Kodėl Graikija kelia šviesos, džiugesio, saulėto ryto įspūdį, Roma — popiečio jausmą? Juk ir Graikija, ir Roma — tas pats antikinis pasaulis, panašūs žmonių santykiai, o Romos kultūra — žymia dalimi graikiškosios kartojimas ir plėtojimas. Kodėl romėnai nuo graikų išties smarkiai skiriasi?

Negalima sakyti, kad graikų netraukė erdvės ir tolumos: jie drąsiai plaukė į horizontus, ieškodami naujų žemių, nebijodami susirėmimų, tačiau, gavę kur įsikurti, netrukdavo užmegzti taikius ryšius ir galią kaupė, savo protu ir prakaitu kurdami gyvenimo vertybes. Visi didieji graikų karai — gynybiniai karai. Visi didieji graikų kūriniai— taikaus gyvenimo simboliai. Atėjus laikui susirinkti į visuotines sportines žaidynes, būdavo daromos paliaubos...

Romėnai buvo taip pat energingi. Bet ietis jems, rodos, nuo pat pradžių buvo mielesnė už arklą, lėbūniška puota — už filosofinį ginčą, o terma (pirtis) ir triumfo arka— už viską kartu paėmus. Per keletą amžių nedidelė lotynų gentis iš Tibro slėnių išskleidė savo ryžtą gyventi kaip viena didžiausių visų laikų valstybių — nuo Skotų kalnų šiaurėje, Sacharos prieigų pietuose iki Kaspijos ir Tarpupio rytuose.

Negalima sakyti, jog Roma buvo nekultūringa. Tačiau užėmę Graikiją ir pamatę, kokį mokslą ir meną yra sukūrę graikai, romėnai pasijuto tarsi mokinukai, kuriems neliko nieko kito, tik imti ir nusirašyti... Romos užmojai buvo grandioziški, gyvenimas — pompastiškas, o kovų sumaišty bei svetimų kraštų blizgesy nelabai buvo kada gilintis į filosofines būties paslaptis. Romos kultūroje plaikstėsi įvairių tautų kultūrų elementai, perimami vartotojiškai, kaip ir nukariautų tautų gėrybės. Bet romėnai galėjo didžiuotis oratoryste, brendusia politinių kovų karštyje, teise, augusią iš reikalo tvarkyti milžinišką imperijos durstinį, karyba, visų didžiųjų Romos pasiekimų didžiąja atrama.

Gera kariauna ir sumani politika ilgai sugebėjo tenkinti visus ekspansinius Romos polinkius. Bręsta sunkumai— tuoj karo žygis, naujas visuotinis susitelkimas, nauji nukariauti kraštai, nauji turtų šaltiniai, kurie papildo iždą, apramdo aistras, kliūsteli — tegul ir labai apgaulingos — gerovės. Kai kam, žinoma. Pavergtiesiems kraštams ir atokvėpiais— sunkus vergiškas darbas, beprošvaistis gyvenimas. Toks nykus, kad tai šen, tai ten, žiūrėk, ima ir pliūpteli sukilimas. Bet Romos armija pasiruošusi, tūkstančiai legionierių tik tuo ir gyvena...

Ilgai, labai ilgai Roma mito rimbu varomo vergo darbu. Darbu, kuris nepalieka vietos gyvenimui. Nors ir didi būtų pavergtųjų viltis, ji turi ribas. Tai engėjams parodė Spartako sukilimas. O šimtai nukryžiuotų sukilėlių visiems jungą velkantiems sakyte sakė, kad ir vilties ribas peržengus, išsigelbėti neįmanoma. Sukilimai, žinoma, nesiliovė, bet nešvelnėjo ir legionieriai. Sukilimai pralaimėdavo vienas po kito, ir ilgainiui po išoriniu Romos didybės ir prabangos valkčiu ėmė kauptis vis tirštesnės ir tirštesnės pačios juodžiausios nevilties — abejingos nevilties — miglos. Dirbti? Kam? — kad greičiau išsektum? Priešintis? Kam? — kad anksčiau žūtum? Žmogus, kartą gimęs, nori gyventi. Bet kaip gyventi pasauly, kuriame gyvent neįmanoma? Kaip būti pasauly, kur buvimas yra baisesnis už nebuvimą, kur nebuvimas ima rodytis išsivadavimu? Tūkstančiai tūkstančių žmonių jautėsi svetimi gyvenimui, veiklai ir pasidavė lyg savotiškam sapnui, neaiškiam tikėjimuisi: jeigu teisybė yra,— o čia, šitam pasauly, jos nėra — tai ji, ko gero, yra ne čia, ne šiame pasauly, nes visiškai jos nebūti negali!

Žmogus negali gyventi be perspektyvos jausmo. Jeigu perspektyvos nesuteikia gyvenimas, ją galima nukelti už gyvenimo. Taip Romos imperijoj brendo didelis sąmonės lūžis, santykio su pasauliu pasikeitimas. Kažkada graikai, atmetę mitologinius vaizdinius, pažvelgė į žemės daiktus ir, tyrinėdami jų tvarką, sukūrė įstabią filosofiją ir kultūrą. Romėnai, tarsi išnaudoję paskutines graikų nubrėžto santykio su pasauliu galimybes, pamažu vėl ėmė kelti akis į dangų.

Vergų darbas pasidarė per menkas šaltinis užkariaujamiems karams. Vien imperijos apsaugos legionams išlaikyti reikėjo milžiniškų lėšų. „Nenugalimieji legionai" pamažu virto plėšikų ir smurtininkų gaujomis. Armijos ėmė diktuoti, ką rinkti imperatoriumi, palaikydamos tuos, kurie žadėjo daugiau mokėti. Prasidėjo pilietiniai karai, suirutės. Dėl rytojaus netikras jautėsi netgi tas, kuriam iki šiol nieko netrūko.

Pagaliau atėjo metas, kada tik tikėjimas, jog viskas vis dėlto bus gerai, pasidarė pats ryškiausias Romos dvasinio gyvenimo bruožas.

Nuo tikėjimosi netoli iki tikėjimo. O Romos žemėse jau plito kalbos apie „išganytoją", visų nelaimingųjų užtarėją ir mokytoją, atnešantį naują tiesą ir atpirkimą.

Tiesa, būtent tuo metu dar kartą plykstelėjo filosofinė graikų tradicija — Plotinas (205—270) pabandė ne tikėjimu, o protu suvienyti begriūvantį antikos pasaulį, parodyti žmonėms nuoseklų kelią iš vieno principo būtyje į daugybę jo įsikūnijimų pasaulyje ir iš pasaulio įvairovės atgal į tą principą — Vienį.

Viskas, anot Plotino, yra iš dieviškojo Vienio, kurio negalima palyginti su jokiu — nei idealiu, nei materialiu — buvimu. Jis gal kiek panašus į žmogaus jaučiamą gėrį, bet tik panašus, jo pažinti neįmanoma, galima stebėti, jį palaipsniui įžvelgiant pasaulio nepaslėptoje Vienio tvarkoje ir su juo susiliejant.

Pasaulis atsiranda iš Vienio, šiam iš savo gerumo ne- besutilpus savyje ir išsiliejus Protui ir Dvasiai. Protas yra mąstymas, mąstoma būtis ir medžiagos kaip nebūties, blogio, negražumo, besavybiškumo, beformiškumo supratimas. Dvasia yra veiklumas, kuris įkūnija tai, ką mąsto būtiškasis Protas. Žmogus atsiranda protiškojo ir medžiagiškojo būvių riboje, turi dvasinio aktyvumo sugebėjimą, todėl pažindamas daiktiškojo pasaulio iliuzoriškumą, gali proto laiptais veržtis į Dvasią, Protą ir Vienį. Yra trys dvasinės veiklos rūšys: psichiniai išgyvenimai, mąstymas ir proto įžvalga. Žmogaus siekis žemėje — savo dvasios apvalymas, o aukščiausia jo pakopa — ekstazė: tada žmogus labiausiai priartėja prie Vienio įžvalgos.

Plotino filosofijoje absoliutas yra logiškai apčiuopiamas. Bet kaip ir religiniame pasaulėvaizdyje, absoliuto turinys yra jau paslaptis. Todėl galima sakyti, kad Plotino teorija yra ne kas kita, kaip filosofinė paieška.