Didžiojoj daly Europos kapitalizmas dar kilo: Prancūzija vadavosi iš feodalizmo, Vokietija, Rusija, Lietuva,; kitos Centrinės ir Rytų Europos šalys tik svajojo išsivaduoti. Aišku, žmonės čia negalėjo sutikti, jog protinis pažinimas būtų suniekintas taip, kaip tai padarė D. Berklis ir D. Hiumas. Tuo labiau kad apie filosofijos vertingumą jie sprendė tik vienu požiūriu — kiek ji garantuoja, konkretaus daikto pažinimą. Aišku, buvo labai svarbu žinoti, kad netgi juslinis pažinimas yra problemiškas. Aišku, buvo labai svarbu atsiminti, kad, kaip patarė G. Leibnicas, protui geriau pririšti ne sparnus, o šviną. Tačiau jeigu atsižvelgtumėm ne tik į mokslo, bet ir į gyvenimo interesus, skepsio proto atžvilgiu neturėtume sau leisti: protas yra ir gamtotyros teorijų, ir humanitarinių disciplinų, ir politinių ar ideologinių doktrinų pagrindas, jis dalyvauja ir meno, ir religijos vertybių kūryboje. Visa tai sudaro kultūrą — būtiną žmogaus gyvenimo aplinką. O jeigu ji nėra tokia, kokią turėti norėtųsi, tai nejaugi dėl to kaltas tik protas? Ar pabandė kas išsiryškinti, ką protas gali ir ko ne, kokia jo tikroji dalia pažinime ir kultūroje?

Imanuelis Kantas (1724—1804), lietuvių kilmės vokiečių filosofas, vienas iš didžiausių visų laikų mąstytojų, proto atžvilgiu buvo nusiteikęs labai kritiškai, tačiau niekada nepamiršo, kad būtent protas yra žmogaus žmogiškumo pamatas.

I. Kantas buvo nuoseklus tyrinėtojas. Jaunystėje jis labai domėjosi gamta. Subrendęs ėmėsi proto tyrimų. Kai kas yra linkęs manyti, kad tai du visai skirtingi kūrybos etapai. Iš tikrųjų tai yra to paties mokslinio intereso nuoseklaus išskleidimo du tarpsniai. Tyrinėdamas gamtą, I. Kantas norėjo rasti visų laikų mąstytojų taip trokštą paaiškinimą, kaip galima materialybė ir idealybė, kokia jų esmė ir kaip jos egzistuoja pasaulio pavidalu. Jo sukurtą Saulės sistemos išsivystymo teoriją mokslas žino kaip Kanto-Laplaso teoriją. Ją kurdamas, I. Kantas įsitikino: jeigu materiją suprasi mechanistiškai, t .y. kaip negyvą, inertišką masę, o jos kitimą — kaip visatos pakeitimą, tai ir gyvasties, ir proto šitokia materialybė pagimdyti negali. Idealumas turi egzistuoti šalia materialumo. Kas yra idealumas, kokia jo kilmė — paslaptis, tačiau jo skirtingumas nuo materialumo — faktas, į kurį negalima nekreipti dėmesio. Tai buvo nepaprastai svarbi I. Kanto gamtos tyrinėjimų sąlygota išvada—ja buvo paremta visa protą tyrimų programa.

Pirmiausia apsidairykim, kaip, pagal Kantą, tų dviejų pradų sąveika reiškiasi pasauliu. Idealybė ir materialybė yra tos dvi didžiosios galios, tie pradai, iš kurių sąveikos gimsta viskas — pasaulis, gamta, žmonės. Gimsta kaip tų pradų sąveika ir egzistuoja kaip jų sąveika. Dėl to pasaulis I. Kanto filosofijoje yra dvilypis, galimas matyti ir iš išorės, ir iš vidaus, galimas suprasti ir kaip buvimas sau (vadinamas noumenas),. ir kaip reiškimasis (kitam (fenomenas). Bet kuris noumenas gali būti fenomenas kitam noumenui. Antai kalnas pats savaime yra noumenas, o mano suvokime — fenomenas. Aš noriu žinoti, kas kalnas yra kaip noumenas, t. y. iš savo prigimties, bet negaliu to padaryti dėl to, jog kalnas yra man tik tuo pavidalu, kuriuo jis man reiškiasi. Kas iš tiesų, tikrai yra kalnas, aš galėčiau pasakyti, tik susitapatinęs su juo, bet šito aš taip pat negaliu padaryti, todėl galiu tiktai ištirti, kaip tikrai — kaip noumenas—kalnas egzistuoja man savo pasireiškimo man formomis.

Kaip nedaug gali žmogus!

Taip, labai nedaug. O kiek daug nori! Jis nori žinoti ne tik apie šį kalną, bet ir apie visus galimus kalnus, ne tik apie šį pasaulį, bet ir apie visatą, apie materialumą, idealumą, amžinybę, nemirtingumą. Ne tik nori žinoti, bet ir kuria savo vaizdinius apie tai mokslų, filosofijų, menų, religijų pavidalais. Tad kaip jie yra galimi ir kiek jie tikri, šiais žmogaus kūrybos pavidalais atkurtieji objektyvios tikrovės paveikslai?

Žmogus turi tris fundamentalias galias: galią justi, galią norėti ir galią protauti. Galia justi teikia mums tai, kas yra apdorojama, apiforminama — mūsų pažintinės veiklos medžiagą, arba turinį. Galia norėti, kai ji, nukreipta į mūsų vidų, tampa sugebėjimu spręsti — parinkti juslių pavidalu mumyse egzistuojančiai medžiagai formą. Kai galia norėti nukreipta į išorę, ji tampa valia, organizuojančia ir vairuojančia visą mūsų veikimą. Galia protauti — tai sugebėjimas gaminti pažintines formas, pažintinę veiklą sąlygojantis jos formodaros procesas. Visi šie sugebėjimai yra žmogaus dvasios — idealybės ir materialybės junginio — savybės.

Žmogaus aktyvumo šaltinis yra žmogaus dvasia, o kuo mažiau ji priklauso nuo materialybės — žmogaus kūniškumo— tuo artimesnėmis „grynai idealybei" ir tapatesnėmis pačiai sau formomis gali ji bandyti aprėpti visą buvimą.

Pačios bendriausios dvasios savistabos formos yra laikas ir erdvė. Kodėl? Todėl, kad viskas, kas yra, yra kaip tam tikrą vietą užimantis trūkimas, trukmė. Todėl ne tik šių pačių bendriausių mūsų buvimą apibūdinančių sąvokų, bet ir kiekvienos kitos sąvokos turinys žmogaus suvokiamas kaip tolydžiai besiskleidžianti trukmė. Štai kodėl pasaulis žmogui atrodo tampantis, neturintis aiškių ribų, sunkiai pažįstamas, o pažinimas — didžia dalimi subjektyvus. Štai kodėl pats pažinimo procesas yra toks sudėtingas, taip atidžiai tyrinėtinas ir dėmesingai graduotinas, atsimenant, ko iš jo norime — jusliškai paliudijama materialybės tikrumo ar protu išgryninto idealybės aiškumo.

Kiekvieną išorės daiktą mes priimam arba kaip visumą, arba kaip konkretumą.

Kai daiktą priimame kaip visumą, mes turime galimybę jį taip nukonkretinti ir taip suabstraktinti, kad jis galės būti mąstomas net nebe kaip „kažkas", o kaip „tai" arba net „šitas", „vienas" ir pan. Toks reiškinio „nureikšminimas" nesidomint jo turiniu, o tik juo kaip faktu, šitokios procedūros taikymas įvairiems reiškiniams ir jų žymėjimas atitinkamais žymenimis veda mus į matematikos pasaulį. Gilindamiesi į daikto turinį, mes neriame į logikos pasaulį. Betgi ir matematikos, ir logikos pasauliai I. Kanto filosofijoje susyja: matematika tampa aukščiausia jusliškumo idealizacijos forma, logika — proto.

Logikos pasaulį kuriame, bandydami kuo pilniau ir tiksliau įsisavinti juslių pateikiamą pažįstamųjų daiktų turinį. Tai vyksta šitaip. Pavyzdžiui, mes palietėme daiktą. Tai, ką juntame kaip rankos deginimą ir kas yra įkaitęs akmuo mūsų lytėjime, mes apibūdiname kaip „karšta". Kaip tai įvyksta? Žmogus turi sukūręs daug formų (žodžių) įvairiems fenomenams žymėti. Daikto būklė atpažįstama dėka juslinės įžvalgos, turinčios tą pačią, kaip ir matematika, prigimtį. Ji leidžia neklysti parenkant ir „uždedant" žodį, reikalingą pažymėti, pavyzdžiui, deginimo jutimui, „karšta" tampa pirmuoju tikruoju deginimo paliudijimu mūsų supratimui, protui ir dvasiai. Deginimo jutimas ir konstravimas „karšta" nėra tapatūs dalykai, tad juslinio pažinimo faktais, kuriais operuoja protas, ne išreiškia pažįstamąjį daiktą, o reiškia, reprezentuoja, net simbolizuoja, nes susideda iš to turinio, kurį pateikė specifinė mūsų juslių būklė, o proto formos iš jo turinio atrinktos pažymėti būtent tam jutimo faktui.

Ir vis dėlto žmogaus dvasia nori pakilti virš to neaiškaus tikrumo, kurį apie išorę teikia jutimai. Žmonės nori išsivaduoti iš tiesioginio pačių daiktų poveikio ir išeiti į jų santykių pasaulį, pažvelgti į daiktus iš šalies, pamatyti juos „tokius, kokie jie iš tiesų yra". Dėl to jusliniai duo menys apie daiktus specialiai apdorojami vadinamosiomis intelekto, arba supratimo, formomis. Šios pažintinės veiklos galimybę teikia intelektualinė sintezė, o priemonė, kuria ji naudojasi, yra logika. Logika — tai teisingo sprendimų darymo mokslas. Kadangi logika operuoja pažinimo jau turimais išorinio pasaulio duomenimis ir yra vidinė žmogaus dvasios ir proto veikla, į teisingas išvadas ji gali pretenduoti tik tiek, kiek loginės operacijos bus taisyklingos, t. y. tikros ne išorybės, o žmogaus vidujybės požiūriu. Pagrindiniai logikos veiksniai yra bendrų (pvz., upės turi pradžią, keliai turi pradžią, gyvenimas turi pradžią — viskas turi pradžią) arba dalinių teiginių išvedinėjimas (pvz., visi žmonės mirtingi. Sokratas yra žmogus— taigi Sokratas yra mirtingas). Tačiau jų variantų yra labai daug. Ištyręs visą loginių operacijų įvairovę, I. Kantas nustato, kad jos paklusnios santykiams, atitinkantiems išorinio pasaulio daiktų santykius. Todėl ir apibendrinamoji, ir tiriamoji proto veikla yra vertinga: žinant taisyklingo mąstymo taisykles ir dėsnius, bet kurį proto faktą galima nuosekliai atvesti iki juslių fakto ir šitaip patikrinti, tikras yra proto faktas ar ne; savo ruožtu— sintezuojamąja proto veikla galima gauti tokius išorybės apibendrinimus, virš kurių protas, nenorėdamas netekti ryšio su juslių pasauliu, aukščiau pakilti nebegali. Tie aukščiausi išorinės tikrovės apibendrinimai, dar galimi paliudyti juslėmis, yra kategorijos. Jų yra 12: vienis, daugis, realumas ir t. t.

Kokiais pavidalais egzistuoja kategorijų saistomas išorybės pažinimas? Gamtos mokslų pavidalais. Jie mūsų pažinimą išveda į aukštą supratimo horizontą. Tobulindamas išorinio pasaulio stebėjimo, analizės ir apibendrinimo metodus, žmogus gamtą gali pažinti vis tiksliau. Tačiau ir tai nepatenkina žmogaus dvasios, nes žmogus nori žinoti, ar daiktų pasaulis negali būti paklusnus vienam būties principui. Verždamasis į tokį žinojimą, žmogus visą gyvenimo apraiškų įvairovę stengiasi suvesti į vieną sąlygotumą, gimdydamas tris idėjas. Visą savo vidinio, arba dvasinio, gyvenimo įvairovę mes išreiškiame sielos sąvoka (psichologinė idėja), visą savo išorybę liečiančią patirtį — pasaulio sąvoka (kosmologinė idėja) ir pagaliau viso savo buvimo apskritai galimumą — Dievo sąvoka (teologinė idėja). Taip mes išeiname už savo realumą galinčių paliudyti daikti] pasaulio ir įeiname į transcendencijos erdvę, grynojo proto sritį. Nors nei sielos, nei pasaulio, nei Dievo sąvokų mes negalime pritaikyti jokiems patirties daiktams (atsisakymas norėti jas daiktiškai tikrai paliudyti ir yra tų transcendentinių idėjų įgijimo galimybė), mes, tarsi patys būtume tų idėjų pasaulyje, regime jas kaip daiktus ir norime juos pažinti. Toks grynojo protoidėjų reprezentuojamas pažinimas nuo seno vadinamas metafizika (pažinimas to, kas virš fizikos, t. y. virš fiziš-kumo). Ar tai galima?

Kad galėtume pažinti psichologinę idėją, mes turėtume būti ne tai, apie ką sakome „aš mąstau", o tai, apie ką būtų galima pasakyti „siela mąsto", t. y. būti tuo, ką turime įrodyti esant (tai yra paralogizmas).

Kosmologinė idėja verčia mus savo patirta išorybe laikyti ir savo prielaidas, ir sąlygas turint savyje — tarsi pati išorybė būtų savo raiškos priežastis. Todėl, anot I. Kanto, čia galima lygiai taip pat griežtai įrodyti visai priešingus dalykus — ir tai, kad pasaulis erdvėje ir laike ribotas, ir tai, kad jis yra begalinis, ir tai, kad jis vientisas, ir kad sudėtinis ir pan. Taip protas patenka į savo paties prieštaras — antinomijas.

Teologinė idėja yra galimybė virš mūsų turimų ir juslinių, ir intelektinių potyrių laikyti esant tobulą esatį. Dievą, kuris sukūrė ir tokią, kaip mes stebime, pasaulio, ir pačią pasaulio stebėjimo tvarką. Galima tarti, kad tokia esatis yra. Bet argi sąvoka rodo tikrą buvimą? Be to, dėsningumo ryšys kaip tikras galioja tik juslinio pasaulio ryšiams. Galų gale Dievo būtinumas negali būti išreikštas ir jokia sąvoka.

Taigi metafizika, kaip mokslas apie noumenus, negalima, ji galima tik kaip polinkio ieškoti galutinių tiesų išraiška, bet vertinga gali būti tik tada, kai aiškiai suprantama, kad ji neturi jokio besąlygiško tikrumo. Tikėtis ir tikėti, kad siela nemirtinga, pasaulis amžinas, o visa tai sukūrė Dievas, žmonėms neuždrausi, bet parodyti, kad tai neturi nieko bendra su tikru, jusliškai patvirtinamu žinojimu — yra ir būtina, ir galima. Tai ir padaro I. Kanto filosofija, ir visų pirma „Grynojo proto kritika".

Mokslai teikia žmogiškai tikrą žinojimą, filosofija parodo žmogaus žinojimo ribas, o tikėjimas yra tikėti norinčių žmonių asmeninis reikalas — tokios yra svarbiausios I. Kanto atlikto žinojimo tikrumo ribų tyrimo išvados.

Antroji svarbiausia prigimties galia — norėjimas — orientuota į išorybę ir reiškiasi kaip valia, visų pirma valia veikti. Žmogus veikia gamtos ir kitų žmonių atžvilgiu. Kaip jie turi elgtis su gamta, moko gamtos mokslai, o kaip su kitais žmonėmis — etika. Etikos objektas yra dorovė— toks žmonių bendrabūvis, kuris gali būti laikomas gėrio apraiška. Ar yra galima visuotinės reikšmės dorovė? Taip, galima, jeigu jos principų bus ieškoma ne praktinio gyvenimo išmintyje (nes patirtis teduoda atsakymą apie vieną kurį atvejį), o grynajame prote, kuris gali duoti vieną visus veiksmus gėrio požiūriu bendravardiklinantį principą.

Pagrindas dorovei yra žmogaus gera valia. Gera valia, kuri vadovaujasi pareiga, niekada netaps blogiu: pareiga visada įjungia privalėjimą dorai elgtis kitų žmonių atžvilgiu. Pareigos šaltinis, kuris valiai iškyla kaip liepinys, arba, anot I. Kanto, imperatyvas yra protas. Esama dviejų rūšių imperatyvų — hipotetinių ir kategorinių.

Hipotetiniu imperatyvu vadovaudamiesi, mes siekiame kokio nors išorybėje esančio tikslo — naudos, sėkmės ar pan.— veiksime teisėtai, teisingai, net kilniai — t. y. dorai, bet tai nebus besąlygiška dorovė, nebus absoliutus moralumas.

Visiška dora tegalima tik vadovaujantis kategoriniu imperatyvu — proto liepiniu valiai elgtis dorai ne dėl kokio nors išorinio tikslo, o dėl pačios doros kaip tikslo. Ką konkrečiai turi daryti kategoriniu imperatyvu besivadovaujantis žmogus? Atskiro žmogaus atžvilgiu kategorinis imperatyvas reikalauja elgtis taip, kad kitas žmogus būtų ne priemonė, o tikslas. Visų žmonių atžvilgiu jis reikalauja elgtis taip, kad elgesys vieno žmogaus atžvilgiu galėtų tapti visuotine elgesio norma. Valstybės atžvilgiu kategorinis imperatyvas reikalauja elgtis taip, kad elgesys neprieštarautų valstybės įstatymams.

Dorovė žmogui teikia gėrį jau pačiu savo buvimu. Doras iki galo žmogus gali būti tuo atveju, jeigu priims grynojo proto kaip žinojimo požiūriu nepagrįstas ir jo atmestas tiesas: kad yra valios laisvė, kad siela nemirtinga ir kad Dievas yra.

Galia justi, kai ji susiorientavusi ne į save (iš to, kaip atsimenam, gimsta apriorinės erdvės ir laiko sąvokos bei atskirų juslinių duomenų įvairovė), išveda į jausmo erdvę — sugebėjimą jusliškai apglėbti nebe atskirybę, o visuotinybę. Ją valdo tikslingumo ir grožio pajauta ir suvokimas. Esama estetinio ir teleologinio tikslingumo. Estetinis, arba subjektyvusis, tikslingumas reiškiasi pasitenkinimu, kad pasaulis paklūsta proto dėsniams, yra vieningas ir būtent dėl to gražus. Teleologinis, arba objektyvusis, tikslingumas reiškiasi pasitenkinimu, kad harmonijos santykių turi ir daiktų vidujybė, jog daiktai tokie, kokie jie yra, egzistuoja tik dėl to, kad savo viduje jie yra ir tikslas, ir priemonė kartu.

Grožį galima justi ir iš gamtos daiktų, ir iš žmogaus kūrinių. Žmonių kūryba turi tiek grožio, kiek ji įkūnija nesuinteresuoto tikslingumo. Tikruosius meno kūrinius, kuriais nustatomi dėsniai menui, kuria genijai. Estetiškai išgyvenant gamtą ar meną, turi viešpatauti visiška laisvė — kiekvienas gali gėrėtis tuo, kas jam patinka, ir kas jam gražu. Ir jeigu mes vis dėlto norim, kad kitiems būtų gražu tai, kas gražu mums, tai tik dėl to, kad trokštame dvasių bendrumo ir tikimės, kad tai yra galima bendrai išgyvenant grožį.

Įvertinęs visas žmogaus prigimties galias — jusles, valią ir protą — bei jų kuriamus produktus žinojimo tikrumo (pagrindinio naujųjų laikų filosofijos kriterijaus) požiūriu, I. Kantas atskyrė žinojimą nuo tikėjimo tikrai naujoviškai, demokratiškai ir perspektyviai. Tiesa, F. Šelingas ir ypač G. Hėgelis dar pabandys grąžinti filosofiją į „būties raiškos" įrankio padėtį, bet kuo toliau į naujausius laikus, tuo aiškiau I. Kanto pozicija įsigalės kaip supratimas, kad tik pats žmogus atsakingas už savo kultūrą — kokią jis ją turi ir kokios ne.