Antikos šviesuomenės susidomėjimo krikščionybe priežastys įvairios. Vienus viliojo naujas krikščioniškasis požiūris j pasaulį, nes visa, kuo lig tol gyveno Roma, ėmė kartotis, įgristi... Kitiems Kristaus žodžiai teikė dorovinį idealą, parankų smerkti vis akivaizdesnį aplinkos amoralumą. Dar kitus vieno visagalio Dievo idėja traukė kaip filosofijos principas, kaip naujas, dar miletiečių spręsto klausimo apie pasaulio pagrindą, jo pradžių pradžią, atsakymas. Jeigu pasaulis, kaip aiškino graikų filosofija, yra materialaus chaoso ir jį veikiančio kažkokio visur esančio proto — logo — produktas, o logas stipresnis už chaosą, tai pasaulis turėtų būti tobulas nuo gelmių iki aukštybių, iki begalybių. O jeigu tobulumas tik randasi, tik iškyla logui kovojant su chaosu, tai ir žmogaus protas tąsyk yra anaiptol ne visagalis! Ir laimingo gyvenimo siekimas protu yra tik graikų sugalvota iliuzija. Ar ne tiesa, kad laimė, kurios trokšta žmogus, yra kažkas svarbiau negu protingumas, lygiai kaip ir visa pasaulio tvarka — daugiau negu protingumo valdoma harmonija. Gėrio nėra be blogio, tvarkos —be netvarkos, ir būtent tai, kas lemia šitokią tvarką, yra galingesnis už bet kurią protui suvokiamą tvarką.

Tokie buvo krikščionių sukurti dievo, kaip gėrio ir blogio viešpaties, išpažinėjų-apsišvietėlių samprotavimai, leidę jiems į krikščionybę pažvelgti ne kaip į vergų klejones, o kaip į racionalų grūdą turinčią gyvenimo ir būties sampratą, kurią reikia tik išplėtoti — ir filosofija vėl galės gelbėti gyvenime ne vienam kitam, o visiems.

Kaip jiems tai pavyko padaryti — matysim vėliau.

Tuo tarpu, kai krikščionybė tik kovojo už savo teisę gyvuoti, reikėjo spręsti kitokius uždavinius: atsiriboti nuo senųjų pažiūrų, parodyti krikščionybės patrauklumą, pajėgumą, ir taip, kad šitai suprastų ne vienas kitas išlepintas protas, o milijonai. Vingrūs samprotavimai buvo nelabai parankūs, nes visų pirma reikėjo paveikti žmonių jausmus.

Taip atsiranda pirmieji krikščionybės filosofai—apologetai, ne tiek įrodinėję, kiek šlovinę tikėjimo dievu būtinumą. Vienas iš jų, Tertulianas, gyvenęs 150—222 metais, pagarsėjo ypatingu entuziazmu, labai ryškiai pranašaujančiu būsimąjį religinį fanatizmą. Ką bendra, sakė jis, turi filosofas ir krikščionis, Graikijos mokinys ir dangaus mokinys, tas, kuris vaikosi garbės, ir tas, kuris ieško amžinojo gyvenimo, tas, kuris švaistosi žodžiais, ir tas, kuris darbus dirba? Kas bendra tarp Atėnų ir Jeruzalės, tarp Akademijos ir bažnyčios, tarp eretikų ir krikščionių? Mums po Kristaus nebereikalingas joks žingeidumas, po Evangelijos mums nebereikalingas joks tyrinėjimas! Ir šaukia: Dievo sūnus buvo nukryžiuotas; mes nesigėdim to, nes tai gėdinga; Dievo sūnus numirė — visiškai tikim tuo, nes tai neįtikima; o palaidotas prisikėlė — tai tikra, nes tai neįmanoma!

Atseit neįmanoma suprasti jums savo grubiu protu, o ne mums, kurie širdim į pasaulį žiūrim ir matom šį tą daugiau...

Ilgainiui atsirado santūresnių ir giliau mąstančių žmonių, kurie, Dievą priėmę jau kaip tikrą dalyką, proto tik „klausinėjo"—kaip, anot jo, būtų galima paaiškinti Dievo buvimą, ir kaip jis patvirtintų Dievo visagalybę.

Toks buvo Augustinas (354—430), Hipono (Afrika) vyskupas, vienas žymiausių „bažnyčios tėvų".

Dievas Augustino filosofijoje nėra nei kokia konkreti esybė, kaip Jahvė ar Dievas-tėvas, nei pasaulis (vėliau bus bandoma įrodinėti ir tai). Dievas Augustinui yra tai, kas kuria, kas sutveria būtį, pasaulį. Ką apie tokį dievą galima" pasakyti? Tik tai, kad jis yra, — panašiai kaip tiesa yra netgi tada, kai mes sakom, kad tiesos nebėra: kad tai kas yra, yra netiesa, mes galim pasakyti tik todėl, kad tiesa yra. Taigi Dievas (pradžių pradžia, visagalybė, absoliūtas) yra, kadangi yra tai, kas jo sukurta (neabsoliutus "pasaulis). Pasaulis sukurtas iš nieko (priklausydamas nuo kokių nors „statybinių medžiagų"—materijos, idėjų ar dar ko nors — viešpats nebūtų visagalis). Kodėl Dievas sutvėrė pasaulį — nelabai aišku. Tiesiog tokia buvo jo valia, kurios tikslų taip pat negalim žinoti (priešingu atveju mes vėlgi galėtume keltis į didybę, kaip kėlėsi pagoniai graikai...). Bet jeigu pasaulis vis dėlto buvo sukurtas, jeigu jis įkūnijo Dievo valią, tai pasaulis yra gėris, nors jame yra ir blogio. O gyvenimas? Būdamas gėriu, gyvenimas yra dar didesnio gėrio siekimas, o jo kelrodis yra Dievo valios pažinimas. Taip, žmogaus proto galios ribotos, tačiau Dievas yra davęs žmogui ir valią — dieviškosios visagalybės kibirkštį. Mūsų valia gali taip stipriai sutelkti jausmus ir protą, Dievo galybę ir gerumą, kad jis tokią sąmonę gal malonės apšviesti — ir tada prieš mus atsivers dar niekam neregėtos Dievo valios reiškimosi erdvės...

Ir pasaulis, ir žmogus Augustino filosofijoje jau pajungti Dievui, tačiau, antra vertus, žmogaus ir Dievo santykiai čia dar ne bejausmis monarcho ir pavaldinio bendravimas, o dviejų vienas kitą mylinčių būtybių bendrumas: štai kokį aš tau sukūriau pasaulį! — o aš, jį mylėdamas, tave: dar geriau pažinsiu ir pamilsiu!

Stiprėjant feodalams, monarchams, popiežiams ir kitiems žemiškiesiems autoritetams, paklusnumas iš atsidavime neteko tos prasmės, kokią turėjo krikščionybei įsitvirtinant. Užtat kitos, vėlesnės krikščioniškosios filosofijos sistemos Dievo ir žmogaus santykius bando pagrįsti jau pagal naujus — besąlygiško paklusnumo poreikius.