Tuo metu, kai Aristotelis su mokiniais vaikščiojo ūksmingomis Likėjaus (iš čia licėjaus pavadinimas) sodo alėjomis ir sprendė mokslo klausimus, virš Graikijos kilo grėsmė: Makedonijos kalnuose vis stiprėjo anaiptol ne taikius sumetimus puoselėjanti Makedonijos valstybė. Karalius Pilypas II, paskui ir jo sūnus Aleksandras Makedonietis (jį, beje, auklėjo ir mokė Aristotelis) Graikiją iš tiesų pajungė savo valdžiai. Nuo tų laikų senovės graikai taip ir nebeatgavo tikro savarankiškumo. Graikų pilietiškumas ilgainiui blėso.

Tai atspindėjo ir poaristotelinės, vadinamosios helenistinės, graikų filosofijos esmė. Nebebuvo prasmės kurti didžių filosofinių sistemų, aprėpiančių visą pasaulį, valstybę akcentuojančių kaip būtiną to pasaulio elementą, o žmogų nagrinėjančių kaip valstybės narį. Reikėjo apmąstyti, kaip gyvens valstybinį bendrumą praradę žmonės. Helenizmo laikotarpio mąstytojų dėmesys nukrypo į individą. Gamtą, visuomenę nagrinėjo tiek, kiek reikėjo pagrįsti etikai — atskiro žmogaus teisingo gyvenimo programai.

Graikų gyvenimo kriterijus visada buvo protas. Gyventi teisingai — reiškė gyventi protingai, vadovaujantis protu, o ne jausmais. Bet protą graikai suprato nevienodai. Vieni galvojo, jog protas yra tokia visuotinė jėga, kuri pati visa sukūrė, t. y. kad protas yra pasaulio ištaka; kiti manė, kad protas yra pasaulio tvarkos išdava. Pagal tai graikai nevienodai ieškojo ir kelių protingumui pasiekti. Protui esant pasaulio ištakai, pasaulį pažinti galima tyrinėjant proto dėsnius ir žiūrint, kaip jie „veikia", „organizuoja" pasaulį. Taip, pavyzdžiui, darė Platonas. Priešingai, protą laikant pasaulio tvarkos išdava, rezultatu, tyrinėti reikia patį pasaulį, jo daiktų tvarką, jų „sambūvio" dėsnius ir žiūrėti, kaip jie tampa žmogaus protu ir protingumu. Taip darė Demokritas, Aristotelis.

Helenizmo epochoje apskritai sustiprėjo filosofijos materialistinės tendencijos. Dėl Aristotelio filosofijos poveikio buvo manoma, kad materialusis pasaulio pradas yra lemiama būties prielaida, kad tikroji būtis yra daiktiškai apčiuopiamas buvimas. Tačiau keliai, kuriais pasiekiama būties esmė, protingumas, ir toliau liko skirtingi. Tai ryškiai atsispindėjo dviejų svarbiausių helenizmo filosofinių pakraipų — stoikų ir epikūriečių — pozicijose.

Stoikai protingo gyvenimo būdo pagrindimo ieškojo iškeldami protinę, dvasinę gyvenimo pusę. Protas turi būti gyvenimo kriterijum, nes protingumas yra prigimtinė dvasiškumo savybė. O protingas dvasiškumas yra pasaulio esmė. Ji reiškiasi tikslinga ir dėsninga pasaulio įtampa, kuri tvarko materiją ir suteikia jai mūsų regimas pasaulio formas. Tą įtampą stoikai vadina pneuma. Ji yra panaši į ugnį. Pasaulio kitimas yra savotiškas jo degimas. Žmoguje kitimui, degimui mažiausiai pavaldi jo protinga siela. Todėl visur ir visada reikia klausyti jos balso — tai šneka žmoguje įsikūnijęs pasaulio protingumas ir dvasingumas.

Žmogaus gyvenimas — tai laimės troškimas, o laimė yra sugebėjimas pasiekti tokį sielos būvį, kuris labiausiai panėšėtų į degimo nekankinamą, protingos harmonijos kupiną dieviškosios pneumos rimtį. Todėl laimės siekimas yra toks gyvenimo sutvarkymas, kurio dėka tavo siela galėtų tapti nebepriklausoma nuo aplinkos. To galima pasiekti dviem būdais: arba tapti aplinkos valdovu, arba atsiriboti nuo jos, tarsi jos nė nebūtų. Pirmasis kelias yra netikras; turėdamas namą, gali įsigeisti miesto, tapęs miesto valdovu, gali geisti pasaulio, ir tavo aistros niekada neduos ramybės. Antrasis kelias yra tikrasis laimės kelias: įveikdamas kūniškąsias aistras, tu gali išsivaduoti ir ugdyti sielos harmoniją. Išminčiai į visą išorinę aplinką žiūri abejingai. Jų nejaudina nei turtai, nei nepritekliai, nei ligos, nei malonumai, nei artimųjų nelaimės, netgi mirtis. Išties, ko netenki mirdamas? Tik kūno. Siela, pasaulio pneumos dalis, nedingsta, nes ji materiali ir egzistuoja toliau kaip pasaulio pneuma.

Epikūriečiai protingo gyvenimo būdo ieškojo iškeldami daiktiškąją gyvenimo pusę. Žmogus yra daiktinio pasaulio sudėtinė dalis, daiktas tarp daiktų. Būtent tas gamtos tvarkos lemtasis fizinis žmogaus buvimas ir yra žmogaus gyvenimo paskirtis. Žmogus gyvena vieną kartą, todėl savo gyvenimą turi nugyventi taip, kad mirštant netektų gailėtis.

Žmogus trokšta laimės. Kas gali būti laimė žmogui — fiziniam daiktui? Visų pirma tobulas fizinis buvimas. Tai reiškia, kad laimės sąlyga yra neigiamų jutimų ir jausmų— skausmo, baimės, liūdesio — neturėjimas ir teigiamų— malonių pojūčių ir emocijų — buvimas. Beje, žmogus yra dvasinga būtybė, todėl ne vien fiziniai malonumai suteikia laimę. Tokiai laimei pasiekti reikalingas protas. Nes tik jis, neleisdamas įkliūti į trumpus malonumus, padėdamas atmesti juos dėlei didesnių, pastovesnių malonumų, gali išvesti į patį didžiausią protingai ir dorai nugyventą gyvenimą.

Ir stoikai, ir epikūriečiai savo etikos teorijomis rodė graikams nors ir nebe tokio pakilaus, didingo kaip anksčiau, bet užtat garbingo, išdidaus gyvenimo kelius.

Buvo helenistinėje Graikijoje ir dar viena populiari filosofijos pakraipa — skepticizmas. Skeptikai neigė visus pasaulio pažinimo kelius ir propagavo gyvenimą, nesaistomą jokių proto diktuojamų normų.

Taip baigėsi didžioji graikų minties epopėja. Graikų patirtim remdamasi, savo minties kelius vėliau tiesė visa Europa.