikslų. Visko atskaitos taškas yra individas, jis pats gali nuspręsti, kokią tiesą, kokias teorijas pasirinkti savo tikslams siekti. Pozityvistai su tikėjimu susijusius klausimus išjungė iš savo filosofinės analizės lauko kaip pseudoklausimus. Pragmati- kams tikėjimas yra viena svarbiausių žmogaus galių. Tik tikėjimas savo gyvenimu, savo tikslu gali žmogui padėti rinktis priemones gyvenimui. Tik tikėjimas savo gyvenimo prasmingumu yra ir visuomenės gyvenimo prielaida: praradusi tokį tikėjimą, visuomenė degraduoja. Žmonės sukuria aibes prielaidų, hipotezių, teorijų, atlieka begales veiksmų jiems realizuoti — tai ir yra žmonių gyvenimas. Viskas padaroma tik šitaip — einant ir teigiant save, o kas teisinga, kas ne, ryškėja nuomonių susidūrimuose, jų kovoje — šitaip formuojasi nauji visuomenės susitarimai, kurie laikomi tiesa, kol atsiranda, kas juos sugeba paneigti ir įdiegti kitus, parankesnius, tikslingesnius ir mąstymo, ir veiklos stereotipus. Gyvenimas nuolat kinta, o žmogus siekia pastovumo, todėl, nors ir žmogiška yra teigti vieną principą, siekti vieno tikslo, reikia sugebėti ir nuolat kritiškai pažvelgti į save ir pakitusį pasaulį — ar dar nekariauji su vėjo malūnais,— čia pragmatizmas aiškiai prisišlieja prie susitaikėliškų egzistencializmo motyvų.