Filosofija, kurią sukūrė Karlas Marksas (1818—1883) ir Frydrichas Engelsas (1820—1895), paremta labai aiškiu supratimu to, kad ir idealumas, ir materialumas, nors yra ir tos pačios realybės faktai, tačiau anaiptol netapatūs vienas kitam dalykai: priešingu atveju būtų nesuprantamas ir nepaaiškinamas nei pasaulio prieštaringumas, nei jo vienovė. Mes pridursime: būtų negalima nė K. Markso ir F. Engelso sukurta dialektinė filosofija, paremta tų priešybių vienovės aiškinimu, visų pasaulio daiktų ir reiškinių prigimtį randant idealumo ir materialumo sąveikoje. Šitokiu būdu K. Marksas ir F. Engelsas pirmąkart filosofijos istorijoje esmingai — nei ką sumenkindami, nei ką perdėdami — pabrėžė materialybės, kaip pasaulio aiškinimo principo, svarbą. Anksčiau visi, norėję pasaulį aiškinti materialybės pagrindu, materialumą taip suabsoliutindavo, kad idealumo tarsi ir nebelikdavo: pripažinti jis būdavo pripažįstamas (kaip kitaip paaiškinsi patį materialybės aiškinimą?— juk ne akmenys, o mintys verda galvoj!), tačiau mąstyme idealybė nedalyvaudavo kaip faktas, kaip mąstymo mąstymas. Šiaplinkybę K. Marksas visų pirma ir akcentuoja „Tezėse apie Fojerbachą"—nedideliame, bet ypač svarbiame kūrinyje marksizmo pagrindams suprasti. Jis sako: „Viso ligšiolinio materializmo — įskaitant ir fojerbachinį — pagrindinis trūkumas yra tas, kad daiktas, tikrovė, jutimiškumas imami tik objekto forma, arba stebėjimo forma, o ne kaip jutiminė žmogaus veikla, praktika, ne subjektyviai". K. Marksas čia turi omeny tą ankstesniųjų materialistų (beje, ne vieno ir mūsų dienų žmogaus) klaidą, kad tai, kas apie materialybę suvokiama, laikoma pačia materialybę. Jau viduramžiais smarkiai ginčytasi, daiktiškai tikri ar nedaiktiški yra pažinimo produktai. K. Marksas antrojoje iš „Tezių apie Fojerbachą" sako: „Klausimas, ar žmogaus mąstymas turi daiktinį tikrumą, visiškai nėra teorijos klausimas, o praktinis klausimas. Praktikoje žmogus turi įrodyti savo mąstymo tikrumą, t. y. realumą ir galią, šiapusiškumą. Ginčas dėl realumo arba nerealumo mąstymo, kuris izoliuojasi nuo praktikos, yra grynai sholastinis klausimas". Taigi realus tėra praktiškai įkūnytas žmogaus protas. Kaip idealybės faktai egzistuoja ir Hėgelio objektyvusis idealizmas, ir Fojerbacho materializmas, ir Prūsijos įstatymai, ir mūsų mintys apie pietus. Praktinis kelias nuo minties apie pietus iki pietų stalo rodo idėjos skirtumą nuo realybės. O ginčytis apie už praktikos sferos esančio mąstymo (idealumo) realumą ar nerealumą galima ir toliau, tačiau, anot K. Markso, tai bus tuščias ginčas, „scholastinis klausimas".

Kas iš tiesų yra protinga nebe grynose idealijose, o jų materialiuose atitikmenyse protą įžvelgusiam žmogui, K. Marksas pirmąkart suvokia, mąstydamas apie elementariausius žmogaus poreikius. Tai jis dar jaunystėje nusako irgi labai paprastai: kad galėtų kurti teorijas, žmogus visų pirma turi būti sotus, apsirengęs ir turėti būstą, turi gyventi — su kūnu ir krauju. Pats žmogaus buvimo faktas yra jo filosofavimo momentas.

Žmogus būva, tenkindamas visų pirma savo materialų buvimą užtikrinančius poreikius. Jų patenkinimas reikalauja konkrečios veiklos, todėl visi žmogaus sugebėjimai yra verčiami intereso patenkinimą — materialinių, buvimą užtikrinančių dalykų įgijimą ir turėjimą — garantuojančia veikla. Tokia vieno žmogaus veikla yra „pavojinga" kitam — mat anas taip pat siekia panašių tikslų, o tai gali atvesti į susidūrimą ir konfliktą. Situacija reikalauja principinio sprendimo. Daugelis ankstesniųjų mąstytojų sakė, kad „suinteresuotų" žmonių santykį nulemia protas: žmonės pamato, kad prieštaros veda į kovą iki susinaikinimo, supranta, kad gyventi vienam galima tik gyvenant kitam ir visiems kartu, susitaria, kas ko atsisako išlikimo labui ir, laikydamiesi to susitarimo, arba įstatymų, gyvena. K, Marksas sako kitaip: žmogaus santykį su žmogumi nulemia tai, katras iš jų sugebėjo nuosekliau realizuoti savo buvimo interesus, kuris iš jų įgijo daugiau galios materialaus turėjimo pavidalu. Su jo tyrinėjimu kaip jo realia galia, o ne su juo, iš principo tokiu pat, kaip ir kitas, kontaktuoja ir savo santykį nustato kiekvienas. Ne protas, o turėjimas, tuitas lemia žmonių tarpusavio santykius.

Tai nereiškia, kad taip nulemti santykiai yra stabilūs ir daugiau jokių problemų nekelia. Turto kiekvienas stengiasi turėti kuo daugiau (kiekybinis plėtojimasis yra natūralus bet kurio vyksmo etapas!), be to, turėti tikrai, t. y. kad turėjimas būtų užtikrintas. Turėtojas kitiems žmonėms paskelbia, kad tai, ką jis turi, yra jo ir tik jo. Idealizuotas ir visuomenės sankcionuotas turėjimas tampa turtu, personaliniu to žmogaus turtu, arba privatine nuosavybe. Žinoma, kiti žmonės dėl to nedžiūgauja: kuo galingesnis yra vienas savininkas, tuo mažiau galimybių turėti lieka kitiems. Prieštarišką situaciją privatinė nuosavybė paverčia priešiška situacija: bet kuris neturinčiojo kryptelėjimas nuo turinčiojo nustatytų elgesio jo turto atžvilgiu normų gali pes, arba klases. Turtinės priklausomybės ir pavaldumo santykis su turinčiuoju yra išnaudojimo santykis; turėdamas realią galią pasisavinti, turėtojas privalo apiplėšinėti kitus, netgi jei pats to nenorėtų — kitaip jis nuskurstų ir pats taptų neturtėliu. Klasiniai visuomenės santykiai yra išnaudotojų ir išnaudojamųjų santykiai. Jų prieštaravimai, arba klasių kova, yra visuomenės raidos variklis.

Nuo pat klasinės visuomenės atsiradimo pradžios istorijos epochų kaita vyko engiamajai klasei išsivaduojant. Iš bendruomeninės santvarkos gelmių išaugusi vergovinės visuomenės sankloda, dėl elementarių ir buvimo, ir mąstymo aplinkybių žmogų pavertusi realiu daiktu — vergu, žlugo vergams ir aktyviai (sukilimai), ir pasyviai (nenašus darbas) pasipriešinus, padarius vergovinę santvarką nebeįmanomą. Kilminės ir turtinės subordinacijos ryšiais paremta žmonių principinės lygybės (lygybės būties, arba Dievo, atžvilgiu) visuomenė — feodalinė visuomenė — nebegalima pasidarė tik ten ir tiek, kur ir kiek nekilmingieji luomai, remdamiesi visuomenės per amžius sukauptu materialiniu ir dvasiniu potencialu, panūdo realios visų žmonių lygybės, kurios siekimas pagimdė naujos turtinės diferenciacijos bendriją — kapitalistinę santvarką su atvirai ekspansyviu turėjimo gausinimo siekiu, suformavusiu visą tos visuomenės gyvenimo būdą ir likimą. Kapitalistinė visuomenės raida yra būtina istorinės raidos fazė, nors būtent ji sukuria pačius nežmoniškiausius turėjimus ir nauda paremtus žmonių tarpusavio santykius. Betgi tik tokie santykiai ir teišryškina kapitalizmo ribą: viena vertus, stambiųjų kapitalistų turtai pasidaro tokie dideli, jog realiai nebeaprėpiami ir dėl to tampa abstraktūs, kita vertus, neturintieji neturi tiek, kad daugiau nebeturi ko netekti — tik pačius save žūti. Toks kapitalistinės visuomenės išsivystymo finalas ne tik atskleidžia paties privatinės nuosavybės principo neracionalumą, bet ir sukuria realias sąlygas jam įveikti: turtas nustoja paklusęs vieno jį turinčio žmogaus valdžiai, o liaudies skurdo visuotinumas reikalauja, kad tas atskirų žmonių atžvilgiu jau susvetimėjęs turtas taptų visuomeninis ne tik iš principo, bet ir realiai. Tai darosi įmanoma, kada susiklosčiusi padėtis suvokiama kaip krizinė būklė ir kai atsiranda jėga, galinti tą suvokimą realizuoti. Tą jėgą pagimdo pats kapitalizmas, suformuodamas proletariatą — labiausiai išnaudojamą klasę, kuri gyvena taip, kad neturi ko prarasti, išskyrus savo išnaudojimo grandines, o laimėti, jeigu imsis veiklos, gali viską — visą pasaulį.

Kodėl proletariatas turi imtis pasaulį pertvarkančios veiklos? Todėl, kad jame, kaip engiamoje ir savo jėgų dar neatskleidusioje klasėje, slypi istorijos pažangos galimybė. Todėl ta pažangos galimybė gali tapti realybe tik veikdama. Todėl kad proletariatas savo vaidmenį jau. suvokia, o kadangi filosofavimo esmė yra praktinis minties įkūnijimas, proletariatas privalo jame slypinčią ir išraiškos reikalaujančią pažangos galimybę aktualizuoti ir realizuoti sąmoningai, protingai.

Kodėl proletariatas yra mūsų dienų visuomenės pažangos laidas? Todėl, kad jis yra ta visuomenės jėga,; kuri, aštriausiai jausdama kapitalistinio gamybos būdo neprotingumą, labiausiai suinteresuota sukurti naują, vii suomenės raidos pažangos kryptį atitinkantį gamybos būdą. Jis galimas tik tuo atveju, jeigu iš visuomeninių santykių bus pašalinta juos deformuojanti jėga — privatinė gamybos priemonių nuosavybė. Gamybos priemonių suvisuomeninimas užkerta kelią privatinių interesų veikimui, leidžia ir gamybą, ir paskirstymą organizuoti taip,; kad augtų nauji—visuomenės kaip visumos, savo esmę visumoje įžvelgiančių indivimenės santykiai.

Kokiu būdu proletariatas gali šitai vykdyti? Sąmoningiausia, aiškiausiai savo padėtį, tikslus ir uždavinius suprantanti jo dalis sukuria sąjuncialistinė revoliucija.

Visa tai lemia aplinkybė, kad proletariatas gyvena, veikia ir kovoja valstybėje. O valstybė yra prievartos aparatas viešpataujančios klasės valiai vykdyti, jos tikslams ir uždaviniams reikšti ir įgyvendinti. Suprantama, valstybės aparatą buržuazija naudos prieš proletariatą netgi beviltiškiausioje sau situacijoje, todėl revoliucija — privatinis valdžios atėmimas ir visuomenės santykių perorganizavimas — yra būtinas proletarų klasinės kovos etapas, pradedantis naują — proletarinės valstybės ir visuomenės kūrimo etapą. Slopinant nugalėtųjų klasių pasipriešinimą, saugant ir stiprinant proletariato valdžią, galima ir proletariato diktatūra.

Kapitalistinės santvarkos žmogus — turto turintis žmogus — turtu kaip galia naudotis gali tik todėl, kad šalia yra neturintis, neturintys. Proletarinė socialistinė revoliucija pradeda kurti tokią visuomenę, kurioje visų žmogaus ir individualiųjų, ir visuomeninių santykių matas yra visuotinis turėjimas — visuomeninis turtas. Visuomeninės gamybos priemonių nuosavybės sąlygojamuose socialistinės visuomenės žmonių santykiuose viena svarbiausių problemų yra teisingas gamybos produktų paskirstymas. Jo principas — paskirstymas pagal realiai gamybon įdėtą darbą — yra labai sunkiai pritaikomas dėl to, kad darbo sąnaudų apskaičiavimas daugeliu atvejų susijęs su ekonomikos lengvai koreguojamu sąžiningumo principu. Dėl to socialistinėje gamyboje dar labai daug lemia normatyviniai gamybos produktų paskirstymo metodai, valstybinės gamybos ugdymo priemonės ir socialistinė žmonių moralė. Iš esmės išsprendžia visas problemas tik komunistinės visuomenės sukūrimas — ji jau sugeba realiai patenkinti visų savo narių poreikius. Žinoma, nereikia suprasti, kad komunistinė visuomenė tenkina kiekvieną materialinį poreikį: komunizmo žmogus yra visapusiškai išsivystęs, didžiuliu intelektu, dorove pasižymintis žmogus, ir vartojimas jam yra ne tikslas, o priemonė — priemonė būti, ieškant galimybių išreikšti save visos visuomenės labui dar prasmingiau.

Iki K. Markso ir F. Engelso filosofai samprotavo apie pasaulio protingumą arba neprotingumą, patys tarsi stovėdami už to pasaulio, patarinėdami protingam arba nepakankamai protingam pasauliui, kaip jam būti dar protingesniam, kaip jam dar geriau tvarkytis ir laimingiau gyventi. K. Marksas ir F. Engelsas pirmieji akcentavo pasaulio realaus protingumo būtinumą. Nei gamta, nei žmogus nėra kažkas visiškai aiškus ir skaidrus. Gamta yra inertiška, žmogus yra ir neprotingas, tačiau būtent todėl ne tai, ką mes galvojam apie gamtą ar žmogų, o kaip tai, ką mes galvojam, yra gamtoje ir žmoguje, ir tėra vienintelė tikra vertybė. Proto ir protingumo pasaulyje yra tiek, kiek jis egzistuoja realiai, o realiai jis egzistuoja kaip žmonių santykiai ir kaip žmogaus pagaminti daiktai. Sunkus ir skaudus yra žmogaus vystymasis, kilimas iš savo prigimties netobulumo į jį naikinančios savo paties valia ir darbu sukuriamos protingos visuomenės būtį — štai tikroji žmogaus tapsmo istorija. Ekonominės socialinės formacijos nėra žmogaus savivalės produktai — tai jo laisvos valios tapsmo tikruoju protingumu pėdsakai, vedą į tokį išsivystymą, kai visuomeninis protingumas bus ne tik realiai galimas, bet ir realiai būtinas kiekvienam žmogui. Jeigu visuomenė norės gyventi toliau. Tai tarsi žodžiai apie mūsų dienas: kad žmonijos istorija būtų galima, žmonija turi būti protinga realiai.

Mes dažnai suteikdavom ir suteikiam marksizmui jėgų, kurių jis neturi — tarsi jis būtų kažkas, kas gali veikti už mus. Tuo tarpu marksizmas yra tik teorija, kuria vadovaudamiesi galim ir privalom veikti mes. Ne veltui K. Marksas ir F. Engelsas daugybę kartų yra atkreipę dėmesį, nurodinėję, perspėjinėję, kad teorija be ją įgyvendinančio žmogaus ir žmonių — niekas, kad teorija gali užmigdyti žmones, kad ja gali prisidengti tinginiai ir kvailiai. Tarptautiniam darbininkų judėjimui skirtoje ,,Gotos programos kritikoje" K. Marksas rašė: vienas teisingas žingsnis svarbesnis už tūkstančius programų.

Filosofija — tai ne tik mąstymas, bet ir veiksmas, filosofija — tai gyvenimas filosofuojant ir veikiant pagal tai, kas suprasta, analizuojant rezultatus, vėl mąstant ir vėl veikiant nusistatytąja ir tikslų, ir principų linkme.

Tai iš tiesų nauja filosofijos pozicija: nebe pasaulio aiškinimo, o jo keitimo pozicija. Štai kodėl K. Marksas ir F. Engelsas buvo įsitikinę, kad visa žmogaus istorija iki socialistinės ir komunistinės jo raidos buvo tik žmonijos priešistorė.

Tikroji istorija dar tik prasideda.