Ką jūs darot, kai jums kas nepatinka? „Ne, ne taip" r sakot, o savo teiginį dažniausiai paremiat tokiu argumentu: „Aš tai darau ne taip" arba „Aš manau kitaip". Kodėl darot ar manot „ne taip"—irgi reikia įrodinėti, argumentuoti, bet kiekvieno įrodinėjimo pradžia yra ta pati: jūsų prieštaravimas arba pritarimas. Teigdami savo nuomonę, jūs kaip argumentais galite remtis kitų žmonių nuomonėmis, mokslo duomenimis, visa jau sukaupta žmogaus patirtimi.

Iš gyvūninio pasaulio besistengiančiam išsiveržti pa­darui, kuris dar labai negreitai pasivadins žmogumi, remtis kuo nors kitu, protingesniu, buvo neįmanoma — nieko protingesnio dar ir nebuvo, protas dar tik formavosi ir kilo iš gyvūnams būdingo instinktyvaus suvokimo. Pirmykščio žmogaus proto būsena turbūt buvo panaši i tą, kurią mes patiriame netikėtai pabudę svetimoje vietoje, kol pro neįprastus daiktus suvokiame, kad čia ne namai, ir imame žvalgytis. Tokiam žvilgsniui į aplinką pirmykščio žmogaus sąmonė blaivėsi tūkstantmečius. Prieš žmogaus akis kilo gamtos daiktų pavidalai, ir žmogus klausė savęs — kas tai? Juk net paprasčiausiai atsakyti: „Čia medis" nebuvo galima, nes daiktas, kurį mes vadi­name medžiu, pavadinimo dar neturėjo. Pirmykštis žmogus išmanė tik tai, ar šis daiktas pasotina, sušildo, ar ne- sibado, nesikandžioja, t. y. ar jis nekliudo gyventi, ar jis blogas, ar geras. Taip po daiktelį surinkta ir jau žmogaus galvoje į visumą sujungta aplinka pasidalijo į gerą ir blogą, tinkamą ir netinkamą, žmogui artimą ir priešišką pasaulius. 16 Žmogus, žinoma, orientavosi į sau artimą, gerąjį pa- pasaulį. Bet ir jame buvo daug negerų dalykų. Antai dangus dažnai gruma grėsmingais griaudesiais, pliekia medžius ir žmones baisingomis ugnies rykštėmis. Medžiai,, kurie turi sotinti žmones, irgi rodo savo galią — kelia vaisius į dangų, gina baisingais dygliais. Kodėl taip? Matyt, juose yra kažko, ką turi ir pats žmogus — šiaip jau geras, bet kartais irgi pradedantis spyriotis ir siautėti. Matyt, su pasaulio daiktais reikia palaikyti tokius pat santykius, kokie palaikomi tarp žmonių (tiksliau: žmogėjančių padarų)-—ir su jais galima bus sutarti. O jeigu dar nusilenkus perkūnui jis iš tiesų nurimdavo, ar galima buvo nemanyti, kad prielaida apie išorybės daiktų panašumą žmogui yra neteisinga? Taip vyko išorinio pasaulio sužmoginimas, arba antropomorfizacija,— procesas,, kurį yra pergyvenusios visos kultūros ir kurių nestoka taip pat ir mūsų šiandienos kasdienybės galvojimuose (pavyzdžiui, žemė — motina, sostinė — širdis ir pan.).

Taip žmogus ėmė aiškintis jam atsivėrusį daiktų ir reiškinių pasaulį, pro išorinį įvairumą stengdamasis įžvelgti jo bendrumą. To bendrumo buvo ieškoma galimybėje priartinti daiktą prie savęs kaip į save panašų. Tai buvo dar labai naivus, bet iš esmės teisingas požiūris: juk ir šiandien mes sakome, jog esame to paties mus supančio pasaulio dalis!

Taigi pasaulis su savo daiktais yra geras arba blogas, nes jis panašus į žmogų. Bet kas gi yra pats žmogus, į kurį panašus, sakysim, medis?

Aš esu toks daiktas, kuris gimsta, auga, valgo, miega, sapnuoja, miršta, išnyksta. Ir kur aš atsirandu ir kur iškeliauju? Kodėl žmogus būtinai turi mirti — išnykti? Kokia jėga verčia jį tai daryti? Ta jėga turi būti kur kas stipresnė už žmogų, jeigu jos niekam nepavyksta įveikti. Kas yra ta jėga? 17 Kai aš miegu, sapnuoju sapnus. Atsibudęs aš vėl gyvenu kaip gyvenęs gerai pažįstamame pasaulyje, bet puikiai atsimenu, kad miegodamas buvau kitokiame — panašiame, bet ne tokiame kaip šis. Ir aš ten buvau ne toks, koks esu čia. Tai galbūt, be šio, yra dar ir kitas pasaulis, kuriame ir aš esu ne toks, koks čia esu! Kas yratas mano „kitas aš"? Miegantis žmogus labai panašus į mirusį. Tai gal mirtis reiškia, kad tas „kitas aš", kuris nuo manęs buvo pasitraukęs į sapną, pasitraukia visiškai? Jeigu taip, tai „anas aš" yra svarbesnis už mane štai šitą, kuris čia vaikščioju ir galvoju, o pasaulio, kuris atsiveria miegant, galia tvarko ir mane, ir visus kitus daiktus?

Taip formuojamas žmogaus vaizdinys apie uždaiktinį pasaulį ir sielą, kuri yra ano pasaulio galybės įsikūnijimas žmoguje. Jos dėka žmogus gali veikti, gyventi. Kadangi visi daiktai yra panašūs į žmogų, tai ir jie turi sielas, dvasias.

Dvasios dėka daiktai juda, gyvena, dvasios dėka jie bendrauja vieni su kitais ir su žmogumi. Būsi geras dvasiai, ir ji tau bus gera, supykdysi — baus ir kerštaus. Taip išsiaiškintas pasaulio bendrumas remiasi jau nebe žmogaus ir daikto panašumo sąlygojamu bendrumo supratimu, o viso to bendrumo, kaip šio, gerojo, pasaulio neta- patumo anam, negerajam, žmogui priešiškam ir svetimam pasauliui, supratimu. Pasaulio „šiapusiškumo" ir „anapusiš- kumo" supratimas ir atskyrimas yra svarbus žingsnis žmo­gaus tapsmo kelyje: „anam pasauliui" „šiame pasaulyje" atstovaujančios dvasios galėjo veikti kur kas didesnėje erdvėje negu jų atstovaujami daiktai, todėl su dvasioms pavaldžia erdve išsiplėtė ir žmogaus suvokimui prieinama erdvė. Reikėjo tik išsiaiškinti dvasių santykius!

Iš pradžių žmonės manė, kad kiekvienas akmuo, medis, upė, žvėris turi savo dvasią. Kai buvo pastebėta, sakysim, kad medžiai sudaro mišką, atsirado reikalas susikurti naują — miško — dvasią. Taip gimė girinis, kuris buvo jau galingesnis už kiekvieno atskiro medžio dvasią. Galingiausių pasaulio jėgų — vėjų, jūrų, Saulės, Žemės — dvasių vaizdiniai formavosi į dievybes — tokias galingas, tokias tikras, kad nei veiksmu, nei mintim neliečiamas — šventas.

Įvairiuose pasaulio kraštuose vaizdiniai apie uždaiktinį pasaulį ir jo „šiapusinį" atstovą — dvasią — plėtojosi nevienodai. Dėl to pasaulio religijos, susėmusios visą pirminių žmogaus vaizdinių apie pasaulį įvairovę, gana skirtingos. Tačiau bendra joms yra tai, kad visos jos pasaulį 18 aiškina dar pagal pirmykščio žmogaus surastą principą — pasaulį valdo kažkas žmogiška, kažkas, kas panašus j žmogų.

Taip pirmykštis žmogus sukuria įsitikinimą, kad pasaulis yra ne kas kita, kaip nebuvimo apsuptyje esanti gyvastis.