Krikščionybė — pats svarbiausias Romos imperijos palikimas pasaulio kultūrai: krikščioniškasis tikėjimas ilgus amžius turėjo įtakos Europos dvasiniam gyvenimui. Kovoje su šiuo tikėjimu ir bažnyčia ryškėjo Europos naujųjų laikų kultūros užuomazgos, formavosi jos šiuolaikiniai bruožai. Krikščioniškasis tikėjimas smarkiai paveikė ir Europos mąstyseną.

Kiekviena Romos imperijos tauta turėjo savą pasaulio supratimą, savo tikėjimą ir dievus.

Krikščioniškasis tikėjimas siejasi su senovės žydų religiniais vaizdiniais ir įsitikinimais. Tačiau kaip upė nepanaši į savo ištakas, taip ir krikščionybė — daugelio Romos tautų bendrų nuotaikų ir siekių kūrinys — skiriasi nuo senovės žydų tikėjimo.

Kodėl naujosios religijos pagrindu tapo senovės žydų religija? Todėl, kad būtent ji labiausiai atitiko visų Romos imperijos tautų įvairiausių visuomenės sluoksnių, o kartu ir visos imperijos poreikius.

Romėnai, kaip jau kalbėjom, labiausiai mėgo šauniai gyventi. Jei nukariauta tauta buvo paklusni ir sąžiningai davė duoklę — romėnai per daug ir nesuko galvos: tegul pluša. Norėdami patraukti nukariautuosius, romėnai pripažindavo ir leisdavo garbinti jiems netgi savo senuosius dievus. Taip, anot vieno tų laikų satyriko, Romoje dievų ilgainiui atsirado daugiau nei žmonių. Darėsi nebeaišku, kas ką ir už ką garbina... Tuo labiau kad dievai žmonėmis ne ką ir begalėjo padėti — jie nesugebėjo mokyti paklusnumo kam nors kitam, išskyrus juos pačius, tuo tarpu kai svarbiausia dorybė gyvenime darėsi nuolankumas romėnams.

Senovės žydai, nuo amžių gyvenę vienos iš „karščiausių"— Tarpupio — civilizacijos poveikio rajone, buvo viena iš seniausių, gyvybingiausių ir tikrai dramatiško likimo tautų. Vien tik nuo IX amžiaus prieš mūsų erą žydus vergė tai Asirija, tai Babilonas, tai Persija, pagaliau Roma. Mėginimai išsivaduoti baigdavosi žiauriais numalšinimais, masinėmis tremtimis. Tokia tauta, aišku, bent svajonėse norėjo turėti tvirtą juos sergstinčią ir globojančią jėgą, kuri ir išaugo į įspūdingą dievo Jahvės vaizdinį. Tikrai galingas ir iki nuožmumo negailestingas buvo šitas dievas, tačiau, deja, kitus dievus garbinantiems žydų skriaudikams galios jis neturėjo jokios. Užtat su dar didesniu įkarščiu jis mokė žydus saugoti savo dorovę: laikytis vienybės, ištikimybės jam ir vienas kitam, nepakantumo jokiam kitam dievui. O kadangi tokios vienybės dažnai stokojo, tai jis grasino netikėliams ir žadėjo išaukštinimą ištikimiesiems — ateisiąs toks laikas, ir jis duosiąs ženklą...

Kad pagaliau tas laikas atėjo ir kad jis turi būti dabar, o ne kada nors vėliau, nes vėliau bus per vėlu, žy- iai ypač aiškiai pajuto atsidūrę Romos valdžioje: kančios augo, o viltys blėso ir jas reikėjo sustiprinti. Taip susidarė sąlygos „gimti" Kristui—„Pateptajam", „Dievo sūnui"j „Dievo pasiuntiniui".

Daug visokių pasakojimų apie Jėzų Kristų, jo gyvenimą ir darbus. Mums, beje, ne taip ir svarbu, buvo ar nebuvo vadinamasis Kristus, padarė jis ar nepadarė jam priskiriamus darbus. Šiandien jaudina mintis, kokie nelaimingi turėjo būti žmonės, masės žmonių, kad patikėjo vėliau į Evangeliją surašytais padavimais ir kaip prie gaivinančio vandens puolė prie „dangaus pasiuntinio" žodžių.

Ko jis mokė? Visko, ko reikėjo ir žydų, ir visoms kitoms Romos pavergtoms tautoms: savotiško pasitenkinimo sava kančiomis (ir jų pateisinimo), abejingumo ir net paniekos savo nepritekliams, visų nuskriaustųjų bendrumo jausmo ir užuojautos vienas kitam, vilties, kad tiesa ir teisingumas vis dėlto yra — jeigu ne čia, tai kažkur ten, aukštybėse, iš kur štai Dievas atsiuntęs savo žodį jo, Kristaus, lūpomis. Ir Kristus sėkmingai žingsniavo per Romos imperiją, skelbdamas tikrąją būtį esant Dievuje. O skelbiama tai buvo kad ir nepakančiai, bet nežiauriai, kad ir baudžiant, bet visų pirma mylint — taip, kaip labiausiai troško jokios kitos paguodos neturinti pavergtojo dvasia.

Nutautintas, visų tautybių pavergtųjų poreikius galintis patenkinti tikėjimas sparčiai plito. Pradžioje jis buvo savotiškas dvasinis maištas prieš išnaudotojus ir engėjus, todėl pirmieji krikščionys buvo persekiojami. Tačiau greit buvo suprasta, kad tikintis vergas kur kas geriau už netikintį, ir naujoji religija ėmė vis labiau plisti valdančiųjų sluoksniuose, kol galų gale 313 m. imperatorius Konstantinas ją legalizavo, o nuo 323 m. paskelbė valstybine religija.

Taip iš engiamųjų tikėjimo krikščionybė tapo engėjų religija, o ją platinanti bažnyčia — stipria ir vis labiau stiprėjančia bei įvairiausius kraštus aprėpiančia organizacija.

Naujoji religija Romos imperijos neišgelbėjo.

Bet imperija išliko persikėlusi į dvasinę sferą — kaip visuotinio paklusnumo vienam pradui, vienam principui idėja.