Kalbėsimės apie viską ir visa, ką tik aprėpia ir išreiškia filosofijos istorija, o jeigu trumpai — apie proto paslaptį.

Kodėl paslaptį? Juk sukurta tiek daug gerų ir gražių paaiškinimų ir kaip protas yra, ir kas jis toks yra...

Kaip tik todėl, kad jų tiek daug, gražių ir protingų, ir dar daugiau, ko gero, bus ateity, ir esama paslapties. Argi ne? Jei net apie savo paties prigimtį galima kurti vieną už kitą geresnes teorijas, tai ką šnekėt apie kitus, atokesnius nuo mūsų dalykus — apie juos galima prikalbėti dar gražiau. Kaip, beje, ir buvo daroma, nuoširdžiai tikint, kad daroma teisingai.

Kodėl protas, žinojimas, idėjos laikomi tokiais tikrais dalykais, kad žmonės dėl jų kartais sutinka verčiau mirti, negu jų atsisako, ir kodėl tai, dėl ko žmonės mirė, paskui imama laikyti arba klaidomis, arba bent jau nepakankamomis tiesomis? Kodėl žmogus, turėdamas galimybę žinoti tiesą, žino vis dėlto ne viską, klysta? Gal iš tiesų protas yra mažumėlę apsišaukėlis ar apgavikas — už tikra parduoda netikra? Tokių nusiteikimų proto atžvilgiu būta ir senovėje, esama ir dabar. Kodėl?

Pamėginkime išsiaiškinti patys.

Pirmiausia pabandykime atsakyti sau, kodėl protu žmonės visada buvo linkę labiau pasitikėti negu nepasitikėti?

Įsivaizduokime tokią situaciją. Tamsiame kambaryje jums reikia surasti ant stalo padėtą knygą. Nežinomame kambaryje jūs, matyt, patirsite kitokių nuotykių negu pažįstamame: žinodami ir atsimindami, kur kas stovi, jūs gana greitai rasite, ko jums reikia. Tai elementariausias pavyzdys. Jų galima rasti daug ir kur kas įspūdingesnių. Bet mums svarbu ne pavyzdžiai, o kas už jų slypi. Ne kas luta — protas — buvo fiksavęs kambario daiktų santykius, jūs juos žinojote, atgaminote ir elgėtės visai kitaip negu nežinomoje situacijoje. Protas padėjo jums atgaminti daiktų santykius, protas (šiuo atveju nebūtinai jūsų) juos ir pagamino — juk kambario daiktų tvarka, patys daiktai, kambarys, namas, miestas, kuriame namas yra, kitaip sakant, visa aplinka yra žmogaus proto pagaminta! Iš gamtos (natūros) išaugęs milžiniškas kultūros klodas — dirbamos žemės, pramonės įmonės, miestai, geležinkeliai ir automagistralės, jūrų ir kosmoso keliai — yra žmogaus proto sukurti dalykai. Tai labai aiškus ir labai rimtas proto galios paliudijimas. Gyvūnai neturi proto, neturi ir kultūrinės aplinkos.

O kodėl protas vis dėlto kelia nepasitikėjimą? Matyt, dėl to, kad jis, nors ir galingas, nėra visagalis. Štai reaktyvinis lėktuvas: proto galybė! O nukrito jis ir sudužo: kokia nelaimė — koks žmogus bejėgis prieš gamtos tvarką! Arba: norėjo žmonės sudrėkinti dykumas — išdžiovino jūrą. Koks neapdairumas, kokia beprotybė! Taip, visa tai tiesa — ir lėktuvai kartais krenta, ir jūros užteršiamos ir sekinamos, bet juk čia, kaip sakoma, antroji medalio pusė: tik protas įgalino sukurti tokias irigacijos sistemas, kad jos net upes gali nuleisti į smėlynus (upių vandens negaudama jūra senka — tai netikėtas, bet ne tiek proto, kiek nepakankamo proto rezultatas); tik protas pakėlė į padanges lėktuvus, į kosmosą — raketas (kurias ištinka ir nelaimės). Nepasitikėti protu dėl kokio nors ,,neprotingo" jo veiklos rezultato — viena iš didžiausių žmogaus ydų, rodanti, kad jo protavimas nėra pakankamai visapusiškas.

Tie, kurie nepasitiki protavimu ir protu, jo „nekonkretumui", „netikrumui" paprastai priešpriešina daiktus: kokios ten kalbos, gražu ar negražu — rodyk man daiktą, aš tau ir pasakysiu, gražu ar negražu. Visa tai iš esmės teisinga: kad kalbos nebūtų tuščios, reikia kalbėti apie konkrečius dalykus. Bet šitaip mintis priešindami daiktams, galime nusiristi į visišką minčių paniekinimą ir daiktų išaukštinimą. Va čia žmogaus protą iš tiesų galėtume apkaltinti silpnumu: kaipgi jis, išvedęs pasaulį į tokią iki šiol neregėtą būklę — gražią ir šiurpinančią, gali leisti šitaip sumenkinti, paniekinti save!

Taip ir turėtume daryti, jeigu protas būtų ne mumyse, o šalia — kaip yra obelis su obuoliukais, diskoteka su įrašais ar filosofų simpoziumas: prašom, pakelk ranką, ženk žingsnį, pasiklausyk — ir tu jau kupinas proto.

Deja, taip nebūna. Ir ne protą reikėtų kaltinti, kad žmogus neprotingas, o žmogų, neišsiugdžiusį sugebėjimo protauti!

Šitą mintį mes turime įsidėmėti visam laikui, jei norime suprasti, kodėl istorijos bėgyje atsiranda tokia galybė filosofijų, reiškiančių viena: tai žmonės bando aiškintis savo padėtį, savo būvį, buvimą ir būtį, kurdami mintis apie pasaulio daiktus ir jų ryšius, fiksuodami jas kaip daiktų padėties žinojimą, kaupdami jį savyje ir šitaip ugdydami protą — sugebėjimą samprotauti, gaminti protinius daiktų pasaulio atitikmenis, kurių perdavimas kitiems ir perėmimas darosi vienas svarbiausių žmonių rūpesčių, verčiančių kurti mokyklas, mokymą, švietimo sistemas, ieškoti paties geriausio jų veikimo varianto, užtikrinančio proto įsigijimą, jo išsiugdymą kiekvienam.

Protas iš tiesų nėra visagalis, bet galingas. Protas yra viena iš žmogaus dvasios galių, bet pagrindinė, iš kito gyvasties pasaulio jį skirianti galia. Tad ir filosofija, kaip protavimo metodas ir to metodo vertingumo argumentavimo būdas, yra vienas svarbiausių mokslų apie žmogaus žmogiškumą, apie to žmogiškumo esmę. O filosofijos istorija — tai bandymas išsiaiškinti, kaip įvairių filosofijos sistemų kūrybos dėka buvo reiškiami žmogaus žmogiškė- jimo siekiai, troškimai giliau, plačiau ir visuotiniau aprėpti ir save, ir aplinką, ir kas iš to išėjo.

Kaip ir kiek filosofiniai principai įsikūnijo tikrove, formuodami kultūros epochas, turėtų būti pasakojama specialiai, kalbant apie kultūros epochų formavimąsi ir kaitą. Čia apie tai tik užsimenama, pagrindinį dėmesį sutelkiant į filosofijos sistemų išdėstymą: jose buvo bandomas sukurti idealaus, gerai (filosofo manymu) sutvarky- 10 to pasaulio vaizdas, pagal kurį turėjo būti kuriamas pats pasaulis. Mes turime suprasti, kad žmonės visais laikais norėjo tvarkytis, geriau įsikurti, būti gražesni, geresni, laimingesni, ir nemanyti, kad visa tai buvo daroma apgaulei ar saviapgaulei,— o tokių praeities filosofų kūrybos niekinimo žymių pasitaiko, ir ne taip jau retai. Tai, ką sukūrė praeities mąstytojai, buvo daroma rimtai ir iš esmės — šitai rodo ir ta aplinkybė, kaip kruopščiai visus filosofijos teiginius buvo stengiamasi argumentuoti, parodant būtent jų tikrumą. Idėjų ir teiginių tikrumas įrodinėjamas protu ir protui, kad būtent jam, pavyzdžiui, idėja apie daiktų atominę prigimtį būtų tokia pat aiški ir tikra, kaip akims tikras yra akmuo. Filosofijos sistemų pagrįstumas, to pagrįstumo išplėtojimas į visuotinybę — tai ne tik filosofijos, bet ir proto tikrumo galimybių įrodinėjimas, nes filosofija yra proto tikrumo savikontrolės įrankis. Jo kontrolė yra filosofinio proto praktinis įkūnijimas, bandymas gyventi pagal jo nurodomą tvarką, jo tapimas kultūra, gyvenimo būdu, kuris savo ruožtu daro poveikį mąstančiam ir veikiančiam žmogui.

Taigi — protingas žmogus yra mąstantis žmogus. Mąstantis — reiškia žmogus, sugebantis susieti proto turinį su pasaulio realybe. Kokie yra patys bendriausi, nė vienoje filosofijos sistemoje nekintantys, tik įvairiai interpretuojami mąstančio žmogaus bruožai? Kitaip sakant, kokia jo portreto schema?

Mąstantis žmogus — tai save ir aplinką žinoti ir suprasti norintis, to žinojimo ar supratimo siekiantis, juos turintis ir jais besinaudojantis žmogus. Taip mąstantis žmogus suprantamas visais laikais. Žinoti ir suprasti jam reikia dėl to, kad galėtų pakankamai tikrai orientuotis aplinkoje ir joje veikti. Ką reiškia žinojimas? Žinojimas reiškia pažinti norimų dalykų apibrėžtumą ir galvojimo tapatumą tam, apie ką galvojame. Pavyzdžiui, šitas apvalus daiktas tikrai yra akmuo, nes jis turi tam tikrus, iš patirties žinomus ir jį apibūdinančius požymius. Arba, jeigu galvojama ne apie vieną daiktą, o apie daugelio daiktų tvarką — kad ši tvarka apibūdinama kaip tam tikra vienovė, dėsningumas: rytą saulė pateka. Supratimas reiškia nustatymą, kokiu laipsniu norimieji pažinti 11 dalykai gali būti apibrėžti kaip visuotiniai. Antai: akmuo (kadangi jis kietas) — gera statybinė medžiaga. Arba: naktis neamžina (nes rytą pateka saulė). Žinojimas yra proto turinio esmė, supratimas — mąstymo. Tik ką nors žinodami, galime ką nors suprasti. O supratimas prasideda tada, kai žinojimas bandomas aktualizuoti visai žmogaus būčiai. Žinojimas žmogaus kaupiamas moksluose — to, kas sakoma apie konkrečius daiktus ir dalykus, apibūdinimuose kuo tiksliau apibrėžtais teiginiais. Supratimas įkūnijamas filosofija — to, kas žinoma, išplėtojimo į visuotinumą galimybių pagrindimu, metodu žinojimą išplėtoti į visuotinybę. Vadinasi, filosofiją galėtume apibūdinti kaip mąstymą apie mąstymą, mąstymą apie protą ir protavimą, bet visais atvejais esmė liktų ta pati: filosofija yra bendriausių tiesų apie realybę paieška, proto sukaupto žinojimo apibendrinimas ir suvisuotinimas.

Kaip žinojimas kaupiamas, kaip jis virsta supratimu ir pagaliau yra praktiškai tikrinamas?

Mes visą laiką turėtume neužmiršti, kad mąstymas, protavimas yra visų pirma mūsų pačių sugebėjimas. Jis ne su prigimtimi įgyjamas. Prigimtis yra tiktai jo prielaida. Jis išugdomas sunkiu ir atkakliu mūsų pačių ir su mumis susijusių žmonių darbu. O kaip mes sugebam tuo išugdytuoju sugebėjimu pasinaudoti — kaip mes mąs- tom, ką mąstom — tai jau visiškai priklauso nuo mūsų, nuo mumyse esančio poreikio pakilti virš savo juslių ir jausmų chaoso, savo sąmonėje išvysti ir šalia, ir toliau nuo mūsų esančių daiktų ir dalykų reikšmes ir prasmes, pagalvoti apie savo, savo tautos, žmonijos darbus ir kelius.

Apibendrinimo reikalaujančias žinias mūsų sąmonė gauna irgi ne iš dangaus, o pasigamina pati. Žmonės, vos tik pradėję mąstyti, tuoj susidomėjo, iš kur šitos žinios, ir davė pirmąjį, iš esmės nepakitusį atsakymą — dalis jų, be abejo, yra iš žmogui išoriško pasaulio, apie kurį jis sužino, gauna informaciją juslėmis (rega, klausa, lyta, skoniu ir uosle), o dalis žinojimo turinio yra iš paties žmogaus vidaus. Dėl juslinių duomenų pobūdžio ir vertės didesnių diskusijų niekada nekilo (nesvarbu, kaip buvo vertinami juslėmis gaunami duomenys, visada buvo pripažįstama, kad jie geriausiai pateikia informaciją apie pasaulio medžiagiškumą ir jo apraiškas), bet dėl žmogaus „vidaus" pažintinės veiklos pobūdžio ir tvarkos buvo ginčijamasi visą laiką. Tiesa, būdavo ištisos epochos, kai įr šiuo klausimu visi iš esmės sutardavo, pavyzdžiui, antikos laikais laikytasi nuomonės, kad pažinimas priklauso nuo žmogaus sugebėjimų, o viduramžiais net ir pagalvoti buvo šventvagiška, kad pažinimo vyksmų ir rezultatų vienintelis šeimininkas nėra kosminis protas, arba Dievas — kam bus maloningas, tą apšvies — tas ir pažins būtį, ir ne tik žemiškuosius, bet ir dangiškuosius jos kelius.

Tiesa, netgi viduramžiais ,,vidinei" žmogaus pažintinei veiklai pripažįstamas tam tikras vaidmuo: manoma, kad ji i proto formas, gaunamas per dangaus malonę, įlieja juslių pateikiamą turinį, kuris, susijungęs su tom „formom", tampa medžiaga žinojimui ir protui. Jau nuo Demokrito buvo sutariama, kad juslės tiekia protui turinį, o mąstymas, kuris buvo laikomas sielos sugebėjimu (pati siela — antgamtiškos, dangiškos kilmės), teikia jusles išskaidrinančią šviesą.

Naujaisiais laikais, kai žmogaus prigimtis tolydžio vis aiškiau įžvelgta jo materialume, jo gamtiškume, juslių duomenis pradėta laikyti vieninteliu tikro žinojimo šaltiniu, ir jau ne iš sielos, o iš pačių juslių pabandyta iškelti žinojimą ir protą su visomis jo abstrakčiomis formomis. Iš tiesų, jeigu žmogus yra gamtinės prigimties, jeigu jis neturi sielos, tai kaip jis gali pasigaminti tas pažinimą aiškiu žinojimu verčiančias formas? Taip naujieji laikai pripažino ir juslinių duomenų (t. y. iš išorės kylančių žmogaus pažintinės veiklos produktų), ir proto formų (t. y. iš žmogaus vidaus kylančios pažintinės veiklos produktų) svarbą.

Naujųjų laikų filosofai labai gerai žinojo, jog samprotavimai, nesusieti su tuo, apie ką samprotaujama, gali nuvesti į tuščiažodžiavimą, anot jų, panašų į viduramžių scholastiką. Bet, ėmę tirti grynų juslinių duomenų abstrahavimo galimybes, jie gana greitai pamatė, kad klausimas sprendžiamas labai sunkiai. Be visa kita, ieškota ne pažinimo juslinių ir protinių dėmenų derinimo, o ginčytasi, kad juslių duomenys vieninteliai garantuoja žinojimo tikrumą. O trūkumų turi ir tas, ir kitas būdai. Pasižiūrėkime konkrečiai.

Štai mes paėmėme daiktą ir juntame: jis sunkus. Mes atsimerkėme ir matom: tai akmuo. Ir sakome: akmuo yra sunkus. Tai galima suprasti kaip pasakymą: šis akmuo yra sunkus. Bet galima suprasti ir šitaip: akmenys yra sunkūs. Bet iš kur žinom, kad visi akmenys yra sunkūs? Gal rasim tokį (tikrai yra tokių akmenų!), kuris bus nesunkus, ir mūsų apibendrinimas bus neteisingas. Teisingai sakysime tardami: kai kurie akmenys yra sunkūs. Vadinasi, kelias į apibendrinimus — tai kelias į netikrumo sferą? Išeitų taip — kuo pažinimas mažiau atitrūkęs; nuo to, kas pažįstama, tuo jis vertingesnis, nes tikresnis? Tarsi ir taip. Bet palaukim! O iš kur mes žinom, kad daiktas, kurį pakelėm, yra akmuo? Ne todėl, kad tai gali būti meteoritas, o iš kur mes apskritai žinom, jog pasauly yra toks daiktas — akmuo? Ir kad daiktai būna sunkūs? Kodėl ne kilnūs, ne pakantūs, abejingi ir panašiai, o būtent sunkūs, atsparūs, trapūs ir t. t. Juk „akmuo" — tai irgi kažkas, ko nėra ne tik juslių duomenyse, nėra ir gamtoj, ir vieni vadina jį „akmuo", kiti —„kamenj", treti —„štein". Vadinasi, jau pats daikto įvardinimas yra grynas proto veiklos rezultatas, nekalbant apie daiktų ryšius, dėsningumų pavidalu iškylančių supratimų įvardinimus. Tad netikra, bevertė yra visa proto veikla?

Bet gal galima visa tai išsiaiškinti ir kitaip? Jeigu jau pats daikto įvardinimas yra nei gamtoje, nei juslėse nesančio daikto — vardo — sukūrimas, tai gal tas visiškai naujo dalyko sukūrimas ir yra pats svarbiausias dalykas f gal čia ir slypi žmogaus proto paslaptis — gal jis ir yra visiškai naujos, iki žmogaus neegzistavusios tikrovės ištaka? Argi sunku įsivaizduoti, kokią gyvenimo įtampą turėjo būti sukūręs žmogėjantis padaras, kiek daug veiklos, apibrėžtos, tikslingos veiklos, turėjo jį supti, kad: vieną gražią dieną daiktas, kuris buvo skaldomas dalimis, būtų pavadintas „akmuo", o jo apdorotoji medžioklei tinkama dalis—„kirvis"? Ir argi šitą veiklą — veiklą, išvedusią žmogų į tai, kas jis yra šiandien,— mąstymą,. 14 kuriant iki tol nebūtą tikrovę, turėtume menkinti vien dėl to, kad ji yra tolima nuo to, ką žymi? Gal teisingiau būtų pabandžius ištirti, kas tame kilime iš juslių į protą, tame tikrovės abstrahavimo procese ir jo produktuose lieka vis dėlto tikra, konkrečiai paliudijama kaip realūs dalykai? Kai šitai buvo suvokta ir atlikta, prasidėjo nauja pažinimo epocha — naujausieji laikai, mūsų laikai.

Gyvenimas, buvimas yra pirmesnis už mąstymą. O kad galėtų gyventi taip, kaip gyvena — kaip žmogus,— žmogus mąsto ir kuria. Čia, matyt, ir slypi atsakymas į klausimą, kokia yra proto prigimtis: ieškodamas tikrumo pasaulyje ir savyje, padaras, kuris turėjo tapti žmogumi, sparčiai ugdėsi galią taip tvarkyti savo vidų, kad juslių chaosas ir jausmų siautulys galėtų būti nuramdyti, žmogaus viduje kaupiantis tikrumui, o išorėje nušvintant aiškumui, kurie pakankamai patikimai jungė žmogų ir su savimi, ir su šia vieta, ir su horizontu, leisdami jam ramiai įsižiūrėti į aplinkos daiktus ir jau kaip suvaldytus, pažintus ir nuramintus —„jo daiktus", „jo pasaulį"— pasiimti kaip savus, kaip jau sukauptos tikrumo pajautos tikrumo paliudijimą. Tai buvo kelias į naujas savivokos erdves, kuriose, suvokus naujus dalykus, savo tikrumo buvo ieškoma iš naujo, naujais būdais ir metodais, už nugaros liekant jau nebe laukinei gamtos tylai, o žmogaus kultūros pasauliui — žmogaus žmogiškėjimo liudininkui, jo tolesnio brendimo prielaidai.

Kaip visa tai vyko konkrečiai — jau atskiri pasakojimai.