Žlugus Romos imperijai, menas, mokslas, švietimas nepaprastai smuko. Taip atsitiko ne tik dėl to, kad karų, tautų kraustymosi sumaištyje nebuvo kada galvoti apie lavinimąsi. Barbarai (taip romėnai vadino jų nenukariautas, taigi „necivilizuotas" gentis ir tautas) į romėniškąjį išprusimą turėjo savo požiūrį. Jie sakė: jeigu mūsų vaikai išmoks drebėti prieš mokytojo rykštę, kaip jie be baimės žvelgs į ietį ar kardą? Niekinantis požiūris į antikinį mokytumą vietoje Romos imperijos iškilusiose valstybėse tapo viešpataujantis, ir buvę barbarai nesidrovėjo tuo didžiuotis.

Tačiau ilgainiui padėtis keitėsi. Valstybės, o ypač bažnyčios, tarnybai kuo toliau, tuo labiau reikėjo išsimokslinusių, bent jau skaityti ir rašyti mokančių žmonių. Jų paruošimu ypač susirūpino bažnyčia.

Kodėl būtent ji?

Bažnyčia visus viduramžius buvo vienas svarbiausių visuomenės raidos variklių. Tuoj po imperijos žlugimo ji pasijuto kone vienintele gerai organizuota ir didžiulius Europos plotus aprėpiančia jėga. Tuo ji netruko pasinaudoti aktyviai kišdamasi į visas jaunų valstybių gyvenimo sritis. Siekdami sėkmės, valdovai visų pirma stengdavosi užsitikrinti katalikų bažnyčios vadovo — popiežiaus — paramą ir palaiminimą. O dangiškieji—„Dievo valstybės"—reikalai buvo tik pačios bažnyčios monopolis.

Bažnyčios tėvai seniai kūrė mokslą apie Dievą — teologiją. O kai po visų audrų žmonės atsidėjo ramesniam gyvenimui, atsirado laiko ir platesniems žmonių sluoksniams pagalvoti apie tai, kuo tikima ir kodėl tuo reikia tikėti. Bažnyčiai reikėjo vis daugiau ir vis geriau išsilavinusių Dievo žodžio skelbėjų ir aiškintojų — teologų. Pasaulietinei valdžiai vis labiau stigo rašto žmonių. Štai kodėl bažnyčia sukruto ir dėl pasauliečių švietimo: juk išties patikimiau, jeigu jie bus mokomi bažnyčiai prižiūrint!

Pirmosios mokyklos kūrėsi prie vienuolynų. Patys vienuolynai atsirado iš sambūrių žmonių, pabėgusių nuo pagundų kupino pasaulietinio gyvenimo ir pasišventusių dangiškojo gyvenimo apmąstymams bei Dievo žodžio platinimui. Laikui bėgant tos bendruomenės pasistatė tvirtus rūmus, sukaupė daug turto, knygų, ir dalis vienuolynų brolių galėjo atsidėti krikščioniškojo mokslo reikalams. Vienuolynai pamažu tapo viduramžių mokslo centrais. Prie jų kūrėsi ir švietimo židiniai — viduramžių mokyklos.

Pasauliečius rašto žmones rengė trimetė septynerių menų mokykla. Pirmais metais mokydavo gramatikos, dialektikos ir retorikos. Antrais ir trečiais metais pridėdavo akustiką (muziką), aritmetiką, geometriją ir astronomiją. Baigę šią trimetę, galėjo stoti į aukštesnę — teologijos — mokyklą, kur jau daug rimčiau mokė filosofijos ir „pačios aukščiausios išminties" teologijos. (Iš tų aukštesniųjų mokyklų apie XII a. ėmė rutuliotis universitetai, tarp jų ir Vilniaus universitetas, kurio jau atšventėm 400 metų jubiliejų.)

Kadangi visas mokymas buvo orientuotas į tikėjimo tiesų aiškinimą ir jų „supratimą", tai, savaime aišku, ir rašto mokymas, ir kiti mokslai, tarp jų filosofija, buvo laikomi tik priemonėmis, pakopomis į teologijos studijas. Taigi filosofijos padėtis viduramžiais labai pasikeitė. Jeigu antikos žmogui filosofija buvo naujų pasaulio pažinimo kelių ieškojimo, naujų tiesų radimo priemonė, tai viduramžiais ji tapo evangelijose išdėstytų tiesų, tikėjimo dogmų įrodinėjimo priemone. O kadangi bažnyčios skelbiamoje doktrinoje buvo daug protui sunkiai įrodomų arba išvis neįrodomų tiesų, laikyta, jog tai parodo ne tiesų nepagrįstumą, o tik žmogaus proto ir filosofijos ribotumą. Taip klostėsi ir vis labiau įsitvirtino pagalbinis filosofijos vaidmuo, filosofijos, kaip teologijos tarnaitės, vaidmuo, kurį su pasitenkinimu pabrėždavo patys viduramžių filosofai.

Filosofija, kaip protavimo būdų ieškojimas, viduramžiais nestovėjo vietoje. Užtat, kad ir pamažu, scholastinė filosofija pasiekė žymių logikos (mokslo, kaip samprotauti, kad samprotavimas būtų teisingas) laimėjimų. Jeigu atsiminsim, kad palyginti neseniai buvo didžiuojamasi neišpru- simu, tiesiog nuostabu, su kokiu uolumu ankstyvųjų viduramžių žmonės diskutavo ir mąstė. Tegul tai buvo — palyginti su graikais — tik mokymasis mąstyti, Europa to meno mokėsi sėkmingai.

Antai buvo sukurta net keletas savarankiškų Dievo buvimo įrodymų. Paprasčiausias ir plačiausiai naudotas moralinis Dievo argumentavimas: ar būtų prasmė gyventi, jeigu žinotum Dievą nesant? Buvo voliuntaristinis aiškinimas: jeigu žmogus gali ne viską, turi būti kažkas, kas gali viską! Buvo teologinis: visas pasaulis egzistuoja tikslingai, vadinasi, yra ir galutinis tikslas — Dievas. Buvo kosmologinis: jeigu viskas pasaulyje juda, tai negyvai medžiagai pajudinti, įkvėpti gyvybės negalėjo niekas kitas, tik Dievas! Ontologinis argumentavimas tvirtino, kad jeigu yra sąvoka, yra ir objektas, kurį ji apibūdina. Buvo net psichologinis argumentavimas: pažvelk į pasaulį nekasdieniškai, ir tu išvysi, kaip už įprastų daiktų įprastos tvarkos veriasi neregėtai graži, iki šiol neįžvelgta paslaptinga aukštesnė tvarka!

Visų apmąstymų kryptį ir pobūdį lėmė krikščioniškasis tikėjimas. Tikėjimo knygos tvirtino, kad Dievas taręs žodį — ir atsiradęs pasaulis. Gal žodžio tyrimas padės atskleisti ir pasaulio, ir jo daiktų prigimtį?

Kas žodyje yra „iš daikto" ir kas daikte „iš žodžio"? Yra žodžių, kurie žymi ne vieną daiktą. Pavyzdžiui, gyvūnas: tai ir varna, ir kiškis, ir dramblys, ir daugelis kitų gyvių. Bet yra ir tokių žodžių, kurių dėka mes tesužinom, kad toks dalykas yra, pavyzdžiui, dievas, angelas, velnias ir pan. Kokie yra tie žodžiai? Ar jie tokie pat daiktiškai tikri kaip ir akmuo, medis, dramblys, ar tai tik mūsų kalbos padargų sukeliamas garso dvelktelėjimas? Jeigu tie žodžiai, tos sąvokos yra taip pat, kaip yra akmuo, tai koks ryšys su pačiu akmeniu? O jeigu žodžiai tėra tik mūsų tariami garsai, tai mes, kaip ir akmens pavadinimą, juos sukūrėm patys, savavališkai? Ar daug tada toje mūsų žodinėje kūryboje, tame mūsų savavaliavime gali būti ,,iš daiktų", „iš pasaulio" paimto turinio? Jeigu toks neaiškus žodžio ir daikto ryšys, tai ir Dievo žodžių galbūt negalima susieti su pasauliu? Taip ar panašiai samprotavo pirmieji krikščionių filosofai, spręsdami medžiagos ir dvasios, materijos ir sąmonės santykių klausimą.

Pagal tai, ar sąvokas jie laikė tikrai esančias, egzistuojančias kaip kokias esybes (prisiminkim Platono idėjas), ar tik žmogaus sukuriamais „garsiniais reiškiniais", viduramžių mąstytojai susiskirstė į realistus ir nominalistus. Dievo buvimu tada taip tikėta, kad jį esant pripažino ir vieni, ir kiti. Bet jų ginčai apie tai, kaip žodis (dvasia) sutinka su daiktu (materija) buvo tikėjimo rėmuose užsidariusių idealistinės ir materialistinės orientacijos mąstytojų kova. Joje IX — XII amžiais išaugo tokie žymūs realistai kaip Eriugena, Anzelmas Kenterberietis, nominalistai Roscelinas, Abeliaras ir kiti.

Dievą ir jo kūrybą (pasaulį, daiktus) labai įdomiai suprato Jonas škotas Eriugena (810—877). Kadangi, anot religijos, Dievas yra visko pradžia, tai ir pasaulis, ir visa, kas jį sudaro, yra ne tik iš Dievo, bet ir dieviškas. Kas tąsyk yra pats Dievas? Niekas, atsakinėjo Eriugena, nes Dievas yra kažkas daugiau negu bet kuris pasaulio daiktas,— pats pasaulis, mintis apie pasaulį ir net patį Dievą. Kartu Dievas yra viskas, nes jis yra ir tai, kas nėra pasaulis. Kadangi visa, kas yra, yra iš Dievo, pažinimas yra ne tuščias žmogaus žaismas, o aukščiausias žemiškas dieviškumo pasireiškimas.

Eriugenos išvedžiojimai, sudievinę patį pasaulį, iškėlė pasaulio protinio pažinimo reikšmę ir reikalą tikėjimą grįsti protu. Tai buvo neparanku tikėjimo diktatą ginantiems bažnytininkams. Anzelmas Kenterberietis (1033 — 1109) samprotavo jau nebeklausdamas, kas yra Dievas, o tik įrodinėdamas, kad jis yra. Jei yra Dievo idėja, yra ir tai, kas ja išreikšta, t. y. Dievas. Dievo buvimo paliudijimas yra ir pats tikėjimas, religija. Todėl visa, ką sako religija, yra tiesa, o žmogaus proto uždavinys yra suprasti, ką religija sako. Jeigu pavyks suprasti — tikėjimas pasidarys dar tvirtesnis, jeigu ne — religijos tiesos vis tiek bus, ir žmogus galės paprasčiausiai tikėti jomis nusižeminęs ir melsdamasis.

Roscelinas (1050—1120) iš Kompjenės tvirtino, jog tikrai esą tik daiktai, o vardai, kuriais jie vadinami, t. y. žodžiai — „akmuo", „žvirblis", „dramblys"—yra tik mūsų ištariami ar parašomi garsai arba ženklai. Dėl to Dievo trijuose asmenyse vaizdinys esąs tik tuščias žodis — reikia tikėti, kad yra trys atskiri dievai. Anam metui tai buvo nemenka filosofinio samprotavimo iškelta erezija.

Pjeras Abeliaras (1079—1142) Roscelino pozicijas mėgino švelninti. Jis sakė, kad atskiri daiktai turi bendrą jiems būdingą formą (pavyzdžiui, paukštis — vienoks jis ar kitoks— visada su sparnais), pagal kurią ir vadinami bendru vardu, nors „šiaip jau paukščio", „paukščio apskritai" nėra — yra tik žvirbliai, balandžiai, ereliai ir t. t. Paukščio sąvoka yra mūsų proto kūrinys, bet, iš dalies atitikdama realybę, nėra visiškai tuščias dalykas. Dėl to labai svarbus yra žodžių prasmės ir reikšmės—turinio, kurį į žodį įdeda kalbantysis — klausimas. Suprantama, kad ir tikėjimo tiesos gali būti aiškinamos nevienodai.

Savo kūrinyje „Sic et non" („Taip ir ne") jis parodė, kad ir bažnyčios autoritetai net ir Dievo žodžius aiškina nevienodai.

Sukaustyti religijos sankcionuotų tiesų, europiečiai ir mokydamiesi mąstyti jau kėlė rimtas filosofines problemas.