O sena gyvuoja ilgai ir dažnai reiškiasi pačiomis netikėčiausiomis formomis. Kai Tomas Akvinietis buvo paskelbtas šventuoju, jis kaip vėliava sutelkė daugybę pasekėjų ir komentatorių, kurie XVI—XVII amžiais išugdė gausų tomistiškai nuspalvintos filosofijos derlių, vadinamą antrąja scholastika.

Suprantama, gamtos tyrinėjimų niekas nebegalėjo stabdyti. Renė Dekartas (1596—1650) buvo vienas iš tų vėlyvųjų viduramžių žmonių, kurie visomis proto galionus stengėsi remtis konkrečių gamtos dalykų pažinimu, tačiau naująjį žinojimą ir pažinimą bandė susieti su kai kuriomis viduramžių pasaulio sampratomis: jis labai rūpinosi, kaip gamtamoksliškai paaiškinti sielą, erdvę, net Dievą.

Tai, kas leidžia R. Dekartui jungti nauja ir sena, yra substancijos supratimas. Kaip ir viduramžių mąstytojams, jam substancija yra tas principas, kuris apibūdina realybės galimybę plėtotis, jai neprarandant savo vienovės. Skirtingai nuo viduramžių mąstytojų, kurių daugumas pripažino esant tik dvasinę substanciją, R. Dekartas mano, kad jų yra dvi — materialioji ir idealioji: pirmosios savybė yra tįsumas į ilgį, plotį ir gylį (t. y. stereometrinė sklaida), antrosios — mąstymas. Taip užfiksuojama svarbiausia naujiesiems laikams nuostata — materialybės savarankiška būtis. Naujalaikiškas yra ir mąstymo supratimas — jo esme R. Dekartas padaro abejojimą. Iki tol mąstymo esmė buvo teisingas (o teisingu laikytas taisyklingas) samprotavimas. Dekartas sako: kiekviena net taisyklingiausiai samprotaujant gauta mintis gali būti ir yra abejotina. Viskuo reikia abejoti. Neabejoti galima tik tuo, kad abejoji. Bet abejoti reikia ne dėl abejojimo (tai vestų į skepticizmą), o kad abejones atmesdami rastume neabejotinus dalykus. Taigi, jeigu aš abejoju, vadinasi, aš mąstau, o jeigu aš mąstau, tai aš esu (mąstančioji substancija yra esantis dalykas). Šiame pirmame pozityviame samprotavime išryškėja ir tiesos kriterijus: tiesa glūdi tik šviesiame ir aiškiame sprendinyje. Taip pat aiškiai mes galime patvirtinti ir Dievo buvimą (tarp įvairių idėjų, kuriomis disponuoja mano mąstymas, aš randu ir be galo tobulos esybės idėją, esybės, kuria negaliu būti aš pats, kurios negaliu iškelti iš savęs, vadinasi, ji turi būti už manęs), ir išorinio pasaulio buvimą (Dievas yra sukūręs mus, ir jis būtų arba piktavalis, arba nevisagalis, jeigu leistų mums klysti, kai mes sprendžiame apie už mus esančių daiktų egzistavimą).

Kaip vyksta pasaulio pažinimas?

Protas turi galimybę prasiskverbti prie tikro žinojimo.

Visus abejotinus teiginius apie tikrovę reikia skaidyti tol, kol jie be abejonių atitiks tai, kam atstovauja. Pakankamai turėdami tokių teisingų faktų, jais bet kokį daiktą galime apibūdinti taip, kad visos atskiros tiesos susijungs į vieną — įvyks indukcijos aktas.

Iš kur atsiranda daikto visuminį apibūdinimą sintezuojančios idėjos? Jos kyla iš sielos ir egzistuoja arba kaip sudarytos iš mūsų patirties, arba kaip įgimtos, kurias mes „prisimename" ir išryškiname pažintinėje veikloje. Šitokiu būdu tikrovės turinys iš pačių elementariausių teiginių gali būti pervestas į aukščiausio lygio bendrąsias idėjas, net iki Dievo idėjos, pačios bendriausios būtį apibūdinančios idėjos.

Bet kaip mes tas idėjas prideriname daiktams? Čia esama didžiulės problemos: iš tiesų idėjas arba sprendinius mes uždedame laisva valia „ant daiktų". Spręsdami, kad štai ši idėja atitinka tą daiktą ir išreiškia jo turinį, mes rizikuojame suklysti, kartais net labai rimtai. Antai sakydami, kad Saulė mažesnė už 2emę. Arba, kad Mėnulis šviečia. Kad klaidos galimybė būtų pati mažiausia, reikia, kad dalykas, apie kurį sprendžiame, būtų kuo geriau ištirtas; kitaip sakant, valia, kurios dėka daromas sprendimas, turėtų klausyti proto.

Koks yra pasaulis? Materialioji substancija yra ne atominės, o korpuskulinės prigimties, t. y. pasaulio daiktus sudarančios materialiosios dalelytės yra be galo dalios, o ne nedalios kaip atomai. Toms korpuskulėms judesį yra suteikęs Dievas. Perduodamos judesį viena kitai, trindamosi ir formuodamosi į sūkurius ir sambūrius, korpuskulės sudaro visus pasaulio kūnus.

Žmogus toks pat dvilypis kaip ir pasaulis — susideda iš kūno ir sielos. Kūnas tėra savotiška mašina, automatas. Kūno judesiai susiję su gyvybės šiluma, kuri kaupiasi širdy ir yra panaši į ugnį, tik nešviečia, bet gimdo gyvybės dvasias, labai skystą medžiagiškumą, tekantį į smegenis, po to į nervus, ir tame tekėjime leidžia formuotis dvasinei sielai, kuri kaupiasi kankorėžinėje smegenų liaukoje...

Tai taip tolima mūsų vaizdiniams apie žmogų, kad kartais atrodo nerimta — tarsi mąstytojas būtų specialiai sugalvojęs tuos dalykus vien dėl to, kad galėtų visapusiai, kaip ir jo amžininkai jėzuitai tomistai, pabaigti savo filosofinę sistemą. Gal ir taip. Bet jeigu atsiminsime, kad tik R. Dekarto laikais V. Harvėjus (1578—1657) atrado kraujotaką — ar būsim tokie nepakantūs filosofui? Juk nors ir spekuliatyviai, bet savąjį žmogaus paveikslą iš savo mąstysenos ir pasaulėvaizdžio jis iškėlė visiškai nuosekliai.

Kad ir kaip vertintume R. Dekarto bandymus nau- jalaikiškai interpretuoti svarbiausias viduramžių sampratas, jo filosofija taip stumtelėjo priekin Europos mąstyseną, kad tapo pirma aiškia viduramžių ir naujųjų laikų mąstymo takoskyra.