R. Dekartas, B. Spinoza, G. Leibnicas atstovauja tai mąstymo krypčiai, kuri į naujuosius laikus eina, gerai žiūrėdama, kur stato kojas, tačiau mato vis dėlto ir dangų, ir saulę.

Fransis Bekonas (1561—1626) ir Tomas Hobsas (1588— 1679) pradeda Europos filosofijos kelią per Britanijos salas, kurį sukant dangus kone visai užmirštamas, kurį žengiant žiūrima tik į žemę ir kalbama apie tokio ėjimo patikimumą.

F. Bekonas sutinka, kad Dievas, dvasia ir gamta yra skirtingi dalykai ir kad juos turi analizuoti atskiri mokslai. Bet ne tik apie Dievą — ir apie sielą ką nors sužinoti ir pasakyti — žmogaus gyvenimas yra pernelyg trumpas. Užtat apie gamtą, stipriai dirbant, galima išsiaiškinti tikrai nemaža.

Kad gamtos tyrimai būtų kuo produktyvesni, filosofija turi pateikti to darbo metodą. Kas tai yra? Metodas yra bet kurios veiklos atlikimo būdas. Suprantama, metodas tuo geresnis, kuo produktyvesnė juo besivadovaujanti veikla. Kad gamtos pažinimas būtų produktyvus, reikia visų pirma parengti protą, jis turi būti švarus, aiškus, stiprus. Dėl to jį visų pirma reikia apvalyti nuo visokių apnašų. Tos apnašos, prietarai, arba kaip vadina pats filosofas, stabai, yra tokie: giminės stabai — tai iš žmogaus prigimties plaukiantys, bet pasirinkto tikslo siekti nepadedantys polinkiai ir įpročiai, tokie kaip noras ieškoti galutinių tiesų (pavyzdžiui, kada ir kaip sukurtas pasaulis, kaip ir kur gyvena siela ir pan.); urvo stabai — tai žmogaus prigimties ypatybių bei iš jo auklėjimo kylantys polinkiai (vienas mato tik tai, kas bendra, kitas — labiau kas atskira ir konkretu, maišo tyrimų būdus, netikrus dalykus laiko tikrais ir pan.); turgaus stabai — tai žmogaus socialinės praeities formuojami polinkiai (visuomenės priimtų mąstymo nuostatų nekritiškas perėmimas, scholastinės išminties garbinimas ir pan.); pagaliau teatro stabai — polinkis tikėti kokiomis nors priimtomis filosofinėmis teorijomis, kurios savo pajautomis ir mintimis nepasitikintiems žmonėms dažnai kaip katarakta neleidžia įžvelgti šviesos ir tiesos.

Tokia yra Bekono metodo negatyvioji dalis. Ką teigia pozityvioji?

Yra trys pažinimo keliai: voro, skruzdės ir bitės. Daugelis filosofų kuria savo filosofijas, regzdami jų silogisti- nius tinklus iš savęs ir visai nepaisydami tikrovės faktų. Yra nemaža ir tokių, kurie vertina tik konkrečius tikrovės faktus ir tempia juos bei verčia į krūvą kaip skruzdės spyglius. Geriausias yra bitės kelias: surinkti visas tikrovės žiedadulkes, perdirbti į žinojimo medų ir supilti jį į pažinimo korius, pripildyti mokslo avilį.

Kaip gali vykti tas perdirbimas?

Medžiagai perdirbti indukcijos būdu reikia faktų: jeigu turimi faktai neprieštarauja vienas kitam, juos apibendrinanti tiesa išryškėja pati. Gautas didesnio bendrumo ir abstraktumo tiesas galima indukuoti į dar aukštesnio lygio abstrakcijas ir dėsningumus ir t. t.— į pačius aukščiausius, pačius abstrakčiausius. Tie lygmenys — tai mokslai, žinojimo avilio koriai. Jie irgi turi būti deramai sukonstruoti— ir kad patikimai saugotų žinojimą, ir kad žinojimu galima būtų parankiai naudotis.

F. Bekonas naujai mokslų sistemai sukurti negaili nei laiko, nei jėgų. Mokslus jis siūlo klasifikuoti pagal žmogaus pažintinius sugebėjimus, kurių esą trys: atmintis, intelektas ir vaizduotė. Atmintis — tai istorija kaip gamtos ir visuomenės gyvenimo faktų aprašymas. Intelektas — visi teoriniai mokslai arba filosofija plačiausia prasme, susidedanti iš natūrinės teologijos (dievo pažinimas per gamtos daiktus), gamtos filosofijos ir antropologijos (ją sudaro žmogaus filosofija su psichologija, logika ir etika bei pilietinė filosofija arba politika). Vaizduotę įkūnija poezija, literatūra ir kiti menai. F. Bekonas buvo pasiryžęs tarti svarų žodį kiekviename iš šių mokslų, tačiau tyrinėdamas, kaip geriau sniege užšaldyti vištą, persišaldė ir mirė.

Savo mokytojo F. Bekono darbą pratęsia T. Hobsas. Kadangi mokytojas pakankamai autoritetingai, nors ir gana metaforiškai buvo šnekėjęs apie naujuosius gamtos mokslus, Hobsas daugiausia dėmesio skiria visuomenės studijoms, žmonių tarpusavio santykiams.

Ir vis dėlto kai ką iš esmės nauja jis pasako ir pažinimo teorijoje. Jokių bekūnių substancijų nėra, mąstyti, kad jos yra — nesąmonė. Yra tik kūnai ir jų judėjimas. Filosofijos reikalas yra išaiškinti iš tų natūralių prielaidų kylančius reiškinius. Pažinimas ir yra faktų apie tikrovę konstatavimas ir apibendrinimas. Pažinimas vyksta jutimams tampant idėjomis. Patys jutimai yra kūnų judesių persidavimas ir virtimas jutimo organų judesiais. Smegenys ir širdis tuos judesius paverčia pojūčiais arba pirminėmis idėjomis. Taigi pojūčiai yra daikto sukeltų judesių išraiška — ne objektyvus, o subjektyvus už mūsų esančio daikto vaizdas. Vadinasi, nėra nei įgimtų mumyse esančių, nei objektyviai už mūsų egzistuojančių idėjų, idėjas gamina žmogus, ir yra jos tol, kol žmogus jas gamina: nebepalaikomos žmogaus buvimo, jos išnyksta kaip ir kiekvieno kūno judesys. Pirminės idėjos turi būti lyginamos, kombinuojamos, išskaičiuojamos, taip kuriamos sudėtingos filosofinės konstrukcijos—mokslai, kurie tėra žmogaus sukonstruoti paveikslai, simboliški pasaulio atspindžiai. Nors šitokia Hobso pozicija nenauja (jis pratęsia viduramžiškąsias nominalizmo tradicijas), tačiau ką šitokia naujųjų mąstymo metodų interpretacija reiškia, mes pamatysim, toliau kalbėdami apie anglų mąstytojus.

Dabar pažiūrėkim, kaip Hobsas savąjį nominalizmą pritaiko visuomenės gyvenimui interpretuoti.

Kaip gamtoje yra tik kūnai ir jų raiška, taip ir visuomenė tėra atskirų žmonių raiška. Žmogaus natūrali priedermė yra savęs išsaugojimas ir įtvirtinimas kuo naudingiau patenkinant savo asmeninius interesus. Taigi žmogus iš prigimties yra egoistas. Tokio žmogaus būvis — kova prieš kiekvieną kitą, karas prieš visus. Homo ho~ mini lupus est: žmogus žmogui yia vilkas. Karo prieš kiekvieną ir visus galimybė, jeigu ji būtų realizuota visiškai nuosekliai iki galo, reikštų vieno žmogaus pergalę. Bet kas tai būtų: pergalė ar galutinis pralaimėjimas? Tai suprasdami žmonės ėmė ieškoti taikos galimybių ir rado jas sutartyje: susitarę nedaryti to ir to, kas tikrai kenkia kiekvienam arba daugumai, žmonės atsisako tam tikro savitarpių santykių neprotingumo ir įveda į juos protingumo. Jie pasijunta laisvesni, galį nebeskirti viso savo dėmesio bent jau „išbrauktiesiems" pavojams ir galį susitelkti naujų saviraiškos būdų paieškoms kitose srityse. Kai ir ten prieštaravimai ir nesutarimai pasiekia kritišką būklę, padaromi nauji susitarimai, kurie turi privalomos galios visiems susitarusiems. Žinoma, tuos susitarimus turi kažkas prižiūrėti. Iš savo tarpo tauta skiria sutarties vykdytoją ir jo pagalbininkus. Taip gimsta žmonių bendruomenė ir ją tvarkanti valstybė. Valstybės tikslas — užtikrinti sąlygas išlikti ir gyventi, kiekvienam kartu kuo efektyviau siekiant gerovės. Suprantama, ir valstybei susikūrus kiekvienas savo reikalus laikys svarbiausiais ir norės juos realizuoti, kartais nepaisydamas net įstatymų ar moralės. Valstybė turi versti laikytis bendrabūvio normų, bausdama nepaklusniuosius. Valdančiojo valia visiems privaloma: ir visuomenė, ir kiekvienas asmuo skyrium privalo jo klausyti. Valstybė nustato ne tik žmonių priedermes, bet ir veiklos galimybes, t. y. ne tik pareigas, bet ir teises. Jos yra nevienodos priklausomai nuo to, kam valstybėje yra skirtas žmogus. Tad atsiduodamas valstybei, žmogus už teisę išlikti daug ką praranda, valstybė, kaip koks Leviatanas (taip Hobsas ir pavadina savo vei-, kalą apie valstybę), mala ir perdirba žmones, jų gyvenimus ir likimus. Valstybė įgauna milžiniškos savarankiškos galios. Kad nežūtų žmones nuniokojusi ji pati, valstybė turi būti stipri ir galinga iki tam tikros ribos — protingai. Tiesą sakant, stipri ji tiek ir tebus, kiek bus protinga,— sako T. Hobsas, pratęsdamas seną visų apie valstybę rašiusių filosofų svajonę.

Viduramžiais ir valstybė, ir valdovas buvo Dievo duoti ir iš jo malonės... Gimstant naujiems laikams, aiškėjant nedieviškai gamtos prigimčiai, natūralistinio paaiškinimo susilaukia ir valstybė. Ji pasirodo esanti ne amžina: jos gimimas priklauso nuo žmonių sąmoningumo, sugebant įžvelgti savo nevalstybinių santykių neprotingumą, o gyvenimas valstybėje — nuo protingumo, kuris pasireiškia valdančiųjų sugebėjimu balansuoti žmonių interesais ir pasitikėjimu, laisve ir baime, egoizmu ir morale. Kiek daug dalykų šioje valstybės sampratoje dar reikės performuluoti, tikslinti ir tobulinti! Tačiau svarbiausia — kapitalizmą generuojančios buržuazinės santvarkos pagrindiniai bruožai čia jau aiškiai užčiuopti.