Iš Anglijos grįžkime į kontinentinę Europą ir šiek tiek, atgal — į XVIII amžiaus pradžią. Prancūzijoje nuo XVII a. vidurio viešpatauja tipiškiausia Europoje monarchija — „karaliaus-saulės" Liudviko XIV valstybė. „Valstybė — tai aš",— sako karalius, trečdalį viso šalies turto laikydamas savo nuosavybe, trečdalį skirdamas valdymui užtikrinti ir tiktai trečdalį palikdamas savo pavaldiniams. Prancūzijos jėgos pamažu senka, jos šviesiausi žmonės susirūpinę galvoja, kaip gyventi toliau. Vienas iš monarchijos jungo neišsivaduosi, o kad savo nelaimių priežastis galėtų pamatyti visi, žmonės turi daug ką suprasti. Todėl reikia ugdyti visų žmonių protą. Taip pradeda klostytis įtakingiausia XVIII amžiaus Europos visuomeninės minties kryptis — švietimas.

Jo pirmuoju teoretiku tampa mūsų jau minėtas Sarlis Luji Monteskjė (1689—1753), kurio veikalas „Įstatymų dvasia", išleistas daugiau kaip 20 kartų, tampa prancūzų „švietimo Evangelija". Amžininkus patraukia tai, kad Š. Monteskjė gamtos ir žmonių pasaulį paaiškina ne kaip dangiškųjų, o kaip žemiškųjų jėgų rezultatą, ir labai realistiškai nupiešia žmonių tarpusavio santykius. Anglų valstybė su karaliumi, kaip valdžios vykdytoju, ir parlamentu, kaip įstatymų kūrėju, Š. Monteskjė atrodo protingiausia visiems priimtina valdymo forma. Jis tik mano, kad toje sistemoje kaip nepriklausoma grandis turi egzistuoti teismas — imtinai iki Aukščiausiojo teismo, reikalui esant,, sprendžiančio monarcho ir parlamento konfliktus. Karštas despotijos priešas, aiškus apšvietos ir žmogaus teisių šalininkas S. Monteskjė ne veltui laikomas vienos iš svar- biausių buržuazijos politinių doktrinų — liberalizmo — pradininku.

Toli už Prancūzijos sienų pagarsėja Fransua Mari Aruė, pasivadinęs Volteru (1694—1778). Tai buvo prieštaringa asmenybė. Pripažindamas dieviškąją pasaulio kilmę, jis manė gamtą vystantis pagal savo pačios dėsnius. Kovodamas prieš bažnyčią, Dievą jis laikė būtina visuomenės dvasinio stabilizavimo priemone: „Jeigu Dievo nebūtų, jį reikėtų išgalvoti". Atmesdamas despotizmą, jis buvo už „apšviestą monarchiją", o liaudies mases laikė pavojinga stichija: „Kai ima samprotauti tamsuoliai—viskas žuvę". Ir vis dėlto visa filosofo, publicisto, poeto, dramaturgo, politiko veikla teigdamas protingo gyvenimo būtinumą, jis tapo švietėjų vadu, ir savo kūryba, ir savo gyvenimu įrodžiusiu, kad žinojimas yra kiekvieno žmogaus ir asmeninio, ir visuomeninio likimo pagrindas. Individuali mintis, anot Voltero, įsilieja į visuomenės mintį, kurdama visuotinį protą, kuris ir lemia pasaulio reikalus: kiek brandus ir veiklus yra tas visuotinis protas, tiek brandus yra ir visuomenės gyvenimas.

Ne mažiau populiarus ir žymiai originalesnis mąstytojas yra Voltero amžininkas Žanas Žakas Ruso (1712 —1778). Jis sutinka, kad gyvenimą kuria žinojimas, tačiau mano, kad gyvenimo supratimo reikia ieškoti ne prote, o širdyje. Civilizacija, kuri yra proto kūrinys, nedavė žmogui nieko gero, netgi nusmukdė jo dorovę: mokslus ugdė žmogaus tuštybė, šykštumas, išdidumas, teisę — nusikaltimai, menus — perteklius, atsirandąs vieniems apiplėšiant kitus. Norint gyventi žmogiškiau, reikia įsigilinti į savo prigimtį ir pabandyti persiorientuoti taip, kad gyvenimo kriterijumi taptų ne protas, o širdis, žmogaus dvasingumas. Bus žmonių santykiuose daugiau jausmo — bus juose ir daugiau žmogiškumo. Suaugusius sunku perauklėti, užtat taip svarbu teisingai auklėti jaunimą. Žmogus yra kūno ir dvasios vienovė, todėl deramai ugdyti reikia ir vieną, ir kitą. Auklėjimas turi būti lankstus ir išryškinti individualius auklėjamojo gabumus. Labai rimtą vaidmenį žmogaus gyvenime Ruso skiria valstybei.

Dievo sukurtas pasaulis buvęs gražus ir geras. Blogis prasidėjo, kai žmogus ėmė gyventi savo protu. O pats didžiausias blogis ištiko žmoniją tada, kai kažkas pirmąsyk aptvėrė žemės gabalą ir tarė: mano! Nuo tada žmones pradėjusi ėsti nedora. Bet dabar ką nors rimčiau pakeisti nebeįmanoma, reikia tik maksimaliai suvaržyti nuosavybės pasaulį, atkurti proto ir jausmų pusiausvyrą.

Kiekviena santvarka atsirandanti žmonėms sudarant visuomenės susitarimą nedaryti to, kas veda į visų karą prieš visus, taigi — į pražūtį. Žinoma, ir leistų daryti dalykų sferoje žmonės kovoja, lenktyniauja, gyvena nesąžiningai, bet tai jau galima reguliuoti tobulinant įstatymus, keliant žmonių dorovę. Šitaip žmonės įgyja galimybę ir kovoti, ir vis dėlto išlikti, nežūti savo aistrų chaose. Dėl to valstybė turi būti gerai kuriama ir gerai prižiūrima. Kadangi sudarant sutartį, žmogus su visom savo prigimties sąlygotomis teisėmis pereina į visuomenę, valstybė turi saugoti ne tik bendruomenės, bet ir kiekvieno individo teises. Tačiau jos nėra absoliučios: kadangi bendruomenė gali egzistuoti tik sutardama nedaryti to, kas kenkia visiems, individas turi atsisakyti tų savo teisių, kurių atsisakymo reikalauja dauguma visuomenės narių. Tvarkai palaikyti bendruomenė renka atstovus — valdžią. Valdžia yra įkūnyta bendruomenės valia. Valdžia yra teisėta, jeigu ji išrinkta gera valia, t. y. balsuojant. Jeigu valdžia yra jėga užgrobta, neatstovauja bendruomenės valiai, individas turi teisę priešintis tokiai valdžiai visomis įmanomomis priemonėmis. Pagal tokius principus sukurta ir kontroliuojama bendruomenės santvarka bus demokratinė. Ž. Ž. Ruso buvo demokratinės savivaldos ideologas, švietimo revoliucinių tendencijų reiškėjas.

Nuosekliausiai prancūzų švietimo ideologija įsikūnijo vadinamųjų enciklopedistų darbuose. Kodėl šie žmonės — Deni Didro (1713—1784), Žanas D'Alamberas (1717—1783), Ziuljenas Lametri (1709—1751), Klodas Helvecijus (1715—1771), Polis Holbachas (1723—1789)—buvo pavadinti en- ciklopedistais? Todėl, kad 1750—1776 metais jie išleido 33 „Mokslų, menų ir amatų enciklopedijos" tomus, kuriuose aprašė visą kultūros pasaulį, aiškindami jį iš švietėjų ideologijos pozicijų. Veikalas buvo labai pavojingas despotizmui, valdžia jo leidimą uždraudė, bet D. Didro, sutelkęs drąsiausiųjų jėgas, darbą baigė. Tiesą pasakius, „Enciklopedija" tuo metu buvo jau ne vienintelis žinias plačiausioms masėms pateikiantis veikalas: buvo leidžiami įvairiausi žodynai (1760 metais prancūzai buvo sudarę jau apie 600 įvairiausių žodynų, kurių ir toliau sparčiai gausėjo), istorijos, kelionių aprašymai ir t. t. Žmonės troško žinojimo, tikslių apibendrinimų, ryškaus visumos vaizdo.

Aiškaus ir tikslaus gamtos ir kultūros supratimo siekia enciklopedistai ir kaip filosofai teoretikai. Gamtą jie aiškina materialistiškai, bandydami rasti joje pačioje slypinčias jos egzistavimo prielaidas.

D. Didro mano, kad gamtos pamatas yra atomas, turintis ir judėjimo, ir jutimo prielaidas ir galintis savaimiš- kai reikštis. Atomai juda, jungdamiesi pagal panašumą ir kildami sąmoningumo link. Todėl visa gamta yra persmelkta sąmoningumo: mineralas yra šiek tiek augalas, augalas— šiek tiek gyvūnas, o žmoguje yra visa, ką turi žemosios gamtos pakopos, tačiau ir tai, ko neturi niekas kitas — protas. P. Holbachui gamta yra daugybė materialiųjų substancijų, kurios grupuojasi pagal naudos principą, koegzistencijos nenaudingumas substancijas išskiria, todėl gamtoje viešpatauja harmonija. Ž. Lametri supratimu materialioji gamtos tvarka yra tokia lemianti, kad kūnui miegant žmogaus psichinė veikla visiškai sustoja.

Pažinimo galimybes enciklopedistai supranta beveik vienodai: juslės yra vienintelė pažinimo priemonė, bet pojūtis tikrojo pasaulio vaizdo duoti negali: iš pojūčių formuojasi vaizdiniai ir suvokimas, o operavimas tais vaizdiniais, jų apibrėžinėjimas ir tikslinimas ir yra mąstymas. Svarbiausia enciklopedistams yra visuomenės tvarkos teorija. Charakteringiausiai ją išreiškia P. Helvecijus. Remdamasis D. Loku, jis mano, kad visi žmonės gimsta su lygiais protiniais sugebėjimais, todėl juos reikia ugdyti. Žmones formuoja kiti žmonės, kultūros tradicijos, valstybė. Ypatinga vieta tenka valstybei. Gamta žmogų sukūrė egoistą, žmogaus gyvenimo kriterijus yra nauda, bet vienas jos pasiekti jis negali, turi bendradarbiauti su kitais, todėl buriasi į grupes, luomus, valstybes. Savo santykius organizuoja taip, kad vieno žmogaus santykis su kitu žmogumi reikštų abipusę naudą. Tokiu pat principu klostosi ir grupių, valstybių santykiai. Pusiausvyrai užtikrinti reikalinga valdžia. Per stipri valdžia veda į despotizmą, per silpna — į anarchizmą. Geriausia yra demokratinė respublika, įstatymais užtikrinanti būtiniausias piliečių teises ir laisves, nustatanti liaudies kontrolę valdžiai ir valdžios pareigas visos valstybės sveiko gyvenimo labui. Tai yra toks ryškus būsimosios prancūzų buržuazinės demokratijos modelis, kad aišku: žmonės, kurie taip gerai žino, ko nori, negali to nepasiekti! Tas žinojimas veda juos. į Didžiąją prancūzų buržuazinę revoliuciją.