Viduramžiais taip tikėta Dievo realumu ir visagalybe, kad jis laikytas substancialiu, t. y. kad jis pats yra savęs priežastis.

Substancialumo pagrindine problema nelaiko ir R. Dekartas— pasaulio vienovės galimybę jis gana vykusiai paslepia materialiosios ir idealiosios substancijų sąveikoje. Ta sąveika leido nupiešti gana nuoseklų pasaulio visumos vaizdą. Tačiau jeigu kalbėsime griežtai, turėsim pripažinti, kad abi Dekarto substancijos — ir mąstančioji, ir tįsioji — veiklumo priežastis turi turėti už savęs: mąstymas — tame, kas mąsto, tįsumas — tame, kas jį išskleidžia. Jeigu Dekartui būtų pavykę, kaip jis troško, įrodyti ne tik mąstymo ir tįsumo sąveiką, bet ir sąsają, būtų galima laikyti, kad mąstymas ir yra tas pasaulėdarinis dieviškumas, arba paprasčiausiai — Dievas. Deja, to įrodyti Dekartas nepajėgė, ir jam, kaip ir daugeliui, iš idealybės ir materialybės gimstantis pasaulis tegalėjo būti netiesioginis Dievo buvimo įrodymas.

Baruchui Spinozai (1632—1677) toks tikimybinis Dievo pirmapradiškumo įrodinėjimas atrodė nepriimtinas. Kodėl apie Dievą reikia kalbėti kaip apie galimumą? Kodėl mes nenorime apie jį šnekėti kaip apie esamumą? Juk sako-

me, kad jis sukūrė ir dvasią, ir materiją — kad tie dalykai gali būti laikomi dviem dieviškosios būties momentais, absoliuto savybėmis (atributais), ir tada visa, ką regime, kaip dabar ir čia esantį pasaulį, galėsime vadinti vieninga to paties dieviškumo sklaida!

Tai, ką siūlo Spinoza, yra panteizmas — gamtos sutapatinimas su dieviškumu, gamtos pavertimas pačiu dieviškumu. Dievas, kaip ir viršmaterialumas ir viršracionalu- mas, iki šiol buvęs tik kažkur už begalinumo suvokimo ribos, staiga iškyla prieš mus kaip gamta, kaip gyvastis, kaip mes patys! Koks staigus prasiveržimas į žmogaus, kaip realaus dieviškumo, sampratą! Bet žmogus čia neišaukštinamas kvailai, jam negiedami odės ar himnai, jis matomas galingos ir amžinos substancijos — gamtiškojo pasaulio — kontekste, aiškiai suvokiant, kad žmogaus gyvenimas negali būti lengvas.

Kodėl?

Todėl kad, būdamas aukščiausia gamtos tobulybe, žmogus yra aukščiausias dieviškosios raiškos momentas, jo valia ir veiksmais reiškiasi dievo esmė — o ar lengva tokią atsakomybę jausti? Kaip dieviškumo raiška, tu privalai Dievą deramai reprezentuoti, o deramai ar nederamai tu darysi, priklauso nuo tavo laisvos valios: ar tu savo buvimu tvirtinsi Dievo būtį, ar griausi.

Kas yra svarbiausia? Svarbiausia žmogui yra būti, fiziškai gyventi — jau tuo jis esmingai teigia dieviškumą: mat būties raiška lemia buvimo nestabilumą, o kartais ir gamtos jėgos, galinčios pasireikšti neigiamais žmogui pavidalais, ir žmonių valių susidūrimai, stengiantis išsilaikyti visų pirma pačiam... Tad ne bet koks siekimas būti, o siekimas būti taip, kaip moko gamta, gyvenimas pažįstant gamtą ir mylint ją to gilėjančio pažinimo meile yra teisingas, žmogui priderantis gyvenimo būdas.

Pažinimas yra gamtos tvarkos atskleidimas. Gamtoje viskas vyksta kaip dieviškosios esybės raiška, iš jos kylant dvasiai ir kūnui kaip pagrindinėms, svarbiausioms dievybės sklaidos linijoms, sudarančioms vienovę: iš jų iškylantys dvasiški ir kūniški reiškiniai yra antros eilės apraiškos— modusai, gimsta iš atributų raiškos. Pažinti — tai dievybės atributų kintamybėje užčiuopti tikrąsias, o ne tariamąsias gamtos raidos, arba dievybės, sklaidos kryptis.

Kaip galimas pažinimas? Pažinimas gali remtis autoritetais— perėmimu to, ką kažkas kažkada pasakė. Tai labai nevykęs būdas. Pažinimas gali remtis jutimais: konstatavimu to, ką pats patyrei. Bet jutimų parodymai nepatikimi, eidamas paskui juos, gali taip ir klaidžioti daiktų ir reiškinių paviršiumi. Pažinimas gali remtis protu, ypač logine ir matematine analize. Turėdamas teisingas premisas, gali gauti labai patikimas išvadas. Bet kas gali užtikrinti, kad tavo premisos teisingos? O jeigu jos neteisingos, tai bus neteisingos kad ir griežčiausiai išvestos išvados. Pažinimas gali remtis intuicija — tokia intelektualine tiesos įžvalga, kurią gali duoti ne tik pažintinių, bet ir gyvybinių žmogaus galių mobilizavimas. Intuicijos tiesos gali būti analizuojamos ir tikrinamos, tikslinamos ir tobulinamos— ir tai jau bus tas pažinimas, kuris reikš gamtos tvarką, išreiškiančią dieviškąją tvarką, arba butinį (ontologinį) protą. Vadinasi, pažinimas niekada negali būti baigtas, jis turi būti vis gilinamas ir tobulinamas, svarbiausia, kad žmogaus pažintinė veikla būtų orientuota ne j atsitiktinumus, o esmėms atskleisti.

Gamtos tvarką pažįstančiam žmogui gyvenimas darosi lengvesnis — gamtos didybės akivaizdoje jis įgyja savo tikrosios padėties suvokimo, mokosi romumo, meilės ir gamtai, ir savo artimui. Didžiausia nelaimė žmogui yra jo sielos afektai: baimė, liūdesys, džiaugsmas. Amžinybės požiūriu visa tai niekinga ir beprasmiška, o esamybės požiūriu pasiduoti šitiems nukrypimams yra nedora, kadangi dora yra intelektualinis savęs tobulinimas ir Dievo meilė. Kad pasiektum šį tikslą, reikia nugalėti ne tik savo afektus, bet ir viską, kas taip gyventi trukdo ir išorėje. O kaip tu išorę nugalėsi, su ja nekovodamas? Matyt, tik nuo jos atsiribodamas, tapdamas jai abejingas. Ar tas gyvenimas savo vidujybės tobulinimui nepanašus į artėjančios miestų epochos masinio žmogaus, mūsų vadinamo miesčioniu, orientaciją?

Gotfrydas Leibnicas (1646—1716) Spinozos filosofiją pavadino nevilties filosofija. Jis buvo teisus: Spinozos filosofija kvietė atsisakyti pasaulio, išskyrus, žinoma, save patį tame pasaulyje. O kapitalizmas Europoje tik kila, tik formavosi, ir jame augantis egoistiškas individualistas tokių filosofinių „palinkėjimų" nelabai troško. O atmesti Spinozos filosofijos nebuvo galima: viduramžių dvasiškumas į naujalaikišką pasaulėvaizdį buvo įvestas taip, kad buvo kone ranka pasiekiamas. Šitokiais dalykais nesimėtoma! Tuo labiau kad Anglijoje vis ryškiau brendo rimta žmogaus pažintinių galių, kaip autonomiškos veiklos, kritika, o Prancūzijoje formavosi gana publicistiški raginimai ne samprotauti apie naująjį dvasiškumą, o jį kurti savo gyvenimu. Tiems, kurie filosofavimo klausimus spręsdami nenorėjo atsisakyti tokių esminių žmogaus atradimų kaip dvasios samprata, nei anglų, nei prancūzų keliai neatrodė priimtini. Taip nusiteikęs buvo ir G. Leibnicas.

Pats rimčiausias iš naujosios pakraipos filosofų Leibnicui atrodė Dekartas. Tik, kaip ir Spinoza, Leibnicas nenorėjo sutikti su Dekarto dualizmu, bet, priešingai Spinozai, manė, kad monizmas pasiekiamas dar nuosekliau negu buvo padaręs Spinoza: kam laikyti substanciją turint ir medžiagiškumo, ir dvasiškumo atributų, jeigu galima tarti, kad pasaulio medžiagiškumo prigimtis yra dvasiška — parodyk tai nupiešdamas įtikinamą pasaulio vaizdą, ir problema išspręsta!

Ir Leibnicas taria, kad daiktai negali būti dalijami be galo, kad darymas turi baigtis nebedaliomis dalelėmis, kurios tačiau nėra materialios nedalybės — atomai, o yra „metafiziniai taškai", momentai, arba monados, vientisos substancijos, idealios iš prigimties. Pasaulio pagrindas — tai begalė substancijų, kurios yra ne gamtos jėgų padarai, o jų prielaidos. Pačios monados tuo būdu iš prigimties susyja su Dievu, absoliutu.

O monadų tarpusavio santykiai yra visai konkretūs. Būdamos individualios ir laisvos savyje, įsivaizduojančios ir siekiančios, jos yra tarsi elementarūs pasaulio dėmenys, mažyčiai jo modeliai. Savo vidinių paskatų dėka jungdamosi pagal panašumą ir idealumo lygį, jos generuoja į stebimuosius pasaulio daiktus, turinčius didesnį arba mažesnį dvasiškumo ir idealumo lygį.

Kadangi pasaulis kuriasi pats, kuriasi tarsi iš ūkų, iš savo neaiškumo kildamas į esamybės aiškumą ir harmoniją, Leibnico pasaulis yra šviesus ir optimistiškas. Ir pažinti jį galima tik pakankamai adekvačiai, nes žmogaus siela turi galimybę „iškelti" iš savęs visą iš pasaulio mo- nadinės prigimties gautą ir žmogui būtiną žinojimą.

Leibnico filosofija — tai bandymas sutaikyti d~vasią ir materiją naujųjų laikų dvasia kur kas ryžtingiau negu tai padaryta Spinozos ir Dekarto filosofijose. Ir tai natūralu: Dekartas dar turėjo paisyti ilgaamžės dvasiškumo pirme-nybiškumo nuostatos ir jis tik džiaugėsi, galėjęs materiją paskelbti tiek savarankiška, kad jos sklaidai Dievas tapo iš esmės ir nereikalingas. Leibnicui su tuo taikstytis nereikia. Materialumo prioritetu jo gyvenamuoju renetu jau pakankamai tikima. Tačiau materialumą G. Leibnicas interpretuoja dar grynai pagal viduramžių nuostatas — kaip idealumo sklaidos rezultatą.

Tiesa, pasirodo, kad ta Leibnico materijos idealumo samprata ne tokia jau konjunktūriška, reikalinga tik tam, kad galėtų nupiešti patrauklesnį, optimistiškesnį negu Spi- noza pasaulio vaizdą. Ta samprata pasirodys esanti labai gyvybinga, ir mes ją turėsim prisiminti, kalbėdami apie XIX amžiaus vokiečių idealistinę filosofiją, ypač G. Hėgelį.

O dabar grįžkime šiek tiek atgal, vėl į pačią XVII amžiaus pradžią, kur gimsta anglų filosofija, padariusi lemiamos reikšmės visiems naujiesiems laikams.