XII—XIII amžiais bažnyčia sustiprėjo tiek, kad Europos likimą buvo bepradedą tvarkyti popiežiai. Jie skelbiasi esą jau nebe švento Petro, o Kristaus vietininkais žemėje, siuntinėja minias žmonių į kryžiaus žygius, karūnuoja karalius, moko ir mokslininkus, ir prastuolius. Bažnyčia ieško naujo, jos pretenzijas į žemės ir dangaus valdžią atitinkančio meno — gimsta gotika. Bažnyčia stengiasi užkirsti kelią erezijoms, visuose visuomenės sluoksniuose sustiprinti tikėjimą — ir kuriami vienuolių ordinai, vėliau — ir ypatingas bažnytinis teismas — inkvizicija. Bažnyčia stropiai saugo savo įtaką visoms gyvenimo sritims.

Bet pakitimai vyksta ir Europos visuomenėje. Miestuose kaupiasi turtai, auga amatai ir prekyba. Tai reikalauja žinojimo ir supratimo. Praktinių dalykų išmanymas, žinios, sumanūs žmonės vis labiau vertinami ir gerbiami. XIII amžiuje sukuriama ir nauja teologija bei filosofija, už kurią jos autorius Tomas Akvinietis (1225—1274) paskelbiamas šventuoju ir bažnyčios mokytoju.

Kuo įtiko Tomas?

Tuo, kad sukūrė iš tiesų rimtą, savo metą visiškai patenkinančią teoriją apie būtį ir buvimą, kurioje derama vieta buvo skirta ir dievui, ir pasauliui, ir žmogui.

Dievas, arba absoliutas, visa ko pradžia ir pabaiga, nėra tapatus nė vienam iš esamų dalykų — net mūsų mąstymas apie dievą, netgi tikėjimas juo, nors ir labiausiai priartina žmogų prie dievo, neįveda į jį, o tik priveda, priartina, kaip priartėji prie savo gyvenimo pabaigos, bet negali pasakyti, kad jis baigtas, kad tai būtų tiesa, kol nenumirei, t. y. netapai kita kokybe. Dievas ir yra tokia kokybė, kuri skiriasi nuo visų esamų ir galimų būti daiktų tuo, kad jie visi turi tilpti jame, net materialumas (materija) ir racionalumas (protas), ir laisvumas (valia) — Dievas yra ir virš to, kas materialu, ir virš to, kas yra protiška, ir virš to, kas yra vališka, vadinasi, yra viršdvasiškumas. Dievo esmė yra tobulumas, kuris sa- vybingas pats sau, dėl ko iš kito, žmogui prieinamo, tobulumo gali būti atpažintas tik pagal analogiją (palyginimą). Dievo tobulumas yra ir egzistuoja kaip absoliutus gėris, kuris mūsų gali būti suprastas kaip galia — viena — absoliučiai viską suprasti (tiksliau — būti suprantančiam) ir antra — galia absoliučiai viską sugebėti padaryti (tiksliau— būti visiškai laisvai veikiančiam). Kadangi pasaulio sukūrimas yra dievo, kaip absoliutaus gėrio, visiško gerumo išraiška, kurdamas jis veikia ne savavaliaudamas, o suprasdamas — taigi tvarkingai, dėsningai, patikimai ir žmogui, ir sau. Pasaulio tvarka pasireiškia Dievo tobulumas. (Šia proga derėtų prisiminti: jeigu nežinotume šios Tomo Akviniečio būties optimizmo teorijos, nesuprastume ir didelės dalies Voltero apysakų, ypač „Kandido", kur jis ne tik juokiasi, bet ir tyčiojasi iš bažnytininkų, Tomo teorijomis dangstančių žmonių „šiapusines", šio pasaulio nelaimes.)

Kadangi Tomui, priešingai negu mums, naujųjų ir naujausių amžių žmonėms, tikra yra ne tai, kas materialu, o kas idealu, Dievas, kaip absoliutus idealumas, yra vienintelė— gryna — tikrybė. Iš tos idealios tikrybės plaukiantys veiksmai taip pat yra tikri, todėl pasaulio formos, kurios yra tos dieviškosios veiklos rezultatai, yra lemiamas pasaulėdaros momentas, pasaulio aktualumas, o materija— jo galimybė, formos iš nebūties inertiškumo išplėšta ir esamumu tapusi galimybė. Taigi pasaulis yra Dievo valia iš nebūties iškeltas dalykas, kupinas tam tikros tvarkos, kurią lėmė tai, jog Dievas savo valią pasauliui reiškė tam tikru būdu — protingai. Atsekti tą pasaulio daiktų tvarką — tai dar čia, pasaulyje, pakilti Dievo link.

Kelias Dievop yra dvejopas — tikėjimas ir žinojimas. Tai du to paties kelio tarpsniai. Ginčai dėl mokslo ir tikėjimo vertės, Tomo manymu, yra nepamatuoti, nes ir tikėjimas, ir žinojimas neprieštarauja vienas kitam — yra netapatūs. O šitaip yra dėl to, kad ir vienas, ir kitas remiasi skirtingomis tiesomis: tikėjimas—apreiškimo, žinojimas— įrodymo, proto. Protas savo srityje yra visiškai savarankiškas ir gali pasiekti tikrą žinojimą. Bet jame esama ir tokių tiesų, prie kurių protas tik priveda, bet įrodyti nepajėgia — jomis reikia patikėti, jeigu jų atžvilgiu būsi nusiteikęs geranoriškai. Tokia tiesa yra proto suvokiama absoliuto, arba Dievo, buvimo tiesa. Apreiškime esama daugiau panašių — sielos nemirtingumo, pasaulio sukurtumo ir kitų — idėjų, kurias žmogus, nors ir labai sunkiai, gali suvokti savo protu. Tačiau ten esama ir tokių idėjų, kurių vienas pats protas negali nei pasiekti, nei suprasti, pavyzdžiui, dieviškosios trejybės paslaptis: kodėl Dievas yra trijuose asmenyse? Tokios, ypač iš Dievo vidinio gyvenimo sferos, tiesos protui neprieštarauja, bet yra virš jo, ir, sykį apreikštos, reikalauja geravališ- kumo ir tikėjimo.

Ką reiškia tikėti? Tikėti, anot Tomo, reiškia atsiduoti idėjai kūnu ir siela: žinoti, kad ji yra teisinga, ir elgtis, kaip ta idėja reikalauja.

O ką reiškia žinoti? Pažinimo kelias sunkus. Sunkus visų pirma dėl to, kad tai, kas atsiranda pažįstančia j ame kaip pažįstamas dalykas, yra tik to pažįstamojo dalyko vaizdas, vadinamas species, ir yra ne tai, kas pažįstama; o per ką pažįstama, kas toliau turi būti dorojama, ieškant tikrojo žinojimo. Kaip tai galima padaryti? Siela turi dvejopą pažintinę galią — pasyvųjį ir aktyvųjį intelektą, arba pasyvų ir aktyvų supratimą. Pažįstamas daiktas į sielą įeina arba kaip juslinė, arba kaip suvokiminė pažinimo forma (species). Aktyvusis supratimas iš tų juslinių, ir suvokiminių duomenų, sielos fantazijų abstrahuoja, išlukštena daikto esmę, sukurdamas dvasinį daikto paveikslą. Tas paveikslas nėra apibrėžtas pažintinis duo- muo, jis yra dvasios šviesa, peršviečianti pažinimo formas (species) ir išryškinanti bei atidengianti toje species pagautą daikto esmę bei pateikianti ją pasyviajam intelektui. Tik dabar atliekamas tikrasis pažinimo aktas: esmę tikrinti pagal juslių duomenis. Šitaip susijungia suvokiminis ir juslinis pažinimas, daiktą visų pirma pažįstant dvasiškai, kaip bendrybę, ir tik tada sutikrinant jį su konkrečia at- skirybe. Šitaip pažinimą garantuoja dvasios įgimti protavimo sugebėjimai, kurie savo ruožtu siejasi su dieviškuoju dvasiškumu. Štai kodėl pažinimas yra ėjimas prie Dievo, dvasinio ir moralinio tobulėjimo laidas.

Tikėjimas neprieštarauja žinojimui: žinojimas tik atveda iki jam prieinamos ribos ir palieka žmogų spręsti: tikėti ar ne. Jeigu jis geravalis (o kas nenorės būti bent kuo panašus į Dievą, kuris yra absoliučiai geros valios!) — jis tikės, šitokiu būdu kildamas į dar aukštesnes dvasinio tobulėjimo sferas.

Argi galėjo po to bažnyčia Tomo nepaskelbti šventuoju, nepavadinti jo angeliškuoju?