Ne tvarka yra pasaulio esmė, ir ne protas žmogui ją atskleidžia. Protas yra svarbus gyvenimo motyvas, bet jo vertė yra ta, kad jis gali aiškiai parodyti, jog ne jis yra lemiamasis gyvenimo veiksnys. Būtis yra tokia begalinė, tokia laisva, kad, norėdami ją aprėpti vieningu principu, kaip buvo stengiamasi daryti iki šiol, jos negalėtume sutapatinti su niekuo, iki šiol žinomu, tik su valia. Žmogaus valia irgi tokia pat begalinė ir laisva kaip ir būtis, ji žmoguje reiškia su atskiru žmogum nesibaigiantį buvimo amžinumą, jo į buvimą nukreiptą savęs teigimą, kuriame jau gali pasireikšti racionalieji pradai, protas. Protas dažnai pavargsta, nusilpsta, valia — niekada. Ji yra pasaulėdaros ištaka.

Taip ir panašiai samprotavo filosofai, po G. Hėgelio suvokę, kad jeigu ne tai, ką mes stebim kaip protą, tai galbūt tai, ką mes stebim kaip žmogaus valią, kaip visos gyvasties siekį gyventi, kaip visos gamtos orientaciją reikštis ir skleistis, gali būti laikoma būties pagrindu, Ryškiausiai tai išreiškia žmogaus valia, todėl valią, kaip būties pagrindą, kaip svarbiausią gyvenimo kuriamąją galią iškėlę filosofai imti vadinti voliuntaristais.

Vienas žymiausių voliuntaristų buvo Artūras Šopenhaueris (1788—1860). Pasaulis, sakė jis, yra būtiškos valios apraiška, dėl to ne tik kas jis yra, bet ir kaip jis yra, mes negalim pažinti, galim tik susidaryti vaizdinį apie jį. Protas tiek ir tegali padėti, kad tie vaizdiniai būtų kuo tinkamesni bendrauti su kitais žmonėmis, kaip ir mes, norinčiais būti, gyventi. O šiaip — tai ne teisingas, doras ar kitas koks nors tikslingas gyvenimas, bet gyvenimas, kaip buvimas, yra žmogaus valios paskirtis, o išlikti visuotinėje valių susikirtimo situacijoje yra didžiausias žmogaus dvasinis rūpestis.

Suprantama, visiškai laisvai pasaulio reiškiniais ir žmonių gyvenimais siautėjanti pasaulinė valia žmogui neteikia jokios dvasinės užuobėgos, žmogus nuolat yra pasaulinės valios siausmo pagairėje. Pasaulis žmogui yra ne gėris, o blogis.

O žmogus trokšta laimės! Kur ir kaip ją rasti? Užsidarant savyje, atsiribojant nuo aplinkos sugestijų ir ugdant dvasiškumą taip, kad blogį jis sugebėtų priimti kaip neišvengiamybę ir tik. tuo pagrindu pabandytų ieškoti džiaugsmo ir laimės.

Svarbu yra išmokti ignoruoti visą nedvasinį gyvenimą, apriboti materialinių gėrybių troškimą, per kurį į žmogaus dvasią patenka patys žemiausi siekiai, sukelią baisiausias aistras, kančias ir netikrumą. Dar svarbiau yra išmokti valdyti save, t. y. sukurti savo valią, sugebančią pasipriešinti pasaulinės valios diktatui.

Žmogaus valia yra didžiausias žmogaus sugebėjimų stebuklas, o jį padaryti padeda filosofija: ji gali padėti susivokti, kad pasaulis ir žmogus yra atskiri dalykai, kad žmogus yra savo tvarką turintis ir ją ugdyti galintis pasaulis, kad ir gamtos, ir žmogaus pasaulyje yra ir neesminių, ir esminių dalykų, kad tik dėmesio sutelkimas esminiams dalykams išveda žmogų į tikrą gyvenimo kelią.

Filosofija yra tiek svarbi, kiek leidžia žmogui apsispręsti ir pasirinkti, nes ne pasaulio pažinimas (valia yra nepažini), o pasaulio kontempliavimas yra aukščiausias santykio su pasauliu būdas. To gyvenimo būdo autentiškiausią forma yra menas. Menas yra žmogaus pasaulio kūrimas, ir kiek jis, atsiribodamas nuo žemiškųjų sugestijų, sugebės išreikšti amžinuosius žmogaus dvasios polėkius, tiek jis bus tikras ir amžinas, absoliutus skausmo nuolat plėšomai pasaulinės valios apraiškai — žmogui.

Taip, žinoma, valia pasaulyje yra svarbiausia, pritaria kitas plačiai išgarsėjęs voliuntaristas Frydrichas Nyčė (1844—1900). Tačiau ar verta taip rūpintis, kas ir koks yra pasaulis, kai tiek klausimų ir rūpesčių kelia paties žmogaus pasaulis! Gamta nėra visiška betvarkė, joje viešpatauja gana griežti dėsniai, valios nors ir vairuojami, bet vis dėlto pasireiškia protui prieinamomis formomis. Kaip tik todėl yra prasmės kalbėti apie protingesnio, geresnio žmogaus pasaulio sukūrimą.

Tačiau jo kūrimas turi remtis ne kažkokios hėgeliško tipo tiesos atskleidimo ir įgyvendinimo siekimu, o troškimu patenkinti žmonių poreikius. Tiesos ieškojmas yra gyvenimo reikalavimų atskleidimas, o teisinga yra tai, ko reikalauja gyvenimas. Kitokios tiesos tėra opiumas, kuriuo gali mėgautis bevaliai ir dėl to beverčiai žmonės. Tikroji tiesa — tai supratimas, kad pasaulis yra valių susidūrimo arena, kurioje kovojama pagal biologiškai sąlygotą žmogaus siekimą viešpatauti, valdyti.

Šiuo požiūriu žmonės yra dvejopi: silpnieji ir stiprieji. Stiprieji, arba viršžmogiai, yra tie, kurie žino, kad jie turi asmeninę vertę, nes suvokia savo tikslus ir moka jų siekti, nepaisydami nei savo, nei aplinkinių žmonių kančių. Silpnieji, arba, kaip yra pasakęs Nyčė, neišnešiotieji, yra tie, kurie nesugeba suvokti, kad žmogus turi būti valingas, arba kurių valiai reikštis trukdo moralės normos. Seniau, pavyzdžiui, Romos laikais, būta stipriųjų eros,, paskui, su krikščionybės įsigalėjimu, atėjusi iki šiol tebesitęsianti silpnųjų viešpatijos era, vergų moralės era; krikščioniškoji moralė su savo meilės ir užuojautos kiekvienam žmogui reikalavimu slopinanti natūralius žmogaus instinktus, kelianti neįvykdomus dorovės reikalavimus, kurių rezultatas — tai minios vidutinybių.

Pasauly esanti tik viena tikra moralė — stipriųjų moralė. Ji remiasi stipriojo neribota laisve panaudoti silpnąjį kaip gyvenimo kūrimo medžiagą. Apie žmonių lygybę negali būti kalbos — tai vergų sapnai. Gėris, teisingumas yra tai, ką šiais dalykais laiko stiprusis. Vertę gyvenimui suteikia tikslas, bet jo nėra šalia žmogaus, jis — pačiame žmoguje, jis — pats žmogus, siekiantis išugdyti save kaip superasmenybę, kaip viršžmogį. Šiam tikslui pasiekti geros visos priemonės: pradedant vedybomis su tokiu pat stipriu individu, baigiant karu, kuris esąs ypač gera priemonė didžiausioms žmogaus galioms atsiskleisti.

Kad šitokios pažiūros gali nuvesti į kraštutinį individualizmą, suprato daug kas, tačiau tik Osvaldas Špengleris (1880—1936) sugebėjo filosofijos voliuntaristines tendencijas perteikti naujausius laikus geriau išreiškiančia teorija. Jis suvokia, kad visa, taip pat ir jo pirmtakų A. Šopenhauerio ir F. Nyčės filosofija pernelyg priešino „gamtą" ir „dvasią", tarsi vienas būtų objektas, o kitas — subjektas. Ir gamtą, ir dvasią reikia suprasti kaip viena kitos tąsą ir aiškinti kaip raišką, arba gyvenimą. Pasaulis yra tai, kas jau realizuota, dvasia yra tai, kas turi būti realizuota, o gyvenimas yra pati realizacija, tapsmas. Pasaulį pažįstame dėka mokslo dėsnių, formulių, sąvokų. Dvasią — vaizdu, palyginimu, simboliu. Bet ir vienas, ir kitas turi prasmės tiek, kiek padeda gyventi, reikštis. Dvasia yra individualus pasaulio pasireiškimas, todėl žemėj tiek pasaulių, kiek joje žmonių ir kultūrų. Dvasia reiškiasi, stengdamasi išeiti į kitas, suartėti su jomis. Tai formuoja kultūras — dvasinius žmonių bendrumus. Jie tvirtėja, išsiskleidžia valstybėmis ir imperijomis. Kai kultūros kraujas atvėsta, kai ji pajėgia save jau tik saugoti, sugalvodama visokių techninių priemonių, ji tampa civilizacija. Civilizacija yra kultūros senatvė, po kurios neišvengiamai seka kultūros mirtis, kaip tai jau yra buvę su Egipto, Graikijos, Romos, Tarpupio civilizacijomis. Saulėlydžio metas atėjęs ir Europai.

Ką daryti, kad Europa nežūtų? Kokia joje vokiečių tautos paskirtis? Anot O. Špenglerio, Vokietijos likimas — socializmas, galįs sutelkti ją į vieningą totalitarinę valstybę, o vokiečiai, kaip sugebą paklusti ir susitelkti veiklai žmonės, galį tobulai įkūnyti tą principą.

Suprantama, apie kokį socializmą kalbėjo O. Špengleris — apie nacionalsocializmą, arba fašizmą, kuris vos po dešimtmečio gimė Vokietijoje, atnešdamas tiek blogio ir Europai, ir visam pasauliui. Teorija šįkart gana tiksliai prabilo apie gyvenimą ir net stimuliavo jį!

Visas voliuntaristinės filosofijos išsivystymas išreiškė tą naujausių amžių mąstysenos tendenciją, pagal kurią pasaulis ir nėra toks patvarus, kaip apie jį tūkstantmečiais galvota, o tuo labiau — ne toks protingas, ir žmogaus veikla ne turtina jį, o sekina buvimo galimybes, pasaulis eina pražūtin, ir jeigu norim pabandyti jam padėti, reikia atmesti visas kalbas apie tokį protingą gyvenimo sutvarkymą, kai kiekvienas individas laisvai pasirenka savo protingumo raiškos pobūdį — tai esanti neįgyvendinama svajonė: žmonės turį atsisakyti savo individualumo ir paklusti kolektyvumo siekiui, daug ko atsisakyti bendram labui, nes tik tokiu būdu galima įgyti elementariausią ateities galimybę, Kaip parodė istorija, tokia ateities kūrimo programa nebuvo gyvybinga: paklusimas vienam protui vedė į tokias visuomenės išsigimimo formas, kurių prisiminimas ir šiandien šiurpina pasaulį. Klausimas, kaip pasauliui geriau, teisingiau gyventi, sprendžiamas ir šiandien. Tačiau voliuntaristines mąstymo ir sąvokos tendencijas iki galo išvystęs fašizmas parodė: į visuomenės gyvenimą neįjungiant visų žmonių proto ir valios, gyvenimas greit išsikvepia ir išsigimsta. Ar tai nebus tikrai svarbi voliuntaristų pamoka kultūros istorijai, nūdienai ir ateičiai, dėl ko jie ir nusipelno nors trumpo paminėjimo?