Turbūt retas nėra girdėjęs Sokrato vardo. Ir dažniausiai žinom Sokratą kaip garsiojo posakio „Žinau, kad nieko nežinau" autorių. Posakis ir liktų posakiu, jeigu Sokratas nebūtų atradęs to, ko iki jo dar niekas nebuvo žinojęs.

Sokratas (469—399 m. p. m. e.), kaip ir Demokritas, gyveno tuo metu, kai graikai pagaliau apsigynė nuo Persijos. Bet Graikija nebuvo vieninga. Ją sudarė atskiri mies- tai-valstybės. Viešpatauti visiems graikams pretendavo du stipriausi miestai — Atėnai ir Sparta, ir jų nesutarimai grėsė karu. O atėniečių demokratinė savivalda, lyg tyčia, vis labiau panėšėjo į paprasčiausias politines rietenas. Tai, ką mes vadiname taika, yra visų karas prieš visus, kalbėjo nepatenkintieji. Kad sustiprintų valstybę, reikėjo statyti ne tik tvirtoves, bet rūpintis ir piliečių vienybe.

Sokratas visiškai nenagrinėjo gamtos tvarkos klausimų. Iš akmenų tvarkos, sakė jis, nieko nesužinosi, iš jos gali tik pajusti, kad gamtą valdo jėga, galingesnė negu žmogiškoji. Pasaulis yra kažkokios dieviškosios jėgos kūrinys, ir nėra ko kištis j jos reikalus, verčiau reikėtų pasižiūrėti j save — ar nepasirodys tada, kad akmenys kur kas protingesni už mus, nors tik mums protas duotas! Kaip mes elgiamės? Ujam viens kitą, pjaunamės, vienas už kitą išmintingesniais dėdamiesi. Ir tai mes laikom protu ir žinojimu?! O doras galėtų būti tik tas, kuris prisipažintų žinąs, kad nežino nieko!

O ar žinot neįmanoma?

Tiksliai ir tvirtai žinoti įmanoma nedaug ką, bet stengtis žinoti ir įmanoma, ir reikia. Protas žmogui duotas, kad žmogus nuolat jo klausinėtų, kaip gyventi, kaip elgtis, ir elgtųsi būtent taip, kaip protas nurodo. Sunkus šitoks gyvenimas, bet jis yra vienintelis, žmogaus vardo vertas.

Kaip šito pasiekti?

Reikia galvoti. Reikia stengtis ne protu teisinti aistrų padiktuotus poelgius, o pirma išsiaiškinti, ar poelgis bus teisingas pagal proto kriterijus, ir tik tada veikti.

Taip, o kas gali būti tuo kriterijum?

Dora, atsakinėjo Sokratas. Tiktai dora. 2monės visi skirtingi, siekia įvairiausių tikslų, skirtingai tuos tikslus supranta, skirtingai mąsto, bet visi kaip vienas trokšta gėrio ir laimės. O 1 kas visa tai jiems gali suteikti? Tiktai patys žmonės — ir vienas kitam, ir patys sau, jei gyvens ir elgsis trokšdami dorų tarpusavio santykių. Žmogus iš prigimties yra geras, ir jeigu jis daro ką nors bloga, tai daro šitai dėl to, kad yra suklaidintas aistrų, kad jis dabar jų valdžioje, ir negali suprasti blogai darąs. Žinotų — nedarytų. Kontroliuotų save: abejotų ir galvotų.

Žmogus yra geras, bet, deja, silpnas. Mąstyti nėra lengva, užtat žmogus kur kas mieliau darbuojasi liežuviu arba kumščiais negu galva. Tačiau tas, kuris sykį pajuto mąstymo jėgą, nebebus jai abejingas. Kaip sulaužyti pasitenkinimo savimi kiautą, kuriuo puošiasi kvailybė, ir priversti žmones galvoti?

Tai nesunku: svarbiausia, tiksliais ir taikliais klausimais sudomink žmogų — išsklaidyk jo abejingumą arba nuramink aistras — tegul iškyla protas. Tada ieškodamas jums abiems bendro supratimo parodyk, kur priešininkas klysta. O čia jau gali ieškoti aptariamo klausimo teisingo supratimo ir sutarimo.

Mes apskritai nedaug ką žinom. Negalim žinoti, kokius klausimus mums teks spręsti ne tik rytoj, bet ir sekančią akimirką. Tačiau proto turim visi. Todėl visi galim gyventi protingai. Žmogaus protingumas yra ne tiek žinojimas, kiek to žinojimo siekimas. Kiekvieną savo veiksmą vertink matuodamas protu, pagal visiems bendras saiko, narsumo ir teisingumo dorybes, ir tavo gyvenimas bus pilnas žmogiškosios gyvenimo išminties, ji švies visuose tavo darbuose ir žygiuose, ir bus pavyzdys kitiems.

Filosofai, sprendę gamtotvarkos klausimus, rūpinosi pagrįsti savo pažiūras ir aiškino jas tik tiems, kurie norėjo apie tai sužinoti. Buvo netgi tokių, kurie savo pažiūras slėpė — žmonės jų vis tiek nesuprasią. Sokratas filosofavo apie žmonių gyvenimo tvarką, užtat jis ir norėjo, ir stengėsi savo pažiūras kuo plačiau paskleisti, apšviesti kuo daugiau protų.

Nuo ryto iki vakaro jis vaikščiojo Atėnų gatvėmis ieškodamas žmonių sambūrių ir pradėdavo ilgus pokalbius su kiekvienu drąsuoliu. Daugelis iš jų, Sokrato klausimų logikos prispirti, turėdavo prisipažinti galvoję neteisingai ir klydę, bet tik retas dėl to neįsižeisdavo — pasirodydavo esąs iš tiesų protingas. Daugiau buvo tokių, kurie nebuvo linkę galvą varginti ir Sokratui stengdavosi atsilyginti apkalbomis, šmeižtais, intrigomis-—vienintelėmis kvailiams prieinamomis „kovos priemonėmis".

Nenuostabu, kad Sokratas Atėnuose greitai įsigijo daugiau priešų negu draugų. Apkaltinę Sokratą, jog jis kursto žmones prieš įstatymus ir dievus, priešai pasiekė savo: Sokratas buvo nuteistas mirti.

Papirkę sargybą, draugai organizavo Sokrato pabėgimą. Bet Sokratas bėgti atsisakė. Paprašęs atnešti taurę nuodų, jis ramiai ją išgėrė ir mirė.

Savo gyvenimo uždavinį jis laikė atliktą: kaip reikia gyventi, jis žinojo. Žinojo, kad tai jau žinos ir kiti-—tie, kurie norės žinoti. Ir kiekvienas iš jų vis tiek gyvens savaip. O jo, Sokrato, ir mirtis tebusiąs pavyzdys, kaip galima gyventi.