Buvo tai beveik prieš du su puse tūkstančio metų. Į Abderą keliavo žmogus, ėjo ramus ir pasitikintis. Buvo kuo džiaugtis: ilgi klajonių metai, daugybė kraštų — Egiptas, Etiopija, Finikija, Babilonas, Persija — jau praeityje, o prieš akis — gimtoji Abdera, broliai ir... tiesą sakant, viskas.

Broliai neatstumė klajūno. Bet klajūnas buvo ne šios žemės žmogus — apleido sodą ir namą, vaikščiojo susimąstęs ir netgi pašiepė abderiečių papročius. Pasipiktinę kaimynai išsiaiškino, kad jis ir praeity, užuot pagausinęs tėvo palikimą, išleido jį svečiose šalyse. Atskalūną pašaukė į teismą.

Tas keistas žmogus paprašė leisti perskaityti knygą — vieną iš raštų, sukurtų apšiurusiame namely.

Abderiečiai išklausė ir nusprendė, jog tai, ką jis perskaitė, yra didesnis turtas už tą, kuris išleistas jo beieškant.

Keistasis abderietis tapo Demokritu (460—? m. p. m. e.) iš Abderos.

Kuo Demokritas patraukė savo tėvynainius? Demokritas pasaulį ir žmogų aiškino taip, kad graikai vėl pajuto po kojom žemę, virš galvos dangų, o savyje — protą, galintį pažinti erdves nuo žemės gelmių iki dangaus bedugnių.

Demokritas samprotavo taip.

Kas protui yra nepaneigiamai tikra? Nepaneigiama yra tai, kad pasaulis yra. Tai, kas yra, šitas buvimas, yra kažkas konkretu, daiktiška — apčiuopiama, suvokiama. O jeigu yra kažkas, ką neabejotinai galime laikyti esančiu, būvančiu ne tik čia ir dabar, bet ir visur, ir visada, arba būtimi, tai, savaime aišku, turi būti ir tai, kas nėra tuo, kas yra būtis. Kitaip sakant, jeigu yra būtis, turi būti ir nebūtis. Jeigu būtis yra daiktiškumas, medžiagiškumas, arba tiesiog medžiaga, iš kurios sudaryti visi daiktai, tai nebūtis turi būti bedaiktiškumas, nebuvimas tos medžiagos, iš kurios susidaro daiktai, arba tuštuma.

Tai, kas yra, arba būtis, reiškiasi įvairiais daiktais: daiktas yra ir medis, ir vanduo, ir žemė, ir pasaulis. Daiktai nuolat kinta: sėkla tampa medžiu, medis — ugnim ir pelenais, pelenai — žole ir t. t. Būtis ir nebūtis eina greta, ir visi pasaulio daiktai, netgi visur esantys miletiečių „elementai", klauso nebūties alsavimo. O pasaulis vis tiek išlieka, mes vis tiek sakom, kad jis yra! Kas yra galingiau, visuotingiau net už tuos „elementus", ir kas galėtų būti laikoma viso, kas yra, pamatu? Matyt, niekas kita, tik medžiaga, iš kurios susidaro visi daiktai. Daiktų me

džiagiškumas ir yra pasaulio pamatas. Yra medžiagiškumas, reiškia yra ir būtis.

Taip, bet kas yra ta medžiaga, ir kokia ji yra, kad visa, ką mes stebim kaip būtį, iškyla prieš mus būtent taip, o ne kitaip!

Visi mūsų stebimi daiktai gali kisti tik tam tikrose ribose, kurias peržengus, daiktas tampa jau nebe tuo, kuo buvo (pavyzdžiui, vanduo virsta garais). Matyt, daiktų pamatą sudaranti medžiaga taip pat gali kisti tik iki tam tikro laipsnio, kurį peržengusi, medžiaga taptų nemedžiaga, niekuo, nebūtimi. Kadangi esantis negali būti nesantis, gali būti tik nematomas, negirdimas ir pan., tai, matyt, daiktus sudaranti medžiaga gali virsti tik kitais daiktais, bet ne niekuo. Daiktą galima dalyti į daugybę smulkesnių dalių. Matyt, ir daiktus sudarančią medžiagą galima išdalyti į nebesuvokiamai smulkias, bet tam tikras ribas vis dėlto turinčias daleles. Nuo tos ribos dalelės, matyt, toliau nebegali būti dalomos, kitaip prieitume ribą, nuo kurios jos turėtų tapti niekuo. O tai paneigtų mūsų akivaizdžiai stebimą faktą, kad medžiaga yra. Vadinasi pasaulį sudaro daiktai. O daiktus sudaro dar mažesni, jutimais jau nebesuvokiami, tik protu nustatomi daikteliai, dalelytės — toliau nebedalomas ir nebūčiai nepavaldus buvimas — atomai (atomas — reiškia nedalomas).

Atomai neatsiranda ir neišnyksta — jie buvo, yra ir bus per amžius. Jie nepavaldūs laikui. Todėl, nors mūsų pasaulis ir nėra amžinas, būtis yra amžina: ją tęsia erdvių begalybėse gimsta nauji pasauliai. Atomai neturi jokių savybių — nėra nei drėgni, nei šilti, nei saldūs, nei spalvoti, jie skiriasi tik forma (a ir b), tvarka (ab ir ba) bei padėtimi (b ir p), be to, dydžiu ir svoriu. Atitinkamai jungdamiesi, atomai sudaro visą begalinę mūsų pasaulio daiktų įvairovę, visą būties turtingumą.

Kaip gimsta pasauliai su visu daiktiškuoju įvairumu?

Daugybė atomų juda visatos begalybėse, susidurdami vienas su kitu ir pagal panašumą jungdamiesi. Tuose sambūriuose keičiasi atomų judėjimo greičiai, susidaro sūkuriai. Sūkuriuose atomų koncentracija tęsiasi: sunkesni atomai tampa sambūrių centrais, lengvesni — išorinėmis sritimis. Taip formuojasi „didžiosios erdvių vienybės"— žemė, vanduo, oras, ugnis.

Mūsų pasaulis, mūsų 2emė irgi taip atsirado. Iš tų „didžiųjų vienybių" atomų judėjimo išaugo visi dabar mums matomi Žemės daiktai, kurie ir dabar yra nuolatinio kitimo būvyje.

Pasauliai gimsta, sensta ir miršta. Vienu metu visatoje gimsta ir miršta daugybė pasaulių. Mūsų 2emė yra pasiekusi brandos amžių ir klesti, o visatos visuotinio kitimo suvokimas ragina mus ją dar labiau mylėti.

Visatos erdvės panašios į niekad nesibaigiantį fejerverką: antai įsižiebia naujos šviesos, štai čia jos gęsta. Kas vyksta ten, kur neseniai degė ugnis? Cia atomai jau yra nurimę, susitelkę į apvalias sankaupas ir juda naujais pavidalais — kaip žemės, vandens, oro stichijos. Jų atomų judėjimas jau kitoks, ir štai jie susitelkia į neregėtus žalius stiebelius — žoles, kiti kyla dar aukščiau'—ir suošia miškai, susispiečia į judančius gurvuolius — ir štai žalsvuose vandenyse jau plauko žuvys, saulėtuose medžiuose straksi paukščiai, laukuose ir miškuose įsikuria būriai žvėrių... Pasaulis prisipildo gyvybės ir augina žmogų, tokią atomų sankaupą, kurioje telkiasi tobuliausios formos — apvalūs — ir patys judriausi atomai, kurie sudaro sielą, suteikiančią žmogui ypatingų sugebėjimų — justi, jausti ir protauti. Šitų sugebėjimų dėka gamtos pradėtą pasaulio kūrimą žmogus kis, aišku, kad pasaulį tobulinanti žmogaus kūryba negali vykti pagal kiekvieną žmogaus užgaidą. Pasaulio tobulinimas— tik toks žmogaus veiksmas ar darbas, kuris vykdys pasaulio, gamtos suformuotą tobulėjimo programą. Štai kodėl teisingu, išmintingu gyvenimu gali būti laikomas tik gyvenimas pagal gamtos tvarką, štai kodėl aukščiausia išmintis yra gamtos tvarkos pažinimas.

Iš kur mes galim tos išminties pasisemti?

Išminties mums gali suteikti priežasčių pažinimas ir žinojimas.

Ką reiškia „priežasčių žinojimas"?

Jis reiškia štai ką. Tarkim — mes žiūrim pro langą ir matom: medžiai linguoja. Taigi, nusprendžiam, pučia vėjas. Kai pučia vėjas, jūra banguoja. Ir smarkiai. Nes vėjas stiprus: šakos net plaikstosi. Vadinasi, žūklės nebus, nes žuvys nusileido į gilesnius vandenis, kur joms ramiau. Todėl, užuot gaišus laiką ir rizikavus, geriau likti namie ir tvertis kito darbo. Štai kas yra išmintis. Niekam tikusi išmintis — sėdėti visą dieną nevalgius! Kuo pamaitinsiu vaikus, kurių išmintis — prisivalgyti žuvienės? Užuteky bus ramu, reiks plaukti ten.

Šitaip galima išsiaiškinti viską. Nes viskas pasauly susiję taip, kad priežastis tampa pasekme, pasekmė yra priežastis naujai pasekmei, ši — naujai— ir t. t. Niekas pasauly neatsitinka be priežasties, visa, kas yra, tai tam tikrų priežasčių pasekmė. Ieškodami priežasčių, mes galim įsiskverbti taip giliai, kad pasinersim į daiktų vidų, arba pakilti taip aukštai, kad prieš mus atsivers visatos beribės. Šitaip mes galim prieiti ir prie priežasčių priežasties, o ši ir danguj, ir žemėj bus ta pati: atomas. Nuo atomų, jų judėjimo ir išsidėstymo tam tikromis tvarkomis priklauso visas pasaulio įvairumas ir tos įvairovės tvarka.

Jeigu mes žinom atomų savybes, atomų jungimosi tvarką, kitaip sakant, visų pasekmių pačias pirmąsias priežastis, o pasaulyje viešpatauja griežta tvarka, tai kodėl mes tą tvarką dažnai išsiaiškinam neteisingai ir apsigaunam?

Dėl to kaltas yra mūsų pažinimo pobūdis. Klaidų priežastis yra ta, kad žmogaus pažinimas dvilypis — jis susideda iš jutimų duomenų ir proto sprendimų apie juos. Netikusi jų sąsaja — ir klaida.

Kaip klaida gali atsirasti?

Mūsų pažinimo mechanizmas veikia taip. Kiekvieno daikto atomų judėjimas atitinkamai paveikia mūsų jutimo organus sudarančių atomų judėjimą ir kuria daikto vaizdą. Tas vaizdas, juslės perduodamas mūsų visumai, tampa vaizdiniu. Vaizdinys reiškia, kad mes juntam šaltumą, kartumą, šiurkštumą ir pan. Tai nereiškia, kad patys juntami daiktai yra šalti, kartus, balti ar šiurkštus; ne, tie daiktai tėra tam tikra tvarka išsidėsčiusių atomų sankaupos. O mumyse jos — atitinkamai jutimo organą — kaip šaltumas, kartumas ir pan. Daikto nejusdami — neliesdami, nematydami, negirdėdami ir pan.— mes išvis negalėtume pasakyti, kad kažko esama. Jusdami, kad čia kažkas šalta, mes žinom tik tiek, kad čia kažkas šaltas. Užtat, jusdami šaltumą, mes ir sakom: šalta, o suprantam: daiktas. Bet pagal šaltumą nusprendę, kad juntamas daiktas yra akmuo, galim suklysti, nes šaltas gali būti ir akmuo, ir obuolys, ir sniego gniūžtė, ir pan. Užtat pažįstant reikia rinkti kuo daugiau ir kuo įvairesnių daiktą apibūdinančių jutimų, pavyzdžiui, štai šalta, drėgna, trapu, salsva, vadinasi, tai ne akmuo, o obuolys.

Bet kas mums gali pasakyti, kad tai, kas šalta, drėgna, trapu, salsva yra būtent obuolys, o ne akmuo? Juk ir akmuo gali būti ir šaltas, ir drėgnas, ir trapus! Kad tai obuolys, o ne akmuo, mums gali pasakyti tik protas, kuris iš patirties žino, kad akmuo negali būti saldus. O jeigu mes savo protui pajungsim ir akis, rodančias specifinę obuolio formą, spalvą — protas jau ir neklysdamas žinos, kokiu žodžiu tą daiktą vadinti. Protas yra jutimų vadas. Jutimai laiduoja mums pažinimo tikrumą (jei kažką juntam, vadinasi, kažkas tikrai yra), o protas — pažinimo teisingumą (tai, ką juntam, yra obuolys). Jutimai mums perteikia pasaulio pavidalu prieš mus iškilusios būties konkretumą, o protas atskleidžia to konkretumo tvarką, kurios ieškojimas ir radimas begalinėje pasaulio daiktų įvairovėje, jiems iš chaotiškos pereinant į pažintą būties tvarką, žmogui skleidžiasi kaip su niekuo nepalyginamas džiaugsmas ir laimė.

Kadangi visur viešpatauja atomų sąlygojama tvarka, tai, anot Demokrito, tik rask tikrąsias reiškinių priežastis, ir būsi nenugalimas. Ne veltui Demokritas mėgo sakyti, kad jis labiau trokštų rasti tikrąją kokio nors reiškinio priežastį negu gauti Persijos karūną.

Tie žodžiai, aišku, Demokritui teikia garbės, bet ir rodo, kad priežastingumas — ne taip lengvai randamas ryšys. Iš tiesų, kodėl radau lobį? Ar todėl, kad man reikėjo sode iškasti duobę? O kam man jos reikėjo? Norėjau pasodinti obelį. Kam reikėjo obels? Kad man gražu, kai žydi obelys. O gal todėl, kad aš mėgstu obuolius? Tai jau dvi priežastys, ir kuri iš jų svarbesnė? Jei nė viena — tai gal bus ta, kad aš žmogus, o žmogui malonu ir žiedai, ir obuoliai? Vadinasi, lobio radimo priežastis yra tiesiog tai, jog aš esu žmogus? Už tai, kad esu, gyvenu — prašom, lobis? Bet apie tai svajoja ne vienas, o lobį atranda ne kiekvienas. Vadinasi, manasis lobis yra tiktai atsitiktinumas?

Ne, tvirtino Demokritas, jokių atsitiktinumų nėra, viskas paklūsta griežtai tvarkai, kurią ir reikia aiškintis. Kai kam tik atsitiktinumas gali pasirodyti tai, kad per dykumą einantį plikį užmuša iš dangaus nukritęs vėžlys. O protingas žmogus netruks paaiškinti, kad čia jokio atsitiktinumo nėra. Dykumose gyvena ereliai, kurie gaudo vėžlius ir trupina jų šarvus, iš aukštybių vėžlius paleisdami į akmenis. Argi plikio galva nepanaši į akmenį? Štai ir paleido erelis į ją vėžlį. Nenori būti užmuštas — nebūk plikis, o jei esi plikis—nevaikščiok per dykumas, kur ereliai medžioja vėžlius!

Žinoma, tai juokai, nežinia, paties Demokrito ar šaipūnų sugalvoti, tačiau jie nepaneigia fakto, kad priežasčių-pasekmių ryšys tikrai yra, ir, jeigu nori, tą ryšį gali atrasti net didžiausioje painiavoje.

Pasaulio tvarką nėra lengva įžvelgti, bet jos tyrinėjimas žmogui gali daug duoti: reikalauja geriau įsižiūrėti į daiktus, ieškoti nepastebėtų jų santykių, pusių, bruožų ir visokeriopai turtina žmogaus žinojimą. Remdamasis priežasties-pasekmės ryšiu, Demokritas ir pats sukūrė įvairių mokslo teorijų, iš kurių svarbiausios ir įdomiausios yra žmonių visuomenės ir atskiro žmogaus gyvenimo teorijos, kitaip vadinamos valstybės teorija ir etika.

Pirmykščiai žmonės, sakė Demokritas, gyveno labai primityviai: klajodami miškais ir pievom, jie mito žolėm ir vaisiais, glaudėsi, kur papuola. Laukiniai žvėrys, blogi orai, maisto stygius vertė juos telktis ir padėti vieni kitiems. Pajutę tokio gyvenimo pranašumą, ėmė gerinti savo gyvenimą jau būriu. Tokie būriai telkėsi įvairiose žemės vietose ir gyveno pagal savo tvarką.

Susitelkę žmonės bendravo nedaug ką reiškiančiais garsais, iš kurių pamažu gimė žodžiai — sutartiniai garsai atskiriems daiktams ir reiškiniams žymėti. Kadangi kiekvienas žmonių sambūris pasaulio daiktus ir reiškinius apibūdindavo kitokiomis garsų kombinacijomis, formavosi skirtingos kalbos.

Išmokę gyventi kartu ir bendrauti kalba, kuri saugojo JŲ gyvenimo patirtį ir išmintį, žmonės galėjo sparčiau tobulinti ir gerovę: perimdami senolių sukauptą išmintį, patys galėjo sėkmingiau ieškoti naujos. Greit žmonės įsigudrino pasirūpinti maisto atsargų, auginti gyvulius, statytis būstus, vis patogesnius, gražesnius. Taip žmonės išmoko susiburti ir svarbiems, daugelio žmonių pastangų reikalaujantiems darbams: gintis nuo priešų, statytis miestus. Tas organizavimasis, pajėgų vienijimas atvedęs prie valstybės sukūrimo.

Valstybė yra žmonių sambūrio tvarka ir jos teigimo priemonės. Ta tvarka konkrečiais būdais teigiama tiek pačiam sambūriui, tiek jo išorei (saugoma tiek nuo savų, tiek nuo svetimų jos griovikų). Valstybė turi taip pat rūpintis, kad būtų patenkinti visų jos žmonių gyvenimo poreikiai. Tie žmonės, kurie valdo, kuriems visuomenė pavedė žiūrėti papročių ir įstatymų nustatytos tvarkos, yra verti didžiausios pagarbos, nes valdyti žmones, sugebėti teisingai spręsti jų reikalus — didelio proto ir tvirtybės reikalaujantis darbas. Žmonės, kurie nepaiso bendro gyvenimo taisyklių ir normų, kurie sąmoningai kenkia kitiems visuomenės nariams, yra bjauriausi nusikaltėliai, su tokiais valstybės kalba turi būti trumpa. O tie, kurie nori gyventi teisingai ir gražiai, gali pasikliauti išmintingais išmanančiųjų patarimais — asmeninio gyvenimo etikos taisyklėmis.

Žmogaus tikslas žemėje yra laimė. Laimingas gali būti tas, kuris nestokoja pragyvenimui būtinų gėrybių ir turi tiek proto, kad moka jų nepristigti, nesivaikydamas pragyvenimui nereikalingo turto. Tai suteikia dvasios giedrą, kuri yra laimės sąlyga. Ir jau tikrai nelaimingas yra tas, kuris, ir turto turėdamas, nesugeba džiaugtis gyvenimu.

Gyvenimo džiaugsmas dvelkia iš visos Demokrito filosofijos. Demokritui viskas svarbu, visur skverbiasi mąslus jo žvilgsnis, o giliausių pasaulio sąsajų regėjimas jam teikia romumo ir pasitenkinimo. Viskas prieš mus — nuostabus gamtos kūrinys. Gražiausias iš jų — žmogus, pažininimo dėka sugebantis įžvelgti gamtos nuostabumą. Na ir kas, kad žmogaus amžius trumpas — tokia jo prigimtis. Nieko pasauly nėra amžino, tik būtis amžina. Žmogus, sugebėjęs pajusti būties amžinumą, pergyvena amžinybės jausmą. Argi tai maža būties dovana žmogui, argi vien ji nėra verta pasigėrėjimo ir džiaugsmo?

Ne veltui dar amžininkai Demokritą vadino besišypsančiuoju filosofu.