Viduramžiais žmonės buvo taip orientuoti gyvenimui Dievu, kad savo kūniškųjų reikalų ne tik nelabai paisė, bet ir nemanė, jog reikėtų paisyti — kūniškumas, medžiagiškumas, materialiniai dalykai buvo laikomi ne pačiais svarbiausiais. Ne patys svarbiausi buvo ir konkretūs uždaviniai — žmonių tarpusavio santykiai.

Ir vis dėlto savos tvarkos ir grožio viduramžiais būta. Visų pirma žmonės nuoširdžiai troško šviesos. Bet kadangi ta šviesa turėjo būti dieviškoji, dangiškoji, nežemiškoji, ji galėjo būti žmogaus viduje, dvasioje, niekieno nematoma, tik nujaučiama arba išreiškiama ypatingomis, tam metui būdingomis formomis: vienuoliavimu, atsiskyrėlininkavimu, entuziastiškais dievo garbinimo sąjūdžiais, kryžiaus žygiais prieš netikėlius ir pagonis (šitaip Europa kariavo ir prieš paskutinį pačios Europos pagonių kraštą — baltų gentis). Viduramžiais dėmesio centras buvo visuma, o ne atskiras žmogus, užtat tobulintas ne privatus gyvenimas, bet daugiau visuomeninės žmogaus raiškos formos. Išties juk ir bažnyčia, kaip visuomeninio gyvenimo forma, viduramžiais išugdė galingą ir prabangų poveikio žmonių sąmonei mechanizmą — apeigas, procesijas, atlaidus ir t. t. Išties juk ir daug šiandieninio valstybinio gyvenimo formų — parlamentai, simpoziumai, bibliotekos, mokyklos, eisenos ir pan. ir t. t.— kartais net labai nežymiai tepakitusių, susiformavo būtent viduramžiais. Viduramžiais gimė į anksčiau buvusius nepanašus architektūros stilius — gotika. Šiandieniniai Europos miestų gotikos kvartalai ar pastatai yra tarsi tų miestų ir apskritai Europos architektūros branduoliai: gotika išreikšti principai, atitinkamai kišdami, vėliau veikia ir baroką, rokoką, klasicizmą bei kitus stilius.

Nematyti, kad viduramžiais, kuriantis vis sudėtingesnei, įvairiapusiškesnei ir galingesnei feodalinio gyvenimo būdo kultūrai, atsiranda realūs naujo gyvenimo būdo paieškų požymiai ir naujos — kapitalistinės—sanklodos bruožai,— reikštų nesuprasti paties svarbiausio istorinėje raidoje: nėra prielaidų — nėra ir rezultatų. Kaip sakė dar senovės graikai: iš nieko tesiranda niekas.

Renesansas, arba atgimimas, kaip tą Europos istorijos tarpsnį pavadino vėlesnės kartos, yra tik viduramžių persiorientavimo iš dangiškumo į žemiškumą, iš dieviškumo j žmogiškumą metas. žmonės tarsi praregėjo, tarsi pakirdo iš sapno, kuriame praleido visą tūkstantmetį, garbstydami kažką, kas nematomas, tik tikimas yra danguje, nė nepastebėdami, kokie gražūs žemės kalnai ir upės, miškai ir ežerai, kaimai ir miestai. Ir žmonės: kol jauni — kilnūs ir drąsūs, seni — rimti ir išmintingi.

Kas sąlygojo tai, kad žmogus pajuto žemiškąjį grožį? Ir ne vienas ar du, o tūkstančiai ir milijonai, ne akimirksniui ar nuotaikos momentui, o visam gyvenimui ir epochai nusiteikė žemiškajam gyvenimui ne tik jausmais, bet ir protu?

Atsakymų galėtume rasti daug. Bet teisingiausias bus, matyt, toks: tai įgalino pinigai, feodalinės visuomenės sukurtas prekinis kapitalas, pats laisviausias nuo visų teisių ir pareigų, pakilęs virš esamos visuomenės tvarkos ir teikiantis galimybę nepaisyti esančios tvarkos tam, kuris tokių pinigų turi. Pagalvokim patys: štai tu disponuoji kad ir nedideliu kapitalu, kurį gali paleisti į apyvartą arba skolindamas už palūkanas, arba įsigydamas prekes, kurias gali parduoti brangiau ir kapitalą vėl pagausinti, arba investuodamas į kokį nors nekilnojamą turtą su visom iš to plaukiančiom pasekmėm—įgyjama galimybe gėrėtis savo namu ir sodu, priimti nuomininkus, su kuriais tu gali elgtis ne kaip norės jie, o kaip norėsi tu. Pagaliau, jeigu tu nesi pernelyg godus, tu tą kapitalą gali prašvilpti arba pasisamdyti žudiką suvesti sąskaitoms su savo mylimiausiu draugu. Kokios neregėtos galimybės atsiveria! Jeigu rimtai, tai šitoks elementariai reprodukcijai nepavaldus kapitalas (kada už gautą pinigėlį privalėjai pirkti geležinį kauptuką, o ne, pavyzdžiui, sagę) — žmogui teikė tokias elgesio laisvės galimybes, kad jis pasijuto galįs atmesti visas galiojančias orientacijas, normas ir reikalavimus ir — tegul su rizika ir pasisaugodamas, o kartais ir nukentėdamas — galįs kurti visiškai naują, iš jame pačiame slypinčių interesų, potroškių ir sumetimų kylantį pasaulį, kurio centre stovi jis pats su žemiškais ir žmogiškais tikslais.

Ta orientacija netruko apaugti įvairiausiais jos būtinumo, reikalingumo, naudingumo įrodinėjimais: kiekviena nauja orientacija visada yra ideologizuojama. Idėjų ir teorijų tokiai orientacijai toli ieškoti nereikėjo: kaip Platonas su Aristoteliu ankstyviesiems ir brandiesiems viduramžiams, taip visa antika su žmogaus ir gamtos kultu tapo vėlyvųjų viduramžių, arba renesanso, įkvėpimo šaltiniu.

Kas gali greičiausiai ir visiems suprantamiausia kalba pateikti naujas orientacijas? Aišku, menas. Iš keturių fundamentaliųjų dvasinės kultūros sričių — meno, mokslo, filosofijos ir religijos — menas yra pats suprantamiausias visiems idėjų pateikimo būdas. Štai kodėl beveik kiekviena nauja dvasinė epocha kultūroje prasideda nuo naujų meno orientacijų formavimosi.

Naujoji orientacija prikelia kūrybai ištisas plejadas dailininkų ir Europos pietuose bei šiaurėje — visur, kur tik prasiskverbia žmonių pasiraginimai nebeniekinti žemiškojo gyvenimo ir kur tautos yra jau sukaupusios tiek materialinių gėrybių, kad gali leisti jomis laisviau naudotis tegul ir nedidelei savo visuomenės daliai.

Mes daug žinom apie garsiuosius italų dailės meistrus. Trys iš jų — Leonardas da Vinčis, Mikelandželas ir Rafaelis — geriausiai simbolizuoja netgi viso renesanso meno išsivadavimo iš viduramžių reikalavimų raidą. Leonardas da Vinčis dar labai ramus, beveik statiškas, matematiškai tikslus, nors tai jau slypi po gyvybės įtampa virpančiomis formomis. Mikelandželas ne tik nesirūpina rimtimi (rimties būvis, dvasios ir kūno subalansavimas labiausiai rūpėjo viduramžių menui), priešingai visas jo meno pasaulis yra viena gyvasties puota, ir ne siužetiškai vaizduojama puota— atrodo, kad Mikelandželo (ypač freskose) figūrų kūnai gyvena nuo pačių personažų nebepriklausomą gyvenimą, kad raumenys švenčia sveikatos ir galios džiaugsmo šventę. Rafaelis, toks pat kūniškas kaip Leonardas, toks pat laisvas kaip Mikelandželas, jau persmelkė savo herojų kūnus ta dvasios šviesa, kuri nuo šiol įvairiais variantais pasikartos visose Europos meno epochose.

Žmogaus gyvenimo apmąstymui ir patobulinimui atgimstanti Europa šiaurėje sukūrė didelį meną — Nyderlandų tapybą. Tai peizažų, natiurmortų ir portretų menas. Peizažai — medžių ir debesų lavinos. Natiurmortai dega visu įmanomu skerdienų raudoniu, plunksnų, kailių, stiklų spalvom. Portretuose moterų oda tokia skaidri, kad ją atrodo gali peršviesti saulė... Ir vis dėlto Europoje, šiauriau Alpių, gimsta dar vienas savitas, tipiškai europie-tiškas reiškinys, atspindintis jos šiaurietiškai ramią ir atkaklią dvasią — Biblijos, religijos ir viduramžių gyvenimo būdo kritika.

Biblija, svarbiausioji apreiškimo tiesų knyga, būdama liaudies ilgaamžės kūrybos rinkiniu, turėjo daugybę net ir nekritiškai nusiteikusiam protui pastebimų prieštaravimų. Tačiau ši knyga viduramžiais buvo šventa. Jos tiesas įrodinėjant sukurtas milžiniškas viduramžių mokslas — teologija, jos tiesų teisumui įrodinėti buvo sukurta filosofijos atmaina — viduramžiškoji scholastika. Kol pietuose, prekybiniuose Italijos miestuose, liepsnojo pirmosios renesanso meninės, moralinės, socialinės ir politinės aistros (kad tai tikrai aistros, rodo net teoriniai Pietų Europos darbai: ne vienam turbūt girdėtas Nikolas Makiavelis (1467—1527) teoretizuoja būtent aistros vedamo žmogaus siekių teisumą), Šiaurės Europos žmogus gilinosi į savojo persiorientavimo ašį — religiją. Parodyti, kad Bibliją galima perskaityti ne tik dievobaimingai, bet ir gana jumoristiškai (tokio pobūdžio transkripcijų netrūksta ir dabar— tai ir Paradisio, ir Kosidovskio Biblijos, Evangelijų „linksmylavo didžiulės drąsos ir dvasios laisvės.

Ne mažiau, kartais netgi daugiau drąsos reikalavo religinio gyvenimo būdo ydingumo, kvailumo ir supuvimo parodymas. Kas skaitė Erazmo Roterdamiečio (1466—1536) „Pagiriamąjį žodį kvailybei", nesunkiai supras, kokį amžininkų „dėkingumą" teko pergyventi didžiajam Europos humanistui.

Vos tik gimęs, Europos humanizmas Tomo Moro (1478—1535) ranka sukūrė ir pirmąją ne dangaus karalystės, o žemiškai realią, žmonių protingą bendrabūvį propaguojančią— komunizmo — teoriją, tiesa, utopinę, bet vis dėlto pradėjusią didįjį tos sampratos brandinimo darbą.

Biblijos ir religijos kritika, bažnyčios autoriteto socialinis ir politinis griovimas pamažu išaugo į tokį masių nepasitenkinimą, kad Liuterio paskelbtos tezės apie bažnyčios ir tikėjimo atnaujinimą išsiliejo plačiausiomis reformacijos ir kontrreformacijos bangomis. Nežinia, kuo viskas būtų baigęsi katalikų bažnyčiai, jeigu ne vienuolių ordinų, kovojusių už katalikybės išsaugojimą, įsteigimas, inkvizicijos teismo įsisiautėjimas ir kruvinos Baltramiejaus nakties skerdynės Prancūzijoje. (Lietuvoje prie katalikybės išsaugojimo stipriai prisidėjo jėzuitiškoji Vilniaus kolegija, biblioteka ir universitetas.) Ir vis dėlto Vokietija, Anglija ir Šiaurės Europa iš renesanso audrų išėjo išsikovojusios ir tam tikrą religinį savarankiškumą — sukūrusios protestantiško tipo bažnyčias.

Tai buvo nepaprasti, Europoje lig tol negirdėti dalykai. Jie pranašavo, kad čia gimsta kažkas nauja, pasaulyje dar neregėta.