Į Atėnus Aristotelis (384—322 m. p. m. e.) atvyko septyniolikos metų. Du dešimtmečius kartu su kitais jis gvildeno filosofijos klausimus Platono akademijoje ir tyliai galvojo: Platonas didis ir išmintingas, o vis dėlto neteisus. Kai Platonas mirė, Aristotelis jau buvo sukūręs savo filosofiją. Brangus man Platonas, bet tiesa brangesnė, pasakė jis draugams ir išdėstė, ką ilgai mąstęs.

Platonas buvo jausmo žmogus. O kaip pasaulį jausmu aprėpsi? Tiktai kaip gėrį ir blogį. Vien gėrio trokšdamas, protu atradęs jį esant pastovų, Platonas kitimą palaikė blogiu, dėl ko pasaulis geras galėjo būti tik tiek, kiek buvo idealus, o blogas — kiek materialus, daiktiškas.

Blogai, kad viskas kinta ir nyksta, žmogui dėl to skaudu, bet ką čia realiai pakeičia idėjų, kaip nekintamybės, suvokimas? Žmogus gali tik patikėti, kad yra kažkoks amžinai pastovus ir geras pasaulis. Tikėjimas gali padėti susitelkti ir veržtis į tą įsivaizduojamą sofijoje jokiu būdu neleistina. Filosofija turi paisyti faktų — to, kas yra.

Kokią klaidą daro Platonas? Nebūtis yra nebuvimas. Nebuvimas kaip ko nors nebuvimas — daikto, minties. Todėl, jeigu daiktas kinta ir kada nors jo nebebus, dar nereiškia, kad to kintančio daikto nėra dabar! Kintantis daiktas yra, yra dabar, tuo tarpu idėjos apie daiktą, išreiškiamos daikto vardu, gali dar ir nebūti. Argi idėjos iš viso galėtų būti, jeigu nebūtų to, kas leidžia jas nustatyti? Netgi tarę, kad realusis pasaulis yra mažiau vertingas už idėjų pasaulį, turime pripažinti, kad jis turi būti, yra!

Taip, idėja ir daiktas nėra tas pats, bet tarti, kad būtis yra tik idėjos, (taip tvirtino Platonas), būtų lygiai taip pat neteisinga, kaip tarti, kad būtis yra tik daiktai (taip teigė Demokritas). Paprasčiausias kasdienis gyvenimas aiškiausiai rodo, kad yra ir mintis, ir tai, kas yra nemintis, arba — atvirkščiai — kad yra ir daiktas, ir tai, kas yra nedaiktas. Tiesą sakant, minties irgi negalima laikyti „nedaiktu"—mintis taip pat yra daiktas, idealus daiktas. Dar ryškesnis tas minties daiktiškumas, kai, ją išreikšdami, „apvelkame" žodžiu. Negi žodžio nėra? Taigi įrodinėti, kad daiktiškojo pasaulio nėra, būtų visai neišmintinga. Tada ne kas — daiktas ar idėja — yra tikroji būtis, o kaip yra galima būtis ir buvimas, esą ir buvimo, ir nebuvimo, kitimo ir pastovumo, daiktiškumo ir nedaik- tiškumo junginiai — štai filosofo dėmesio iš tiesų verta problema.

Kaip tą problemą spręsti?

Atsakymas slypi klausime. Klausdami, kaip yra galima būtis, mes norime tik ištirti tai, kas yra, ką mes laikom ?esant, kas iškyla prieš mus kaip buvimas, kaip esamybė, tai, apie ką mes galime pasakyti: „Tai yra".

Taigi — pasaulis yra? Yra. Akmuo yra? Yra. Arklys yra? Yra. Visa tai yra esybė, buvimas. Bet kokie nevienodi yra arklys ir asilas, nekalbant apie arklį ir akmenį! Kas esamybei suteikia tą skirtingumą? Žiūrėkim, kuo vienas esamybės objektas skiriasi nuo kito ir kuo panašus kaip tos pačios esamybės dalis — galbūt rasim atsakymą, kodėl taip yra. Kuo asilas skiriasi nuo arklio? Kad jis asilas? O ką mes laikom asiliškumu? Rambumą, užsispyrimą, kietą būdą. Kodėl asilas nepuola rupšnoti žolės? Kad jis „asilas"? Ne. Jis kantresnis, ištvermingesnis. O kodėl?

Todėl, kad mažesnis, lėtesnis, mažiau jam reikia, lėčiau alksta. Žodžiu, kitas pavidalas — kitas ir būdas. Arba — moksliškai — kita forma, kitas ir daiktas. Aišku, ne ilgos ausys asilą daro asilu, bet asilų trumpom ausim ir nebūna. Daikto forma yra daiktų išsiskyrimo slenkstis. Netekęs savo formos, daiktas gali tapti visai kitu daiktu. Sumalti grūdai — jau miltai, miltai ir vanduo — tešla, tešla ir karštis — duona. Ir panašiai. Forma yra toks kintančio daiktų pasaulio pastovumas, kuris daiktus išlaiko arba paverčia juos kitais. Bet niekada forma negali būti be to, ką ji apiformina — be medžiagos, be materijos. Net mintį įformina mūsų proto energija. . .

Materijos, medžiagiškumo santykis su forma nėra chaotiškas. Kas vienam daiktui yra forma, kitam gali būti tik medžiaga. Antai kalnas yra žemės raukšlė, kalno įskilimas— jau uola, aptašyta uola — plyta šventovei arba medžiaga dar tobulesnei formai — skulpdama materiją, reiškiasi įvairiom formom, kurias mes regim kaip šito mūsų pasaulio daiktus, jų esamybę.

Kas yra ta energija, pasakyt mes negalim, bet jeigu prieš akis turim jos išsireiškimą esamybe, tai, tyrinėdami jos tvarką, žingsnis po žingsnio vis geriau ją pažindami, mes, reikia manyti, galėsim įminti ir šitą mįslę, ir ne spėliodami ir tikėdami, o tvirtai žinodami galėsim pasakyti: ,,Tai yra štai kas".

Materija, anot Aristotelio, yra pasaulio galimybė — būtinas dalykas, leidžiantis mums žinoti, jog pasaulis yra. Forma yra pasaulio esamybė, jo buvimas šiuo momentu — sąlyga, kuri leidžia mums teigti, kad pasaulis yra. Juk mes sakom: arklys, o ne: materija; o kad arklys yra ir materija — nustatom vėliau, protaudami. Visą būtį pažįstame protaudami. Kadangi protavimas remiasi esamų pasaulio formų nustatinėjimu, konstatavimu, tai protavimo tikslas — pasaulio pažinimas — yra svarbiausios daiktų formos ieškojimas, tos formos, kuri reiškia jų esmę ir daro daiktus tais, o ne kitais daiktais. Pažinimas yra daiktų «smės ieškojimas ir vyksta tyrinėjant daiktų formas.

Bet „formos" apskritai esamybėje nėra: nėra „akmens apskritai", o yra konkretus akmuo, akmenys; nėra „arklio", o yra šitas arklys, šitie arkliai. Sakydami „akmuo", mes galime matyti ir raudoną, ir baltą, ir kampuotą, ir apvalų, ir trapų, ir kietą daiktą. Kiekvienas tuo pačiu vardu vadinamas daiktas gali turėti daug įvairių savybių ir savitumų. Kalnai visi nuo žemės sprūdžių, bet vieni kalnai gimę anksčiau — jie skardėti, kiti senesni — lietų ir vėjų nuplauti, glotnesni. Štai ir kalnų įvairovė! Bet jeigu tu žinai kalnų prigimtį, tiksliau — jų atsiradimo priežastį— jau nebus sunku kalnų įvairovėj įžvelgti ir „kalną" ar „kalnus", o kalno jau nesumaišysi nei su kalva, nei su pylimu. Priežastinių pasaulio ryšių ieškojimas yra tas kelias, kuriuo einant atsiskleidžia daiktų prigimtis ir išryškėja svarbiausios jų formos, laiduojančios esamybės tvarkos žinojimą ir pažinimo teisingumą.

Tačiau pažinimas yra į žmogaus protą „pervesta" gamtos tvarka. Koks turi būti „pervedimas", kad jis reikštų žinojimą ir būtų teisingas pažinimas?

Žmogaus protavime ir samprotavimuose, sudarančiuose pažinimo „medžiagą", yra daug ir tikrų, esamybės tvarką atitinkančių, ir nieko bendra su ja neturinčių dalykų, prasimanymų ir fantazijų. Siekiant tikro pažinimo, žinojimo, reikia visų pirma atsiriboti nuo visų įsitikinimų, pagundų įsivaizduojama laikyti esama ir samprotauti tik apie tai, kas yra.

Kas iš tiesų yra, mums parodo mūsų juslės: daiktas, sudirginęs mūsų jusles, suvokiamas kaip daikto pojūtis. Pojūtis liudija daiktą esant tikrai, o kadangi daiktą „priima" įvairios — lytėjimo, regos, klausos ir kt.— juslės, jis pereina į mus pakankamai įvairiapusiškai ir „atsispindi" mūsų pojūčiuose teisingai. Pojūčiais „paimta" daikto visuma vadinama vaizdiniu. Vaizdinys yra ta medžiaga, kuriai suteikiamos proto formos. Šitas procesas vadinamas suvokimu. Štai čia, suvokime, vaizdiniui pereinant į protą, ir galimi įvairūs suklydimai ir netikslumai. Paklusę jausmams, vaizdinį neteisingai suvokę, mes galim įsivaizduoti kažin ką. Nepakankamai įvertinę kurią nors vaizdinio pusę, mes galim ją suvokti tik apytikriai ir tai sudarys nuomonę. Tik pilnas viso vaizdinio suvokimas tegali suteikti tokį pažinimo pradmenį, kurį galima laikyti tikru, žinojimą reiškiančiu mūsų pažinimo elementu.

Ką daryti, kad mūsų suvokimo medžiaga būtų kuo teisingesnė? Reikia stengtis, kad vaizdinys būtų teisingai įforminamas, kad jis įgytų tik tą, o ne kitą formą. O ar teisinga, ar neteisinga forma jam suteikiama ir kaip suteikti būtent teisingą, būtiną formą, mes galėsime žinoti tik tada, kai išnagrinėsime ir nustatysime paties mąstymo sąryšius ir dėsningumus, kitaip sakant, kai ištirsime savo proto reiškimosi tvarką.

Protą Aristotelis laikė savarankiška, ne iš žmogaus kūno, o iš sielos kylančia galia. Ši galia gimdo mūsų pažinimo formas — sąvokas, į kurias jutimai suvokimo metu „prilieja" tikrovės turinio. Tik kai turinys atitinka formą, proto formos yra netuščios, mes šnekam apie tai, kas iš tiesų yra. Viskas priklauso nuo to, teisingai ar neteisingai yra „pagamintos" pačios formos.

Ieškodamas proto formų gamybos tvarkos, Aristotelis sukūrė logiką — mokslą apie tai, kokiomis sąlygomis esant mūsų samprotavimas yra teisingas ar neteisingas. Logiškas, t. y. taisyklingas, tuo pačiu ir teisingas, samprotavimas yra tas įrankis, kuris padeda išrūšiuoti, kas mūsų suvokime yra tikra, teisinga, žinojimą padeda atskleisti nuo manymo ar įsivaizdavimo, o pažinimą padeda sutvarkyti pagal gamtos tikrovę atitinkančią tvarką.

Tačiau pasaulio pažinimas yra ne tik atskirų pasaulio daiktų, bet ir pasaulio, kaip daiktų grupių, kaip daiktų visumos, netgi kaip vieno daikto, pažinimas. Protas kuria formas, arba sąvokas, ir tokiai, ir kitokiai rūšiai pažinti. Antai akmuo, kietas, šaltas ir pan., arba vakar, laikas, materija, ir pan. Kad tai „kietas", „šaltas" ir vadinasi „akmuo", mes nesunkiai galime įsitikinti. Bet jeigu mūsų pažinimo tikrumą garantuoja tik jutimiškai patikrinami dalykai, kaip mes patikrinsime teiginį „materija yra nesukurta"? Kaip mes nustatysime, kas yra „laikas"? Arba „erdvė"? O tokių žodžių, sąvokų mūsų pažinime daug.

Kas yra šitie žodžiai? Tie žodžiai yra bendriausios sąvokos, pačios bendriausios mąstymo formos — kategorijos, ir jos tarsi kokios mąstymo viršukalnės aprėpia visą žmogaus žinojimą, kurio gelmes sudaro į pažinimą pervesta gamtos tvarka.

Bet žmogus stengiasi pakilti ir virš jų. 2mogus mąsto: laikas — ir įsivaizduoja rytą, popietę, gyvenimą. O koks laikas yra už gyvenimo, koks yra laikas apskritai — ar jis turi pradžią, pabaigą? Šito žmogus tiksliai pasakyti negali. Tačiau jeigu jo mąstymas remiasi esamybės tvarkos žinojimu ir yra logiškas, tai, galima tikėtis, bus teisingas ir samprotaujant apie nepatikrinamus dalykus. Tai bus mąstymas apie būtį, apie pradžių pradžias, apie ištakas. Tikrojo pasaulio pažinimo — mokslinio pasaulio žinojimo pakeisti jis negali, tačiau proto skrydis į ten, kur ilgus amžius buvo leista gyventi tiktai dievams, žmogų pripildo tokio pasididžiavimo ir palaimos, kad jis iš tiesų gali jaustis kaip dievai, jeigu tik dievai yra ir gali taip jausti, kaip jaučia žmogus.

Materiją judinanti ir esamybe pasireiškianti energija kuria ir esamas ir būsimas, ir regimas ir neregimas būties formas — pasaulį.

Mes negalim tiksliai pasakyti, kaip vyko pasaulio formavimasis, tačiau Aristotelis sako, esamoji pasaulio tvarka rodo, kad tai turėję būti šitaip. Materija neatsirado, ji buvo visada. Juk visa, kas yra, atsiranda iš ko nors jau esamo. Materija būtų turėjusi atsirasti iš nesamo, iš nieko, o šito būti negali. Veikiama energijos, pirminė materija įgijo savybių, kurios reiškėsi šaltumu ir šiltumu, drėgnumu ir sausumu ir kt. Panašios savybės jungėsi, ir materija ėmė formuotis į keturis pagrindinius pasaulio elementus: žemę, vandenį, orą ir ugnį. Elementai susikristalizavo į žemės sferą, o materijos užimtoje erdvėje susidarė dangaus sfera su buvusios materijos liekana — eteriu. Iš eterio susidarė visi dangaus kūnai. Žemė yra pasaulio centre, ji apvali ir nejuda. (Kodėl tokią žemę įsivaizdavo Aristotelis — visai suprantama: jeigu materija svarbiausia esamybei, tai ji negali būti kitur, tik pasaulio centre! Savo samprotavimų Aristotelis praktiškai patikrinti negalėjo, o pasaulio vaizdą nupiešti reikėjo. Jis ir nupiešė. Ir prireikė beveik dviejų tūkstančių metų, kol Kopernikas, Kepleris, Galilėjus ir kiti mokslininkai perpiešė Aristotelio „piešinį".)

Į Žemę susikristalizavusi materija vystėsi toliau. Žemė susislėgė — atsirado įvairios uolienos, jos judėjo, išsilankstę — susidarė kalnai ir daubos, sausos ir vandens užlietos. Palankios sąlygos sukūrė galimybes sudėtingesnėms formoms rastis, kol pagaliau atsirado siela — visos gyvybės forma. Trys svarbiausios gyvosios gamtos formos — augalai, gyvūnai ir žmonės — skiriasi todėl, kad jų nevienodos sielos. Paprasčiausios formos — ugdančiąją, arba maitinančiąja—sielą (augimo galią) turi visa gyvoji gamta. Augalai turi tiktai ją. Gyvūnai dar turi ir sugebėjimą justi, arba jun- tančiąją sielą. 2mogus turi ir protavimo galią, arba protingąją sielą. Sugebėjimas protauti teikia žmogui protą, kurio esama dvejopo — pasyvaus ir aktyvaus. Pasyvus protas randasi, kai žmogaus sugebėjimas justi susiduria su sugebėjimu protauti: iš jutimų medžiagos žmogus kuria žodžius ir sąvokas, išreiškiančius tiesioginį pasaulio suvokimą. Aktyvusis protas nepriklauso nuo jutimų, jis kyla iš sielos ir skatina žmogaus sąlytį su pasaulio visuma, su visa būtimi. Aktyviojo proto dėka žmogus ieško daiktų, viso pasaulio esmės ir atskleidžia tikrąją pasaulio tvarką.

Tokie yra patys bendriausi, anot Aristotelio, pasaulio prigimties bruožai. Jeigu nori prigimtį pažinti dar gest riau — tyrinėk bet kurią pasaulio dalį ar sferą, nes viskas tau po ranka: žinai, ką nori pažinti ir kaip gali tai padaryti — logika yra nepamainomas pažinimo įrankis.

Aristotelio filosofija ne tik kitiems atvėrė kelius pasaulį tyrinėti moksliškai — pats Aristotelis daug padarė kurdamas atskirų tikrovės sričių tyrimo būdus ir metodus. Jis žinomas ir kaip kosmologas, ir kaip meteorologas, ir kaip biologas, ir dar daugelio kitų mokslų pradininkas ar pagrindėjas.

Paaiškinęs, kaip pasaulio tvarka sąlygoja žmogaus gyvenimą, Aristotelis tyrinėja, kaip žmogus turėtų gyventi, kad jo gyvenimas atitiktų gamtos tvarką ir būtų protingas.

Žmogus yra gamtos dalis. Jis — aukščiausia gamtos pasireiškimo forma, visos gamtos žiedas. Kaip gamtos daliai, žmogui budingas judėjimas, kaip gyvosios gamtos atstovui — aktyvus judėjimas, veikimas, kaip ypatingai, aukščiausiai gamtos formai — ir protavimas. Kas tokiu atveju yra žmogaus būtis? Kas galėtų būti laikoma žmogaus gyvenimo esme? 2mogaus gyvenimo esmė, sako Aristotelis, yra protinga veikla. Gyvendami ir veikdami žmonės siekia vienokių ar kitokių tikslų. Tas, kuris tikslo siekia neprotingai, nemoka pasirinkti priemonių, padedančių pasiekti tikslo, dažnai net atitolina savo siekių įgyvendinimą. Reikia gerai žinoti, kokios priemonės tikslą priartina, ir kokios — ne. Dėl to didžiuosius gyvenimo tikslus reikia mokėti suskirstyti į mažesnius: šie didžiųjų tikslų atžvilgiu būtų priemonės. Pasiekęs mažesnį tikslą, gali imtis didesnio — ir taip iki galo. Antai norėdamas tapti oratorium, tu turi mokėti sklandžiai ir išraiškingai kalbėti. Tačiau tuščia ir nepatraukli bus tavo kalba, jei neturėsi ką pasakyti. Kad turėtum ką pasakyti, išmok mąstyti, suprasti, kas dedasi aplink, t. y. būk filosofas. Todėl tyrinėk gyvenimą, domėkis, ką ir kodėl apie jį galvoja ir galvojo kiti žmonės. Pajusk ir suprask daugybę žmones jaudinančių ir vienaip ar kitaip juos veikti verčiančių gyvenimo klausimų, sugebėk nustatyti, kas teisinga, o kas ne. O tu tikriausiai nežinai ne tik logikos — teisingo mąstymo dėsnių, bet ir sakinį sunkiai rezgi. Tai kas kaltas, jog tavo tikslas taip toli nuo tavęs, o tu, užuot mokęis, vėl dykinėji!

Bet ir žinojimas, kaip ką daryti, dar ne viskas. Žinojimas gali padėti įgyvendinti ne tik gerus, bet ir blogus tikslus. Žmogui nesvetimi ir geri, ir blogi polinkiai. Ar blogas polinkis virs blogu siekimu, ar ne — priklauso nuo žmogaus, nuo jo doros. Kas yra dora? Dora — žmogaus proto iškeltas siekimas įveikinėti kraštutinumus ir saiko jausmas. Žmogui būdinga ir baimė, ir drąsa. Todėl tikrai drąsus ir doras žmogus bus tas, kuris nėra bailys ar kvailas nutrūktgalvis. Dosnus bus tas, kuris ras vidurį tarp šykštumo ir švaistūniškumo, išdidus tas, kuris nei žeminsis, nei pukšės iš didybės.

Nuolatinis žmogaus uždavinys — ieškoti geriausio, protingiausio veiksmo būdo. Tikrai doro ir žmogiško gyvenimo, žmogaus būties prasminga raiška yra sugebėjimas išspręsti kiekvieną klausimą taip, kad tas sprendimas kilnintų žmogų, vestų jį didžiųjų tikslų keliais.

Žmogus gyvena ne vienas. Žmonių bendrija yra valstybė. Tobula valstybė, anot Aristotelio, yra tokia bendro žmonių gyvenimo forma, kuri padeda žmonėms siekti doros, laimės ir žmogiškumo. Kad žmogus galėtų šių tikslų siekti, valstybė turi padėti žmonėms susikurti būtinas materialinio gyvenimo sąlygas, padėti mokytis protingo gyvenimo, auklėti piliečius doros dvasia. Pilietis, savo ruožtu suprasdamas, kad be kitų žmonių gyventi jis negalėtų, turi derinti savo tikslus su visų žmonių žmogiškojo gyvenimo tikslais.

Pasakojimo pabaigai — viena ,,maža" detalė: šitas „žmogiškojo gyvenimo mokslas" skirtas tik laisviesiems piliečiams, vergų jis neliečia. Senovės graikams vergas iš viso nebuvo žmogus — tik gyvas darbo įrankis, ir apie jį filosofai nė nešnekėdavo. Aristotelis yra „kilnesnis"—apie vergą prabyla. Bet, deja, irgi kaip apie darbo įrankį — moko jį geriau prižiūrėti.

O ką reiškė tas „darbo įrankis"— pavergtieji žmonės — istorijos ir filosofijos raidai, netrukus pamatysime.