Jaunas Platonas (427—347 m. p. m. e.) buvo poetas. Kaip ir visi poetai, jis troško, kad pasaulyje viešpatautų gėris ir laimė. Jis rašė eiles, išliedamas širdies karštį, kvietė, įtikinėjo, o žmonės ėjo savo keliais ir gyveno kaip gyvenę, skendėdami menkystėje. Kodėl taip yra? Negi jie iš tiesų nemato, kad esama svarbesnių dalykų negu smulkūs kasdieniai malonumai, kad esama aukštesnio, sunkiai suvokiamo, bet sielą nenumaldomai traukiančio gėrio, kurio siekdamas patiri laimės viršūnes? Ką daryti? Kaip tą gėrį parodyti žmonėms, išmokyti jo siekti, juo gyventi?

Jaunuolis nebuvo eiliakalys. Eilės jam buvo priemonė pasakyti tai, ką pasakyti troško. O jeigu jos yra bejėgės prieš žmonių abejingumą, matyt, nepakankamai aiškūs yra jo troškimai arba poezija yra ne ta kalba,..

Taip nusiteikęs jaunuolis nuvyko į Atėnus. Išgirdęs Sokratą, jis suprato: filosofija padės įgyvendinti didįjį siekį, protas, tik protas padės atskleisti žmonėms didžiąją gėrio ir laimės paslaptį! Jaunasis poetas, plačiapetis galiūnas Platonas, buvo gabiausias, stropiausias ir mylimiausias Sokrato mokinys, ištikimai lydėjęs mokytoją iki pat jo gyvenimo pabaigos.

Ir mokytojas, ir mokinys sutarė, kad pasaulis yra toks gražus, o gyvenimas, nepaisant visų nykių smulkmenų, yra toks stebuklas, jog buvimas yra vientisas gerumas, gerumas kaip toks, gėris. Jeigu mūsų buvime esama ir blogumo, blogio, tai, matyt, jis iš kažkur atsiranda, yra kažkieno pasekmė. Vadinasi, blogis yra tik būties dalis, o ne visuma ir ne pamatas.

Sokratas buvo gan nuosaikus senukas. Kodėl taip yra,. kad būtis, būdama gėris, turi ir blogio, Sokratas, galima sakyti, nesprendė. Atradęs, jog neišmanymas, neprotingumas yra giliausias visų gyvenimo blogybių šaltinis, svarbiausias pasaulio blogis, Sokratas ieškojo, kaip vengti blogio mokantis būti protingam.

Platonui šito nebuvo gana. Jis matė, kad net labai protingi žmonės kuria blogį, ir kartais tuo didesnį, kuo jie protingesni, užtat jam rūpėjo išsiaiškinti amžinąsias, pačias pirmines blogio šaknis, rasti blogio ištakas.

Ir jis surado. Surado ten, kur graikai nenutuokė jas esant.

Kadangi būtis yra gėris, tai blogis tegali būti nebūtis. Bet kas tada yra būtis? Būtis yra tai, kas yra, kas būva čia ir dabar, kaip ir visur bei visada, ir neišnyksta jokiu būdu ir niekada. Kas pasaulyje turi tokią galią? Visi pasaulio daiktai kinta ir nyksta — visa, kas daiktiška, medžiagiška, kinta iki tol, kol galų gale lieka mintis, jog esama kažko, kas gali tutis apie medžiagiškumą, medžiagiškumo idėja, taigi ar ir pati medžiaga neišnyksta, ar medžiaga galų gale nevirsta tik medžiagiškumo idėja? Tarkime, kad medžiaga neišnyksta, kad kažkas medžiagiška vis dėlto yra, bet mes apie tą medžiagiškumą nieko daugiau negalėsim pasakyti, tiktai tai, kad jis yra galimybė, neapibrėžtybė. Tuo tarpu ir šitą netikrybę, šitą niekaip neišreikštą galutinio sunykimo būvį, mintis gali nustatyti, tikrai glėbti ir, pavadindama ją, pavyzdžiui, materijos vardu, suteikti jai tam tikrą apibrėžtumą, tam tikrą prasmę. Ar tai nerodo, kad tik mintis, idėja reiškia ir teikia buvimą, yra pats buvimas — tikrumas, tvarka, teigiamumas, gėris.

Visa, kas yra, atsirado būčiai įveikiant nebūtį. Mes, būdami amžinosios būties ir nebūties prieštaros vaisiai, tobuliausi būties iš nebuvimo išplėšti daiktai, ypač dramatiškai jaučiam nuolatinę pasaulio daiktuose vykstančią būties ir nebūties kovą, nuolatinę mus veikiančią nebūties trauką ir visa siela veržiamės iš jos, iš šito daiktiškojo buvimo laikinybės į tikrojo — uždaiktinio, nematerialaus, idealaus — buvimo amžinybę. Ten, tame uždaik- tiniame pasaulyje, į kurį veržiasi mūsų siela ir kurį, atmesdamas daiktų pančius, atskleidžia mums protas, nėra nieko laikino, ten viskas amžina, gražu ir gera.

Pajutęs tikrąją protavimo galią, Platonas ją taip išaukština, kad paneigia net tai, ką neseniai garbino — gyvenimą. Gyvasis (,,su kūnu ir krauju") gyvenimas jam tampa ne tik netobulas (tai jis jautė ir anksčiau), bet ir mažiau vertingas už idealų (protinį, dvasinį) gyvenimą. Koks gi, anot Platono, yra tas uždaiktinis — „tikrosios būties"— pasaulis?

Jis yra dvasingas, protingas ir geras. Jo dvasingumas laiduoja mūsų regimojo pasaulio plėtotę, jo gyvybingumą ir gyvybę. Jo protingumas užtikrina tam tikrą mūsų pasaulio raiškos tvarką — protingą tvarką. Jo gerumas yra jau tai, kad jis iš viso yra ir yra toks, koks yra,— protinga tvarka teigiantis save kaip gėrį. Kadangi ir dvasingumas, ir protingumas taip pat yra gėris, tai „anas pasaulis" yra visiško, absoliutaus gėrio pasaulis — nie- iada nekintantis, neišnykstantis, amžinas,— grynoji būtis, kuri lyg šviesa sminga į nebūtį, kurdama mūsų laikinosios būties ir riboto gėrio pasaulį.

Nežemiškasis — idealusis — pasaulis turi savo tvarką. Jo centre yra visos esamybės pradžia — visiškas (absoliutus) dvasiškumas —„bespalvė, beformė, neapčiuopiama esmė", visos esamybės šaltinis, aukščiausiasis gėris. Dvasiškumas susijęs ir su protiškumu, ir su gyvybiškumu, „aname pasaulyje" visa tai egzistuoja tam tikrais idealiais atitikmenimis, sudarančiais sferas, pakopas. Aplink dvasiškumo centrą spiečiasi idėjos — nežemiškojo pasaulio protingumo išraiška. Aplink idėjų sferą skrieja sielos — nežemiškojo pasaulio gyvastiškumo liudijimas. Idėjos yra tobulos ir spindi protinga ramybe. Sielos yra nevienalytės — jos turi ir protingumo (siekia harmoningos rimties), ir impulsyvumo (trokšta judėti, veikti), ir juslingumo (sąlyčio su tuo, ką galima veikti, siekimo). Sielos yra prieštaringos, dėl to ir judrios. Trokšdamos išspręsti savo prieštaras, jos blaškosi tarp būties ir nebūties. Vieninges-nės sielos įveikia impulsyvumo ir juslingumo pradus, priartėja prie idėjų sferos ir, gerdamos jos harmoniją, prisipildo išminties ramybės. Prieštaringesnes sielas blogieji pradai vedžioja būties pasaulio pakraščiais, jas pasiekia tik blausi idėjų sferos šviesa, ir jos krinta nebūtin, maža tepatyrusios išganingosios būties harmonijos — protingumo.

Siela, anot Platono, yra žmogaus lemtis. Kokią sielą gavo žmogus, tokį jis gavo ir gyvenimą, taip jis ir gyvens. Sielą su stipriu jusliniu pradu gavusius žmones trauks paprastas daiktiškas gyvenimas — jie mylės žemę, darbą, namus, šeimą. Impulsyvią sielą gavę žmonės turės polėkių, sieks kažko aukščiau, daugiau negu aprėpia jų akys, jiems rūpės visų žmonių, viso miesto, visos valstybės reikalai, jie bus linkę veikti, tvarkyti, bus karšti ir drąsūs. Arčiausiai idėjų sferos skriejusią sielą gavę žmonės bus įžvalgūs, apskaičiuoją, susivaldą, moką visas gyvenimo aplinkybes pakreipti norima linkme, žodžiu, bus protingi.

Netobulas yra šis, žemiškasis, buvimas, tačiau siela yra tas šaltinis, iš kurio žmogus gali semtis išminties bent savam — žmogiškajam — gyvenimui tvarkyti. Siela žmogui teikia ne tik paprasčiausio gyvenimo galimybę, siela žmogui suteikia ir valingumo — sugebėjimo tam tikru būdu organizuoti savo veiksmus, nukreipti juos į vieną ar kitą tikslą. Ir tuo didesnis, tuo aukštesnis tas tikslas galės būti, kuo jis bus protingesnis. Protas laiduoja žmogui prasmingo gyvenimo galimybę.

O kas gali būti žmogaus gyvenimo prasmė? Tik viena — už mūsų pasaulio ribų slypinčio gėrio pažinimas ir — kol mes priversti gyventi čia, šiame netobulame pasaulyje — bandymai įdiegti jį į gyvenimą taip, kaip reikalauja idėjų pasaulio gėris. Kitaip sakant, žmogaus gyvenimo prasmė yra protingas gyvenimo sutvarkymas.

Kokia žmonių gyvenimo tvarka gali būti laikoma protinga?

Tik ta, kuri neprieštarauja „ano pasaulio" tvarkai. Svarbiausia žmonių protingo gyvenimo sąlyga yra gyvenimas pagal prigimtį. Todėl juslingas sielas gavusiems žmonėms geriausia užsiimti žemės darbais, amatais. Impulsyvias sielas gavę žmonės — geriausi kariai. Protingas sielas gavę žmonės, toliaregiškiausi ir išmintingiausi, turi užsiimti tvarkos palaikymu, valdymu. Tai neprieštarauja ne tik idėjų pasaulio tvarkai, tai, anot Platono, atitinka ir žmonių interesus. Žmonės negali gyventi pavieniui, o jei gyvena kartu, tai visi tuo pat metu negali būti tik žemdirbiai arba tik filosofai: reikia, kad kas nors pagamintų maisto, kiti drabužių, kas nors gintų nuo priešų, spręstų vaidus. Kas geriausia atliks kiekvieną darbą? Tik tas, kuris tam darbui turi geriausių duomenų. Todėl kiekvieną žmonių bendriją turi sudaryti trys žmonių grupės, klasės: gamintojai, kariai ir filosofai-valdovai.

Kiekviena klasė turi vadovautis atitinkamu doro gyvenimo supratimu. Gamintojų dorybė yra susivaldymas, karių dorybė yra drąsa, o valdovų dorybė yra išmintis. Jei visi gyvens, siekdami kiekvienam deramų dorybių ir vadovaudamiesi visiems bendru — teisingumo — siekimu, visuomenė, išlikdama individų suma, susivienys, joje įsiviešpataus santarvė, ji bus pastovi, patvari, taigi — protinga.

Tačiau kas gali užtikrinti tokį sąmoningumą? Iš prigimties neprotingas žmogus nesupras filosofų nurodinėjamų protingo gyvenimo pranašumų. Be to, protingas gyvenimas reikalaus aukotis, būti nesavanaudiškam, tuo tarpu juslinga iš prigimties siela žmogų stums į godulį, gobšumą, mėgavimąsi gyvenimo gėrybėm. Taip, sako Platonas, retas žmogus, o ypač iš žemųjų sluoksnių, sugebės laisva valia gyventi dorą gyvenimą. Todėl visuomenė turi susikurti ne tik moralės normas, bet ir įstatymus — kiekvienam gyvenimo atvejui vertinti tinkamas protu nustatytas taisykles, kurių visi žmonės privalo laikytis netgi tada, jei ir labai norėtų jų nepaisyti. Įstatymus saugoti ir įstatymams nepaklūstančius piliečius bausti turi valdovai. Jie turi rūpintis visu visuomenės tvarkos palaikymo mechanizmu.

Siekiant visų interesus atitinkančio protingo bendrabūvio, prievarta atskirų valstybės narių atžvilgiu yra neišvengiama. Tačiau geriau apsieiti be jos. Užtat vienas pagrindinių valstybės rūpesčių turi būti auklėjimas. Gamintojai negali būti protingi, todėl juos reikia mokyti paprasčiausiai gerbti moralę bei įstatymus ir jų laikytis. Kariams būtina iniciatyva, protas. Todėl jie turi rimtai mokytis gimnastikos, muzikos ir matematikos. Gimnastika ugdo sveiką kūną, muzika plėtoja dvasią ir leidžia suvokti matematiką. Tas, kuris studijuodamas matematiką pajuto abstraktaus galvojimo tvarką, gali užsiimti filosofija. Išmokęs mąstyti, jis įgyja galimybę tapti valdančiu žmogumi.

Valdovams reikia viską išmanyti, sugebėti įvertinti kiekvieną situaciją ir parinkti teisingiausius sprendimus. Užtat jie turi būti atleisti nuo visų žemiškųjų rūpesčių, visuomenė pati, geriau neverčiama, turi sudaryti sąlygas jiems galvoti, o jie visuomenei atsilygins valdymu, užtikrinančiu valstybės gerovę.

Taip besitvarkanti valstybė bus dangiškojo gėrio įsikūnijimas žemėje, o jos žmonės — laimingiausi pasaulyje.

Šitaip, pradėjęs poezija, Platonas savo kūrybą baigė politine utopija — filosofija apie tai, kaip išaukštinti ir sukilninti gyvenimą žemėje, visų žmonių pastangas pajungiant vienam tikslui siekti.