I. Kanto filosofija bylote bylojo: visas žinojimas, visi mokslai ir filosofijos, visa kultūra — tai žmogaus kūryba, tai visų pirma žmogus. Taip nedaug turėdamas — vien tamsius ir inertiškus juslių duomenis — jis savo prigimties galiomis suteikia tiems duomenims tokias lakias, šviesias būtį išretas mažiausiai skyrė dėmesio, nagrinėdamas ne tiek jų turinį, kiek formalų pagrįstumą, nes manė, kad to turinio niekas nepanūs keisti savavališkai. Johanas Fichtė (1762— 1814) suprato: jeigu jau žmogus pajuto, kad viskas, netgi būtyje jį orientuojančių sąvokų supratimas, priklauso nuo jo laisvos valios — jis būtinai pasinaudos galimybe visą kultūros kūrybą sąmoningai pajungti savo tikslams. Ir iškelia sau uždavinį: dar aiškiau negu I. Kanto padaryta, akcentuoti žmogaus visagališkumą ir jau tuo pagrindu pabandyti orientuoti jį tokiai savikontrolei, kuri priklauso ne nuo jo geros valios, o kyla iš jo buvimui reikalingų sąlygų ir prielaidų tikro žinojimo.

Visa, kas skleidžiasi kaip I. Kanto sistemos analizuojamas sąmonės turinys, yra savimonės produktas: juk iš tiesų, tai, kas dedasi Kanto sistemoje, neapibūdinsi nei kaip „yra mąstoma", nei kaip „tai mąsto", o tik kaip „aš mąstau". c Vadinasi, savimonės ištaka yra ne kas kita, kaip Aš. Ar ne nuo Aš savitaigos turi būti pradėtas mūsų samprotavimas? Juk pats Aš buvimas pradžioje teigia Aš kaip būtį. To Aš nereikia painioti su konkrečiu Aš — žmogumi: Aš, kai jis mąstomas filosofiškai, iškyla kaip grynasis Aš ir yra suvokiamas intelektualine įžvalga, gi suprasti jį reikia ne kaip esybę, o daugiau kaip veikimą. Pati Aš savitaiga kaip veiksmas reiškia, kad yra kažkas, dėl ko veikiama, ir yra, kas veikiama. Tai pradžioje gali būti taip nekonkretu, kad negalima suvokti kaip nors kitaip negu ne —Aš. Tada Aš, kaip būtis, suskyla j du pradus, o tai yra nestabili būsena, ir Aš, siekdamas susigrąžinti savo vientisumą, mąsto apie save esant Aš ne kaip — Aš. Šioje tezės antitezės ir sintezės pavidalą turinčioje Aš sklaidoje pasireiškia trys — tapatybės, prieštaravimo ir pakankamo pagrindo — dėsniai, įbūtiną ašybę realumo, neigimo ir apribojimo pavidalais. Realumas reiškiasi kaip į begalybę einantis Aš veikimas, jį apriboja vaizduotė, išreiškianti jausmus, iš kurių, tarsi iš šalies, ateina įžvalga, erdvė, laikas, daiktų vaizdai, o iš šių, remiantis palyginamaisiais sprendimais, kuriasi protas ir savimonė, realiai atpažįs- tanti grynąjį Aš.

Aš yra orientuotas į begalybę, be galo veiklus ir visiškai laisvas. Veiklą galima nukreipti bet kuria linkme. Kuria — gali nurodyti tik protas, o jam turi paklusti valia veiklai.

Kaip tai galima padaryti konkrečiai? Aš veikla, kai ji orientuota į ne —Aš erdvę, protu kuria duomenis, kurie sudaro mokslus. Aš veikla, kai ji orientuoja į savo vi- dujybę, generuoja sampratas, kurios tampa principais ir idealais. Taip kuriasi erdvė, kuri iš vienos pusės apsupta mokslo duomenų, iš kitos yra persmelkta juos vienijančių idealų ir principų ir sudaro tą realią dvasios raiškos erdvę, kuri gali būti laikoma protinga — proto kontroliuojama ir vedama. Bet kurią jos vietą galima deramai patikrinti, kai tik kyla klausimas, ar Aš raiška toje vietoje pakankamai intensyvi ir teisinga. Šitaip mokslas iškyla kaip be galo aktyvios ir veiklios dvasios savikontrolės, dvasios raiškos visapusiškumo ir jo tolygaus paskirstymo priemonė. Mokslinis žinojimas yra dvasios ob- jektyvacijos būdas, ji leidžia tikėtis, kad žmogaus saviraiška gali būti ir tikslinga, ir teisinga.

Kiekvienas žmogus privalo nuolat teigti save veikdamas taip savarankiškai, kad Aš taptų nepriklausomas. Kiekvienas žmogus, be to, privalo vykdyti savą, tik jam tenkančią moralinę priedermę, savo dorovinį pašaukimą. Šitaip kuriamas aukščiau fizinio pasaulio iškylantis moralinis pasaulis, kuriame įsikūnija tai, ką visais laikais žmonės nukeldavo į Dievo valdas.

Ką sukuria J. Fichtė, paprastindamas I. Kantą, yra gryniausias subjektyvusis idealizmas, idealizmas toks agresyvus, kad gamtai J. Fichtės koncepcijoje tiesiog nelieka vietos.

Nuo to fakto kritikos savo filosofiją pradeda J. Fichtės amžininkas Frydrichas Šelingas (1775—1854).

J. Fichtės absoliutinis Aš iš esmės yra dieviškas absoliutumas, turįs nebe teologišką, o antropologišką pavidalą. Jeigu netgi šios sampratos pagrindu norėtume rasti Aš raiškos būtimi galimybę, turėtume sutikti, kad ne —Aš negali kilti iš kur nors kitur, kaip iš paties Aš. Jeigu ne —Aš suprasime kaip gamtiškumo pradmenį, turėsime pripažinti, kad būties galimybę turi sudaryti abi — ir gamtiškumo, ir negamtiškumo — galimybes jungianti vienovė. Tą vienovę F. Šelingas pavadina absoliučiąją tapatybe.

Jos negalime rasti kaip stebimos realybės, ji tegali "būti suvokta intelektualine intuicija. Iš absoliučios tapatybės, kaip iš principo, gali būti išvesta visa stebimoji pasaulio realybė, ir filosofija gali išsilaisvinti iš tos neobjektyvumo stichijos, į kurią, nors ir kilnių — žmogaus aktyvinimo — tikslų vedamas, ją buvo įstūmęs J. Fichtė. Filosofija, anot F. Šelingo, tada tampa absoliučiu ir objektyviu mokslu.

Absoliučioj i tapatybė egzistuoja ne kaip realybė, o kaip galimybė. Ta galimybė tampa realybe, kai tapsmo akte ji skleidžiasi kaip pasaulis. Tapsmo pasaulio formomis galimybė atsiranda dėl to, kad absoliučioj i idealybė, arba indiferencija, diferencijuojasi, skildama į idealumą ir materialumą. Jų skirtumas ne kokybinis, o kiekybinis, nes materialumas nėra tai, kas lieka, iš tapatumo, išsiskyrus idealumui. Materialumas kaip gamtos pradmuo gali ir toliau diferencijuotis, absoliučiajai tapatybei šitokiu būdu reiškiantis vis grynesnėmis idealumo formomis. Todėl gamta nenustoja būti iš prigimties (iš principo) dvasiška: gamta yra matoma dvasia, o dvasia yra nematoma gamta.

Absoliučiajai idealybei tampant pasauliu atsiranda dvasinė įtampa, kuri materialumą per įvairias gamtos formas išveda į organinį lygmenį — gyvastį, o idealumą — per įvairias dvasios raiškos formas — į sąmonę ir protą.

Pažinimas — absoliučiosios tapatybės pačios savęs atpažinimo procesas — vyksta per jutimus, kurie yra ne kas kita kaip elementarus, nebrendus mąstymas, teikiąs pradines formas mąstomajai medžiagai. Toliau per kuriančiąją kontempliaciją ir jos refleksiją suvokimo formos jungiasi su suvokimo medžiaga nauju — protinio — realybės suvokimo lygiu. Aukščiausia žmogiškojo dvasiškumo išraiškos forma yra menas, kuriame dvasinės veiklos subalansuotumas priartėja prie savo ribos, grasindamas tapti kraštutinumu, chaosu, dėl to menas ir naujų jo kelių tiesėjai-—genijai — yra protingos žmonių laisvės ribų žvalgai.

J. Fichtės ir F. Šelingo filosofijos Europos mąstyme atgaivino dvasios sampratą, bet jau gerokai kitaip ją suprasdamos — dvasia čia tapo ne iš dieviškosios būties begalybių žmogaus pavidalu besiskleidžiančiu dieviškumu, dvasia jų filosofijoje tapo iš paties žmogaus, kaip gamtinio konkretumo, kylančios galios raiška. Kaip tik dėl to butinis šito prado analogas suprantamas jau nebe kaip dvasiškumas, o kaip idealumas — absoliutaus dvasiškumo galimybė. Šią aplinkybę būtinai reikia atsiminti, jeigu norim suprasti ne tik G. Hėgelio, bet ir visą vokiečių spekuliatyvinę filosofiją, dar daugiau — geriau suprasti viduramžių filosofiją ir antikos filosofijos pobūdį: jeigu anksčiau dvasiškumas buvo būtiškai realus ir, materialumą darydamas būtiškai tik potencialų, liudijo Dievo buvimo tikrumą, tai dabar, realumo reikalaudamas ir materialumui, Dievo reikalavo jau tik kaip absoliučios galimybės.

Nors ir idealizmas, bet jau kur kas mažiau agresyvus!