Ankstyvaisiais viduramžiais Europoje tikėjimo autori tetas buvo be galo didelis: tikėti galėjai ne tik Dievu (buvo visokiausių: ir laisvamanių, ir eretikų), bet netikė ti niekuo — negalėjai, jeigu nenorėjai prarasti pasitikėji mo (ir kitų tavimi, ir paties savimi). Nenuostabu, kad žinojimo klausimai tebuvo keliami kaip tikėjimo problemų priedai, ir palankiausiai žinojimo tiesas išreiškęs Anzelmas Kenterberietis nebuvo išimtis: žinau tam, kad tikėčiau, t. y. žinojimo siekiu dėl to, kad, pamatęs jo nevi- suotinumą, dar karščiau įtikėčiau tuo, kas visuotina — Dievu. Tikėjimo garbinimas buvo Europos dvasinio gyvenimo norma.

Kiek kitaip į tikėjimą žiūrėjo arabai, VI—XI amžiais sujungę didžiulius plotus nuo Ispanijos vakaruose iki Vi durinės Azijos ir šiaurės vakarų Indijos rytuose (nuo Atlanto vandenyno krantų iki Indijos ir Kinijos sienų). Ti kėjimas ir jiems, tiesą sakant, buvo labai svarbus, tik pats jų tikėjimas — islamas — kiek kitaip negu krikščio nybė suprato savo vertę. Pagal islamą musulmonui, isla mo išpažinėjui, svarbiausia yra Dievu pripažinti tiktai Alachą ir būti jam paklusniam (islamas ir reiškia klusnu mą), tuo tarpu kai krikščionybė reikalavo tikėti Dievą. Žinoma, paklusnumas taip pat ne iš piršto laužtas, bet islamas nereikalavo taip apnuoginti sielos kaip krikščionybė (katalikybė, pati nuosekliausia kovotoja už konkre taus ž konkretų „išgelbėjimą", sugalvojo netgi išpažintį) ir, pademonstravęs paklusnumą, musulmonas labai sėkmingai galėjo užsiimti visai ne dieviškais dalykais. Nenuostabu, kad musulmonai, trumpiausiu keliu į dangų laikę žūtį kovoje ir su pasitenkinimu deginę Aleksandrijos biblioteką Egipte, ilgainiui visai sutiko su pažiūra, kad gražiausias žmogaus papuošalas yra žinios: prekyba, kuri greitai plėtojosi Arabų kalifate, reikalavo ir matematikos, ir astronomijos, ir geografijos, ir daugelio kitų mokslų, o svarbiausia — teigiamo požiūrio i patį žinojimą ir žinias. Arabai išgarsėjo visų pirma mokslininkais. Perėmę iš indų skaitmenis, kuriuos paskui pasisavino Europa, arabai išplėtojo matematiką. Arabai sukūrė algebrą — matematinių santykių raidiniu žymėjimu paremtą matematikos mokslą. Arabų astronomai gana tiksliai apskaičiavo Žemės rutulio dydį, o Al Birunis iškėlė mintį, kad 2emė sukasi apie Saulę. Arabų geografai sudarė daugelio šalių ir jūrų žemėlapius, aprašė daugybę europiečiams nežinomų šalių. Įžymusis Ibn Sina, daugiau kaip šimto mokslo veikalų autorius, parašė „Medicinos kanoną", kuris iki pat XVII amžiaus buvo ir Europos gydytojų parankinė knyga. Arabų miestuose veikė daugybė aukštųjų mokyklų (pavyzdžiui, ispanų Kordoboje vienu metu jų būta 27!), bibliotekose saugota daug graikų ir kitų senovės rankraščių, jie versti į arabų kalbą (Bagdade, žymiausiame arabų kultūros centre, susibūrė graikų veikalų perrašinėtojų ir vertėjų būrelis) ir komentuoti, ypač Aristotelis. Vienas žymiausių Aristotelio komentatorių, „Metafiziką" skaitęs net 40 kartų ir tik tada supratęs tikrąją Aristotelio didybę, buvo Ibn Sina, arba Avicena (980—1037), kaip jį vadino Europoje. Iki jo viduramžiais tikėjimo tiesos buvo laikomos absoliučiomis, į jas turėjo „tilpti" žinojimo tiesos, o praktiškai — tai, ką teigė teologija ir tikyba, turėjo būti laikoma esant teisingesniu dalyku negu proto teiginiai, ir jei pastarieji prieštaravo tikėjimo tiesoms, turėjo būti laikomi neteisingais. Ibn Sina suvokė, kad pažinimo kelias į absoliutą nepaprastai ilgas, tiesaus kelio į jį nėra, nes tai, kuo reikalauja tikėti teologija, logiškai nepasiekiama. Tuo tarpu visas mokslas paremtas loginiu protavimu. Gerai, jeigu logiškai sukonstruotos mokslo tiesos telpa į teologijos reikalavimus, nepriešta- raudamos jiems. O jeigu prieštarauja, tai nejau pasidaro neteisingos net ir su visu kitąsyk teisingas išvadas davusiu protavimu? Vadinasi, proto ir tikėjimo tiesos gali būti netapačios.

Jų netapatumo bet ir vertingumo suvokimą akcentavo kitas arabų mokslininkas ir filosofas — Ibn Rušdas, arba Averoesas (1126—1189). Ir tikėjimo, ir žinojimo tiesų yra pagrindas — vienos plaukia iš apreiškimo, kitos iš mokslo, vienos yra iš Dievo, kitos iš būties pažinimo. Ir vienų, ir kitų ištakos (objektai) yra priešingi, tačiau vertingi savo srityse, ir kas teisinga filosofijai, nebūtinai turi būti teisinga teologijai, nes jų tiesų gavimo būdai nevienodi: filosofija yra logiška, teologija — iracionali.

Atrodo, menki Ibn Sinos ir Ibn Rušdo koncepcijų skirtybių akcentai, tačiau jeigu pirmuoju atveju teigiama tik paprastas tikėjimo ir žinojimo skirtingumas, tai antruoju — jau ir savarankiškas žinojimo (žinoma, greta tikėjimo) vertingumas. Tam, kuris panūs ginti ne tikėjimo, o būtent žinojimo, teises, tokia argumentacija galės duoti labai daug...

Ankstyvųjų viduramžių Europos kultūra, kurioje viešpatauja tikėjimo kultas, yra stipri, bet grubi. Arabų kultūra, kur tikėjimas yra lyg ir tos kultūros dangaus skliautas, t. y. pakankamai aukštai, susirūpinusi daugiau žemiškuoju negu dangiškuoju buvimu. Užtat arabų kultūra, nors ir religijos sąlygota (pavyzdžiui, koranas draudžia piešti žmones ir gyvulius, ir visas musulmonų menas to draudimo laikosi), yra gyvybiška, džiaugsminga, laki ir net lengva, joje daug prabangos, blizgesio, net manieringumo — visi esam girdėję apie Rytų turtus ir papročius. Visą arabų pasaulio turtingumą bene geriausiai atskleidžia „Tūkstantis ir viena naktis"—pasakos, kurių mes esam išsivertę kol kas tik mažą dalelę.