Tai, ką atrado D. Lokas — kad kylant aukštyn abstraktėjimo laiptais pažinimo tikrumas mažėja — sukrėtė ir naujoms paieškoms nukreipė ne vieną žmogų. Ir ne atsitiktinai: tokia orientacija ir tokios paieškos visiškai atitiko naujųjų laikų filosofavimo dvasią: jos vedė į tikslesnius mokslinio pažinimo kelius, spartesnį mokslinio žinojimo augimą.

Deja, pirmasis labai vaisingai pasinaudojęs D. Loko atradimais — Džordžas Berklis (1685—1753) — siekė visiškai priešingų tikslų: supratęs D. Loko argumentacijos prieštariškumą, D. Berklis pajuto galįs suprobleminti ir kitą pažinimo erdvės polių — juslinius duomenis, ir pasaulio pažinimo, orientavimosi jame galimybę susieti (kaip ir anksčiau buvo daroma) su Dievo malone.

D. Loko teoriją D. Berklis kritikuoja taip. Kadangi tik apie savo jutimus galime kalbėti kaip apie tikrus pažinimo dalykus, tai ir apie patyrimą galime kalbėti kaip apie vieną dalyką, ir jokio išorinio ir vidinio patyrimo skirtybių nėra ir negali būti. Ir išorinis, ir vidinis patyrimas (ir sensacija, ir refleksija) yra to paties pažinimo akto produktai: išorinis patyrimas gaunamas, kai pažįstanti substancija orientuota į išorę, o vidinis — kai į save. Todėl nėra ko kalbėti ir apie pirmines bei antrines kūnų savybes kaip apie mažiau ar daugiau subjektyvias —ir tos, ir kitos yra subjektyvios.

Antai kas galėtų pasakyti, kad kalbos apie spalvą yra apibrėžtos ir tikslios: juk jeigu sakome „balta" (spalva), tai dar nereiškia, kad yra kažkas „balta" (apskritai) — yra konkretus baltumas, kurį turi sniegas, drobė, gulbė ir t. t. Tų pačių baltų miltų patyręs malūnininkas atskiria keliasdešimt atspalvių! Pirminės savybės yra dar subjektyvesnės negu antrinės. Dydžio, judėjimo ir kitų objektyvių matmenų suvokimas neįmanomas vienareikšmiškai: kas vienam atrodo esąs didelis, kitam atrodo mažas, kas vienam greitas, kitam — lėtas ir pan. Kūniškoji, arba empirinė, substancija yra ne tik nepažįstama, bet ir negalima kaip objektyvumui atstovaujanti samprata — ji yra gryna fikcija. Visa, ką mes pažįstame kaip daiktą, yra subjektyvios mūsų pačių idėjos apie tą daiktą. Kaip jos galimos? Juk ne nuo mūsų priklauso, kad, atmerkę akis, mes štai matome kambarį, mišką ar jūrą. Idėjos gali būti tik dvasioje. Tik jos gali žadinti viena kitą. Taigi tos, ne nuo mūsų priklausančios, pasaulio daiktais laikomos idėjos tegali būti žymiai didesnės negu mūsų dvasios vaizdiniai. Daiktai ir yra Dievo dvasios idėjos, o mūsų dvasia, kaip dieviškosios dvasios kuriamas daiktas, mąsto pasaulį per Dievo mums duoto dvasiškumo substanciškumą. Tik dvasia, nors ji ir labai kintanti, yra vienintelė tikra realybė. Išoriniai daiktai, dievo dvasios produktai, joje kaip tikrumas gali egzistuoti mums tiek, kiek juose yra dieviškojo dvasiškumo, kuris į mūsų dvasią pereina kaip įspūdžiai. Todėl visa, ko žmogus gali norėti iš pažinimo — tai galimybės kuo autentiškiau pateikti savo įspūdžius. Tai — menka paguoda kitam, tikrasis žmonių bendravimas yra dvasinis, religinis bendravimas.

Vyskupas Berklis Dievą gynė tikrai narsiai. Iš jo ir amžininkai, ir vėlesnieji kritikai smarkiai juokėsi, klausdami, pavyzdžiui, kur dings kambarys, kai Berklis iš ja išeis? Liks saugomas Dievo dvasios ir pasirodys tuoj vėl, kai į tą vietą įžengs Berklio dvasia? Tai, žinoma, buvo Berklio samprotavimų sukarikatūrinimas. Berklis nesakė, kad Dievo dvasia neturi objektyvumo, priešingai — tik ji tėra objektyvi, vadinasi, ir kambarys liks kaip objektyvybė, nekalbant apie mišką ar jūrą, kurie yra Dievo idėjos, egzistuojančios žmogui kaip objektyvūs daiktai — objektyvūs dėl to, kad jis, žmogus, kaip ir anie daiktai, yra Dievo dvasios kūriniai, Dievo išsireiškimo ribos.

Filosofijos raidai svarbus yra štai koks D. Berklio pastebėjimas: jeigu norime kalbėti apie pažinimą kaip sąmonės operavimą sąvokomis, turinčiomis jas paliudijančių daiktų turinį, tai toks pažinimas susijęs su sunkumais, kurių žmogaus protas, nesipainiodamas ir neprieštaraudamas pats sau, dar negali įveikti.

Kaip tik tuos sunkumus dar nuosekliau pabandė išryškinti Deividas Hiumas (1711—1776).

Pažinimas yra idėjų santykių konstravimas, o filosofija privalo pasirūpinti, kad tas konstravimas būtų teisingas. Į ką, anot D. Hiumo, neatkreipė pakankamo dėmesio visa ligšiolinė filosofija? Į tai, kad idėjų santykiai organizuoti ne pagal pačių idėjų tikrumą, atsižvelgiant į jų panašumą ir priešingumą, egzistavimą tame pačiame laike ir toje pačioje erdvėje, į jų priežastinius ryšius, o pagal įsivaizduojamą daiktų tvarką, kurios mes nežinome ir kurią nustatyti siekiame šituo, nepakankamai gerai žinomu idėjų tvarkos nustatinėjimu. Šitaip viskas sumaišoma, ir ne tik pažinimo rezultatai gaunami neteisingi — patys tyrimo metodai dažnai būna ydingi.

Kuo remiamės, pažindami realybę? Yra dvi pagrindinės sąvokos, nuo kurių viską pradedame — tai substancija ir priežastis. Substancija paprastai laikome tam tikras savybes turintį ir tam tikru duomenų kompleksu besireiškiantį dalyką. Bet ar tai tiesa? Šitaip samprotaudami, mes galvojame, kad mūsų pojūčių komplekso priežastis yra kažkoks už mūsų esantis daiktas, taigi tariame, kad tam tikras dalykas yra mūsų turimų potyrių priežastis. Priežastingumo dėsnis, kuriuo čia mes remiamės nuo Demokrito laikų, yra vaizduotės sukurtos psichologinės iliuzijos rezultatas. Pasekmė nuo priežasties labai skiriasi, todėl pagal pasekmę spręsti apie priežastį nėra tikra. Pavyzdžiui, įspindo šviesa, ir mes sakome, kad patekėjo saulė. O ten sušvito visai ne saulė, Oi gaisras! Priežastis pasekmės tikrumo taipogi negarantuoja. Mes sakome: saulė ryt patekės. Tai tik viltis, kad šitaip bus, kurią teikia tas faktas, kad iki šiol saulė rytais visada patekėdavo. Galbūt ji patekės ir ryt, turbūt tikrai patekės, bet kol ji nepatekėjo, mes negalime pasakyti, kad ji patekėjo tikrai, o kai ji jau patekėjusi, tai turim sakyti: saulė patekėjo, ir anas mūsų teiginys taip ir liko netikras...

Kadangi yra paremti ta pačia neteisinga priežastingumo samprata, neteisingi yra ne tik substancijos, bet ir juslinės idėjos, sielos, Dievo realumo įrodymai. Antai juslinės idėjos tikrumo iliuzija remiasi tuo, jog mes manom egzistuojant už mūsų daiktus, kurie yra mūsų idėjų priežastys. Sielos, kaip nematerialios realybės, įrodymas paremtas tuo, kad mūsų psichinė veikla turi išplaukti iš nematerialaus substanciškumo. Dievas įrodinėjamas nurodant jį kaip pasaulio ir visų jo apraiškų priežastį.. . Taigi visur mes, remdamiesi savo įspūdžiais, kurie vieninteliai tėra tikri, tariame tikrai esant jų priežastį — tą įspūdžių teikėją. Tai visiškai neteisėtas mūsų veiksmas: taip mes sukuriam ir už mūsų esančią „tikrovę", ir mumyse esantį jos „pažinimą".

Vienas tėra kelias į tikrą pažinimą — kai mes operuojame tik idėjomis kaip idėjomis ir tyrinėjam jas pačias. Šitaip, kai intuicija žmogų sutelkia į save, o ne nukreipia į išorę, galima išeiti į pažinimo erdves, kuriose yra gimusi ir gyvena matematika — gryna abstrakcija, neužteršta priežastingumo iliuzijomis, kuriomis serga visas loginis mąstymas. Matematinis mąstymas yra vienintelė tikro pažinimo metodų sukūrimo galimybė.

D. Hiumas nuveda visą angių filosofiją į tokį skepticizmą, kad ir jam pačiam sunku iš jo išsivaduoti, nors jis ir nenori mėgautis tikro pažinimo negalimumo faktu kaip džiaugsmu. Į tikro pažinimo negalimumo suvokimą jis brenda kaip į nelaimę, bet eina, bandydamas nuosekliau ir sąžiningiau negu jo pirmtakai išskleisti jų pasirinktus principus. Jis suvokia, kad filosofija yra ne tam, kad dejuotų, o tam, kad ieškotų ir rastų. Filosofijos matematizacijos siūlymas yra bandymas parodyti, kaip filosofija galėtų pabandyti išsiveržti iš tų sunkumų, į kuriuos atvedė nuosekliai plėtojama žmogaus savivoka. Nueiti tą kelią reikėjo: žmogus turėjo patikrinti, ar tikrą žinią apie gamtos pasaulį gali duoti nuosekliai savarankiškas, be „Dievo pagalbos" veikiantis žmogaus pažinimo" aparatas. Ir D. Hiumas nuėjo. Nuėjo iki galo, tolimesniems ieškojimams pažadindamas Imanuelį Kantą, naujųjų laikų filosofijos titaną.