G. Hėgelio filosofija buvo tokia esminga, kad netgi tie, kurie jai nepritarė ir neigė ją, buvo jos veikiami. O nepritariančių buvo kur kas daugiau negu pritariančių — faktiškai visa „pohėgelinė", arba šiuolaikinė, filosofija išaugo, neigdama G. Hėgelį. Suprantama: priimant G. Hėgelio idėją apie pasaulį, kaip absoliutinės dvasios išsireiškimą, galima būtų laukti, kad pasaulis bus kur kas geriau sutvarkytas negu rodo kasdienybė. O jeigu jame tiek netobulumo ir blogio, tai vargu bau tikra yra prielaida, kad šio pasaulio ištaka yra absoliutus idealumas!

Liūdvigas Fojerbachas (1804—1872) taip ir sakė: visa, ką šneka Hėgelis, yra girta spekuliacija! Jeigu nenori būti panašus į viduramžių scholastus, turi kalbėti ne apie idealybės, net ne apie materialybės realumą, o apie žmogaus realumą: žmogus ir yra tai, kas išreiškia idealybę ir materialybę kas jas abi daro realybe.

Betgi idealumas nėra savarankiškai šalia materialumo egzistuojantis dalykas — tai tėra materialybės raiškos momentas. Gamta yra amžina ir begalinė, todėl kalbėti apie jos pradžią ir pabaigą beprasmiška. Kas kita yra klausimas apie žmogaus ir visos gyvasties pradžią. Ją visiškai nesunkiai galima įsivaizduoti kaip tam tikrą gamtos raidos sąlygų padarinį. Gamtai būdinga judėjimo tvarka pasireiškia tokiais rezultatais, kurie tampa prielaida gyvasčiai ir žmogui atsirasti, o juose susibalansuoja į būdingus visai organikai ir konkrečiai žmogui pasaulio ,,priėmimo" sugebėjimus, koncentruotus jutimo organuose.

Pasaulio pažinimas — tai jo tvarkos žmogiškasis išryš- kinimas. Svarbiausia problema yra ne tai, kaip toks žmogiškasis pasaulio vaizdas yra galimas: jeigu jau gamta išsireiškė žmogumi su tam tikrais jo sugebėjimais, vadinasi, tai buvo ne tik realiai galima, bet ir būtina. Ir juslių, nors jų tik penketas, ir jų abstraktaus apdorojimo gamtinių prielaidų yra visai gana, kad žmogus pasaulį galėtų pažinti. Problemiška yra tai, kas žmogiška — kas jo sukurtame pasaulio vaizde yra tikra ir kas ne. Panašiai klausimą kels ir K. Marksas bei F. Engelsas, panašiais rūpesčiais bus užsiėmę pozityvistai — daugelis šiuolaikinės filosofijos kūrėjų. Protas, kuris yra žmogaus sugebėjimas teikti sau realų, t. y. esamą padėtį atitinkantį pasaulio vaizdą, duoda-tikrą žinojimą. Tas vaizdas nėra amžinas ir nekintamas, tačiau tikras, jeigu pažinimas vadovaujasi moksliniais tikrovės analizės metodais tiek, kad žmogui visiškai užtikrina jam reikalingą orientavimąsi pasaulyje. Neabsoliutus, kintantis, tik žmogiškai tikras žmogaus susikuriamas pasaulio vaizdas tėra todėl, kad pažinimas vyksta kaip visuminė žmogaus orientavimosi aplinkoje veikla, o ji yra ne tik sugebėjimas abstrahuotis, kilti į vis aukštesnį suvokimo aprėpiamų daiktų ir reiškinių lygį, bet ir kilti tam tikru būdu, atitinkamai orierituoj antis, stengiantis arba išsilaikyti suvokimo pusiausvyroje, arba, pasidavus jausmams, aistroms, atitrūkti nuo abstrakcijos ir daikto subalansuotumo ir kartu su tokia ryšio su tikrove nebeturinčia abstrakcija pasileisti į vizijų, vilčių, vaizdinių karaliją. Taip pažintinė žmogaus veikla gali sukurti jo tikrais laikomų tikėtinų dalykų— religinių vaizdinių — pasaulį. Taip suvaldyti savęs nepajėgiančiam žmogui sugebėjimas abstrahuoti atsi­suka prieš jį patį — gimdo tikėjimą ir religiją. Religija kyla ne iš paties proto, o iš širdies. Žmogus nori būti geras, tobulas, laimingas, nepajėgia to pasiekti realiai, todėl savo siekį suabsoliutina ir tiki jo galimumu tuo labiau, kuo nerealesnis, bet reikalingesnis darosi jam tas idealas. Religijoje žmogus kondensuoja savąjį savęs" suvokimą: kaip suprantama žmogaus esmė, tokia yra ir to laiko ar tautos religija. Pradžioje žmogus menkai teskyrė save iš gamtos, todėl ir religijos siekiniai buvo susiję su gamtinio gyvybingumo idealais. Paskui žmogus savo gyvastingume apčiuopė subtilesnį klodą — dvasiš kumą, ir tuo pagrindu susiformavo dvasinių idealų ku pina religija, išugdžiusi monoteistinį tikėjimo vaizdinį — dvasiškai tokio stipraus, iš esmės viską galinčio žmogaus idealą.

L. Fojerbachui labai svarbus religijos ir moralės santykis. Daugelis mąstytojų religiją siejo su morale. Volteras, kaip pamenam, sakė, kad žmonių moralumui palaikyti Dievą reikėtų net išgalvoti, jeigu jo nebūtų. L. Fojerbachas galvoja kitaip: moralė yra nuo religijos nepriklausomas dalykas, moralė kyla ne iš mano santykio su tikėjimu, o iš mano realaus santykio su kitu žmogum mi. Religija gali aprobuoti moralės normas, bet mokyti moralės ji negali: jeigu aš kerštingas, jokia religija nepri- vers manęs pasidaryti nekerštingu. Ir visai kas kita yra kitas konkretus žmogus; jeigu jis geras, tai net mano kerštingumas prieš jį kartais gali būti bejėgis. Moralę palaiko ir ugdo tik konkretus bendravimas, o kuo bendraujančiųjų bendrija yra aukštesnio dvasingumo ir protingumo, tuo universalesnės moralės principus gali ji laikyti savo bendravimo kriterijais. Pats universaliausias yra meilės santykis. Mylintis žmogus panašus į tradicinį religinį Dievą. Kadangi žmogus yra ne tik dvasiškumas, bet ir kūniškumas, meilė turi vienyti visą žmogų su visais žmonėmis. Meilė, anot L. Fojerbacho, yra pasaulį vienijanti, žmogaus esmės išryškintą pasaulį kurianti jė ga.

Gražus, žinoma, yra šis filosofo antireliginis idealas. Pamatysim, ne vienas naujausių laikų mąstytojas siūlys meilę Dievui pakeisti meile žmogui. Ar tik ne dėl to, kad ne tik jautė, bet ir matė, kaip šitos meilės žmogui realiai vis mažėja ir mažėja?